Skrydis į savaną
„Mažytis lėktuvėlis, kuriame vos kelios vietos ir kuriame gali patapšnoti pilotui per petį, iš pradžių praskrenda žemai virš savanos, paskui apsuka ratą bei pamažu leidžiasi. Tai – dėl saugumo, iš pradžių jis išžvalgo teritoriją, ir išbaido žvėris. Lėktuvo ratai pasiekia išdžiūvusią savanos žemę, ir mes išlipame dulkių debesyje – kelionės istoriją po Botsvaną pradeda kelionių dizainerė Aja. – Matau iškabą „Savute International Airport“, nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad atrodo, jog nusileidome į niekur.
Tuščioje plynėje fotografuojuosi šalia ženklo „Vartai Nr. 3“ – manau, kad tai tik smagus juokas, nes kažin, ar kada čia prireikia kelių ir dar neegzistuojančių įlaipinimo vartų vienu metu. Botsvana nepritaikyta greitam bei pigiam turizmui – kelių nėra, atstumai dideli ir juos net tarp lodžijų reikia įveikti lėktuvėliais, todėl Botsvanoje vis dar galima jaustis kaip atskridus į pasaulio kraštą.
Iki viešbučio su visureigiais važiuosime pusvalandį ir aš dėkoju gyvenimui, kad galėjau dar sykį atskristi į Afriką. Tiesą sakant, kas metus į ją grįžtu, nes safaris – mano meilė. Botsvana dažniausiai nebūna pirmasis keliautojų safaris Afrikoje, jie būna aplankę Kenijos, Tanzanijos, PAR nacionalinius parkus. Botsvanos išskirtinumas – ji visiškai laukinė, safario metu nesutiksite kitų turistų, šimtus kilometrų plytinčioje savanoje esi tik tu ir tavo visureigis. Turiu patirties ir žinau, kad būna atvirkščiai, kai aštuoni džipai rikiuojasi eilėje prie vieno liūto – tai tikrai nėra tas safaris, per kurį galite pamilti Afriką.“
Daugelis turistų plūsta į Tanzaniją stebėti didžiosios migracijos, kiti griebia kuprines ir kopia į sniegu užklotą Kilimandžarą, bet nedaug žmonių gali sau leisti atrasti paskutinį Afrikos rojų. Botsvana – tai gilios vandens deltos, palmėmis nusėtomis salomis, grakščios kanojos, kuriomis plaukdamas gali stebėti nuo karščio pavargusius dramblius.
Kitaip nei kituose Afrikos safariuose, Botsvana yra kitokia: čia rasite daugybę kraštovaizdžių – milžiniškas pelkes, auksines smėlio kopas ir krūmynus, kuriuose knibžda laukiniai šunys. Kalahario dykuma – tai vaizdas, kuris išliks jums dar ilgai po to, kai išvyksite, o nežemiškoje Makgadikgadžio druskos dykumoje pasijusite taip, tarsi vaikščiotumėte Mėnulyje.
Princas ir Botsvana
Tolima ir mažai dar keliautojams iš Lietuvos atrasta Botsvana savyje slepia labai romantiškų istorijų. Tai vieta, kuri suvaidino lemiamą vaidmenį vienoje garsiausių pasaulio meilės dramų. Būtent čia, praėjus vos kelioms savaitėms po aklo pasimatymo, princas Harry nusivežė Meghan Markle jos gimtadienio proga. Meghan niekada nebuvo buvusi safaryje, ir Harry suplanavo šią kelionę kaip staigmeną – pora penkioms dienoms čia apsigyveno palapinėje bei įsimylėjo.
