Lietuvis patikrino, kiek diktatūros yra vienoje uždariausių pasaulio šalių: internetas laisvas, bet įtarimų kėlė keistas gido elgesys

Žinote, ką reikia daryti, kai gyveni skurdžiai, nieko neturi, nieko negali ir nieko gero nematai? Pakeisti požiūrį nusprendžiant, kad, jei nieko neturi, tai ir nereikia nieko, nebent mylimosios pėdsakų ant sniego. Ir, jog į tave nebūtų žiūrima kaip į nukvakėlį, sugalvoti kokį nors laimės indekso rodiklį, nuspręsti, kad pas tave jis yra itin aukštas, bei tada jau legaliai rėkauti, koks esi laimingas, nes neva ir rodiklis tai parodo.

Šią teoriją ne pats sugalvojau – ja remiasi viena skurdžiausių ir uždariausių pasaulio šalių – Butano karalystė, kurios gyventojai save laiko vienais laimingiausių žmonių pasaulyje, tą faktą pagrįsdami kokiu tai aukštu laimės indeksu. Nesu laimės specialistas, negaliu patikrinti, kaip tas rodiklis paskaičiuotas, todėl į demagogijas nesivelsiu. Kita vertus, esu keliautojas, lankęsis Butane ir dalinai gavęs patirti, ar butaniečiai išties yra tokie laimingi, kaip skelbiasi.

Kaip ten bebūtų, reikia sutikti su faktu, kad legenda apie Butaną kaip apie vieną laimingiausių šalių pasaulyje yra paskleista gan plačiai. Tikėdamas ja, laukiau momento, kai lėktuvo, skraidinančio mane į šią laimės karalystę, ratai palies jos žemę ir mane tą pačią minutę užplūs neeilinė laimė bei iš laimės šokinėjantys vietiniai.

„Sveiki atvykę į Butaną – laimingų žmonių šalį“, – taip ir pasisveikino mūsų palydovu kelias viešnagės dienas būsiantis gidas, pasitikdamas mus pagrindiniame ir vieninteliame šalies Paro tarptautiniame oro uoste. Tą užtvirtindamas jis ant mūsų kaklų uždėjo ir baltas laimės skepetaites. Tąkart buvome išties laimingi, nes pagaliau atvykome į šią vieną uždariausių bei turistus sunkiai įsileidžiančių šalių pasaulyje. Tuo pat metu buvome ir labai nekantrūs, nes troškome nedelsiant pajusti išskirtinę laimę. Ar pajutome? Teks skaityti toliau, kad sužinotumėte.