Princas Botsvaną atrado vienu sunkiausių savo gyvenimo laikotarpių – kai avarijoje žuvo jo motina, princesė Diana, Hariui reikėjo susidoroti su sielvartu ir tai buvo puiki vieta nuo visko pabėgti. Netgi Meghan sužadėtuvių žiedą puošia deimantas iš Botsvanos. Princui Harry Botsvana nėra svetima – per pastaruosius du dešimtmečius jis ten keliavo daugybę kartų. Jis ne tik globoja organizaciją „Rhino Conservation Botswana“, bet ir buvo paskirtas organizacijos „African Parks“, kuri remia nacionalinius parkus, prezidentu.
Tiesa, reikėtų pasakyti, kad Meghan buvo ketvirtoji mergina, kurią princas nusiskraidino į Botsvaną. Ne mums teisti princą už jo afrikietiškus nuotykius, bet Botsvanoje, akivaizdu, galima puikiai pasislėpti nuo pasaulio bei smalsių akių, ji romantiška ir gali būti prabangi net karališkiesiems asmenims.
Ir tai ne vienintelė įžymybė, kuri turėjo su Botsvana romantiškų ryšių. Šalies šiaurės rytuose, „Keturiais Afrikos kampais“ vadinamame regione, kuriame šalies sienos beveik susikerta su Namibija, Zambija ir Zimbabve, nuostabiuose vartuose į Okavango deltą, Holivudo legenda Elizabeth Taylor dar sykį susituokė su savo vyru Richardu Burtonu.
JAV megažvaigždė Oprah Winfrey taip pat keliauja į Botsvaną ir net joje remia visą mokyklą. O tuo metu pareigas ėjęs prezidentas Billas Clintonas su žmona Hillary mėgavosi safariu Čiobės nacionaliniame parke atviru visureigiu su keturiais varomais ratais bei trimis slaptosios tarnybos agentais.
Afrikos trilogija
Botsvana moka patiekti prabangą ant sidabrinės lėkštutės. Tai šalis, kuri savo turizmo pramonę sukūrė ant grynos, nesumeluotos ir išskirtinės prabangos pamatų. Prabangiuose nameliuose įrengti baseinai, šilti lauko kubilai bei numeriai su dizainerių baldais, o virėjai gamtoje ruošia penkių žvaigždučių vakarienes ir jas patiekia mūvėdami baltas pirštines.
Nenuostabu, kad didžiausias pasaulyje prabangių prekių koncernas LVMH taip pat investavo į Botsvaną – čia veikia trys jam priklausančios „Belmond“ lodžijos – „Savute Elephant Lodge“, „Eagle Island Lodge“ ir „Khwai River Lodge“. Taigi pats metas patirti Afrikos trilogiją.
Viešbutis dramblių sostinėje
„Mano pirma stotelė – pačioje Čiobės nacionalinio parko širdyje, šalia paslaptingojo Savutės kanalo, kuris teka ir nepaaiškinamai išdžiūsta (vanduo netikėtai vėl pradėjo tekėti prieš gerą dešimtmetį), įsikūrusi palapinių oazė, puiki bazė parko stebuklams atrasti. Čia praleisime tris naktis ir dvi dienas. Vos 12 tentais dengtų prabangių namelių stovi tiesiog prie vandens girdyklos, dėl kurios čia ir renkasi drambliai. Dešimtys gražuolių dramblių, kuriuos, atrodo, gali paliesti ranka, maudosi, girdo bei prausia jauniklius.
Savutė dažnai vadinama pasaulio dramblių sostine, čia yra didžiausia Afrikoje dramblių populiacija. Tie, kurie dievina dramblius, turi važiuoti arba į čia, į Savutę, arba link Kilimandžaro, kur galima išvysti unikalius raudonuosius dramblius. O šis kvapą gniaužiantis Botsvanos kampelis nuo seno siejamas su didžiausiais pasaulio tyrinėtojais, tokiais kaip Davidas Livingstonas. Čia buvo nufilmuotas ir dramatiškas „National Geographic“ dokumentinis serialas „Žiaurioji karalystė“ apie negailestingas žvėrių kovas atokioje, laukinėje tūkstančius kilometrų besitęsiančioje savanoje.
Į savaną mes su safario visureigiais vykstame keliskart per dieną. Klasikinis safaris – penktą ryto, saulei kylant, po lengvų pusryčių, kai didelis žvėrių aktyvumas ir didžiausia koncentracija, tuomet, kai jie atlieka rytinį tualetą, veda vaikus gerti, medžioja. Kai liūtai jau doroja sumedžiotą hieną ir saulė zenite, mes grįžtame į lodžiją, kurioje laukia pietūs, baseinas, o penktą vakaro vėl galima ruošis į vakarinį safarį. Ekstremalusis, naktinis, siūlomas nuo dvyliktos nakties.
Safario metu matome liūtus, laukinius šunis, leopardus, gepardus, impalas, žirafas, dideles buivolų bandas hienas ir, priklausomai nuo sezono, galima išvysti antrą pagal dydį zebrų migraciją Afrikoje. Žvėrys čia ramūs, nes nėra patyrę agresijos iš žmogaus, safario metu jie nebėga nuo mašinų, nes jas įpratę matyti nuo gimimo. Aišku, negalima automobilyje stotis, išlipinėti, reikia laikyti atstumus, o viešbučiai nuo gyvojo pasaulio aptverti nors ir nežymia, bet tvora.
Viešbučiai samdo tik vietinį personalą, mums tenka smagus reindžeris. Važiuojame prie liūto ir reindžeris sako: jis – iš tos ir tos gaujos, pažįstu jį nuo mažens, pamenu, kaip gimė. Kai užaugo, buvo išėjęs ieškoti patelių, bet vėl grįžo ir dabar su kitais trimis alfa patinais kovoja dėl šių patelių.
Per vieną iš safarių viduryje savanos išvystame vėjyje plazdančius baltomis staltiesėmis paserviruotus stalus. Staigmena – pietūs laukinėje gamtoje. Ir nieko bendro su turistiniu pikniku. Padavėjai mūvi baltas pirštines, kelios rūšys salotų, šeši karšti patiekalai iš meniu, visiškas restoranas. Kad nesame įprastame prabangiame restorane, išduoda tik reindžeriai su šautuvais – juk kartais galvos susisuka ne tik žmonėms, bet ir žvėrims.
Ir vieta parinkta neatsitiktinai, kiek aukščiau, kad būtų galima stebėti apylinkes, maža ką. Lygiai tokia pat staigmena „Sunset drink“ laukė vakariniame safaryje – buvo įrengtas tikras baras leidžiantis saulei. Atšaldytas šampanas bei nesibaigiantis gėrimų meniu iš savanos baro. Ir... besibaigiantis vakarėlis, nes kai saulė pradeda leistis, tampa nebesaugu ir laikas į viešbutį.
Visada skeptiškai žiūrėjau į naktinį safarį, bet šįkart išsiruošiau ir supratau, kaip anksčiau klydau. Tokio žvaigždėto, ryškaus bei gražaus dangaus nebuvau mačiusi – nebent Namibijoje, niekada to neužmiršiu. Naktį žvėrys visai kitokie, jie aktyvūs, medžioja. O mūsų reindžeris buvo nerealus.
Kažką pamatęs už 800 metrų, ėmė nieko nesakydamas važiuoti. Sustojo, lipa iš visureigio. Visi nuščiuvę sėdime – kas atsitiko. O jis praskleidžia šakas ir rodo mums chameleoną. Tai istorija ne apie chameleoną, o apie įgūdžius, kaip antrą nakties su prožektoriumi galima jį pastebėti už daugiau nei puskilometrio“, – pasakoja Aja.
Levandomis kvepiančios pagalvės
Botsvanos lodžijose galima patirti autentišką safarį ir stulbinantį penkių žvaigždžių aptarnavimą. Argi nenuostabu vakare – profesionalus SPA, vonia su putomis, o paskui – naktinis safaris? Lodžijoje gali ilsėtis kad ir savaitę – degintis, maudytis baseine, gerti kavą ir iš savo balkono stebėti, kaip drambliai geria vandenį. Nors tai namelis iš tentų, jautiesi tarsi gyventum prašmatniame meno kūrinyje, jautiesi patogiai kaip viešbutyje ir dar gali stebėti laukinę gamtą. Naudoti kvapnią ekologišką Afrikos įkvėptą kosmetiką, galvą po afrikietiškų nuotykių panardinti į levandų mista išpurkštas pagalves ramiam miegui.
Kad esi ne kur nors Europoje, išduoda tik tinklelis nuo uodų. Ir dar nuolat girdi paukščių klegesį bei savanos žvėrių garsus. Dar kambaryje yra prožektorius ir, kai nusileidžia saulė, vienam palikti savo numerio negalima – norėdamas nueiti į restoraną, turi paskambinti į registratūrą ir tavęs ateina pasiimti. Juk esi absoliučiai laukinėje gamtoje ir žvėrims, kurie išeina medžioti, gali tapti grobiu.
Yra ir kitų taisyklų. Pavyzdžiui, savo pusryčių, patiektų balkone, negali palikti net akimirkai. Babuinai yra išmokę atkabinti terasos kabliuką ir greitai išpuotauti penkių žvaigždučių viešbučio pusryčius. Tiesa, šie pusryčiai Savutėje yra paskutiniai, dabar metas skristi į naują nuotykį Botsvanoje.
Okavango vandenys
„Manęs laukia Okavangas, pagrindinis Botsvanos traukos objektas ir didžiausia pasaulyje sausumos delta. Okavango upė neturi ištakų į jūrą, ji išteka į Kalahario dykumą ir visiškai sausus smėlio tyrus paverčia mirguliuojančio vandens oaze. Tai užliejamų lygumų, salų bei vandens kanalų tinklas, kurį metų metais formavo hipopotamų ir dramblių veikla. Okavango delta garsėja išskirtiniais laukinės gamtos stebėjimais, neprilygstama plėšrūnų populiacija ir puikiais paukščių stebėjimais, ypač veisimosi sezono metu.
Nauja mano Botsvanos tyrinėjimų vieta – „Eagle Island Lodge“, įsikūrusi idiliškoje palmių apsuptoje Ksaksabos saloje, Okavangos deltos širdyje su nuosavu viešbučio drambliu, kuris drąsiai raško uogas nuo čia augančių medžių. Mano namelis stovi ant polių – niekada nežinai, kiek vandens atneš Okavangas. Iš terasos, kurioje yra privatus baseinas, atsiveria nuostabus vaizdas į deltą. Vienu metu 12-oje namelių gali gyventi daugiausia 24 žmonės, todėl jautiesi paskendęs ramybėje, dėmesyje ir gamtoje.
Tai puiki vieta tyrinėti Okavango deltos vandenų šalį plaukiant tradicine medine išskaptuota kanoja mokoro, taip pat barža, motorine valtimi, sraigtasparniu ar pėsčiomis.
Ruošiuosi į pirmąjį savo gyvenimo safarį sraigtasparniu, būsime tik trise – mes su sūnumi ir pilotas. Tai labai unikalus būdas pažinti Afriką bei apžiūrėti ežerus ir salas, kurios neįveikiamos plaukiant ar pėsčiomis. Tai tikras gyvenimo nuotykis, safario metu pilotas prižemėja ir mes matome upe plaukiančius krokodilus, pievose šuoliuojančias žirafas, kudu, o jo pasakojimą išklausome per ausines. Skrydis trunka apie valandą, po jo galima pajodinėti žirgais šuoliuojant žolėtomis užliejamomis lygumomis bei palmėmis apaugusiomis deltos salomis.
Dar Okavango deltoje susiruošiame į Afrikai neįprastą safarį vandeniu. Tokios kelionės leidžia apžiūrėti daugiau teritorijos ir giliau pasinerti į kraštovaizdį, pamatyti daugiau įvairių laukinių gyvūnų. Galima rinktis saulėtekio arba saulėlydžio išvykas, ir šimtus metų vietinių naudojama autentiška botsvanietiška kanoja tyliai skrodžiant deltos vandenis pamatyti krokodilus, begemotus, antilopes, raganosius, dramblius, o virš galvų išvysti skriejančius paukščius. Man užvis smagiausia žiūrėti, kaip geria žirafos – jos taip juokingai išskėčia kojas, kad savo ilgu kaklu galėtų pasiekti vandenį!“ – šypsosi Aja.
Legendinė lodžija
Išskirtinėje Okavango deltos dalyje, saugomoje UNESCO, Moremi draustinyje, yra dar vieną viešbutis – „Khwai River Lodge“, įsikūręs figmedžių miško pakraštyje, iš kurio atsiveria vaizdas į didžiulę Khwai upės užliejamą lygumą. Ši lodžija užima ypatingą vietą Botsvanos istorijoje, ji yra viena seniausių Botsvanos lodžijų, kurią savo mėgstamiausioje stovyklavietėje įkūrė keliautojas Haris Selby, vėliau įamžintas Hemingvėjaus apysakoje „Kilimandžaro sniegynai“.
Hario Selby atidaryta lodžija buvo viena pirmųjų, skatinusių gamtą tausojantį safarį. Lodžija įkurta netoli deltos užliejamų teritorijų, todėl keliautojas pastatė tiltą per Khwai upę, kurie iki šiol yra garsieji Šiaurės vartai, pro kuriuos patenkama į rezervatą. O rezervatas, įsikūręs pačioje Okavango deltos širdyje, buvo pirmasis, kurią įsteigė ne kolonijinė valdžia, o vietinių genčių žmonės.
Tai yra ypatinga, UNESCO saugoma vieta, kurioje ištisus metus galima stebėti laukinius gyvūnus. Kadangi draustinyje draudžiama tverti tvoras, gyvūnai juda laisvai pagal natūralius sezoninės migracijos įpročius. Dėl antilopių gausos Khwai laikomas plėšrūnų rojumi ir yra viena iš geriausių medžiojančių gyvūnų stebėjimo vietovių Botsvanoje. Naktinių pasivažinėjimų metu galėsite stebėti ir išgirsti hipopotamų veisimosi siautulį bei plėšriuosius naktinius paukščius, sklendžiančius dangumi. Ir netgi didžiausią pasaulyje pelėdą.
Iš Afrikos – su meile
„Mano dar viena kelionė po mylimą Afriką baigiasi. Sakoma, kad Afrika pakeičia tave visam laikui. Sunku apibūdinti jos magiją žmogui, kuris niekada jos nepajuto. Šįkart į ją keliavau su 20-mečiu sūnumi, kuris dažnai kelionėje į mano susižavėjimo šūksnius atsakydavo, o tiksliau... neatsakydavo, nes naršė telefone. Tačiau vienas įvykis leido jam labai pajusti Afriką. Vieną rytą Savutės lodžijoje išgirdau jo klyksmą: „Mama, gepardas mūsų kambaryje!“ Aš atlekiu pažiūrėti, viskas tylu ir ramu, o jis stovi apstulbęs: „Mama, tikrai kažkas šoko per mūsų terasą. Aš net savo oda jutau jo kailį.“
Nežinau, ar tai tikrai buvo gepardas, bet Afrika tokia: autentiška, stebinanti ir pavojinga. Ko daugiau tikėtis iš šio didžiulio, dulkėto žemyno, kurio pirmuosius kelius pramynė drambliai? Sakoma, kad būtent senosiose savanose mūsų rūšis pirmą kartą atsistojo ant dviejų kojų“, – sako Botsvaną aplankiusi kelionių dizainerė Aja.
