Vienas garsus tarpukario keliautojas Matas Šalčius visur atrasdavo palyginimų su Lietuva, jos žmonėmis ir papročiais. Dėl to jo knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ buvo taip mėgiamos, o sovietmečiu dėl keliautojo įžvalgų netgi ignoruojamos. Sakartvelas – ne išimtis, todėl bandau suprasti, kas mus su kartvelais vienija.
1991 m. sausio pradžioje buvau išvykęs į Gruziją ir per tragiškus Lietuvai įvykius turėjau grįžti namo. Lėktuvai nebeskraidė, susisiekti su namais laidiniais telefonais nepavyko. Įstrigome Tbilisyje ir apsistojome pas savo draugus. Dar nežinojome, kas vyksta Lietuvoje, tačiau užsuko keli draugų kaimynai ir liepė įsijungti televizorių. Ekrane pasirodė diktorius bei, trumpai nupasakojęs įvykius Vilniuje, pranešė, kad dėl protesto bei solidarumo su Lietuva transliacija nutraukiama.
Ekrane pasirodė Gruzijos ir Lietuvos vėliavos. Vakare Šota Rustavelio aikštėje vyko Lietuvos palaikymo mitingas. Išlipęs iš automobilio, pamačiau ištisą jūrą lietuviškų trispalvių, visi skandavo „Litva, Litva“. Apėmė be galo didingas, o kartu ir graudus jausmas. „Iš kur jie gavo tiek trispalvių?“ – buvo pirmas klausimas draugams. Sužinoję, kad mes iš Lietuvos, žmonių masė mums padarė taką ir leido prieiti arčiau tribūnos. Ten kalbėjo pirmasis nepriklausomos Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.
Jis prisiminė kruvinusiuosius Tbilisio įvykius ir lygino juos su Lietuva. Žmonės buvo įsiaudrinę bei kalbą nutraukdavo plojimais. Kažkas iš šalia esančiųjų mūsų paklausė, ar nenorėtume tarti žodį. Aš kalbėti nedrįsau, o draugas vis dėlto pasiryžo. Tuo metu ten buvo prasidėję neramumai Osetijoje, todėl minia gerai žinojo Rusijos agresiją ir jos pasekmes. Tąkart buvome dienos herojai, kuriuos paliesti norėjo visi susirinkusieji, jie užjautė Lietuvą, nes patys savo kailiu buvo patyrę „Kastuvėlių nakties“ Tbilisyje įvykius. Gerai prisimenu tos dienos nuotaikas, mane ir šiandien stebina mūsų bendra laisvės siekimo istorija.
Adžarijos sostinėje Batumyje lankiausi pirmą kartą, viskas buvo įdomu, kartvelų svetingumas liejosi per kraštus. Mus lydėjo geriausi gidai, kurie puikiai išmanė savo krašto istoriją. Daug pasakojo apie jų šeimų papročius ir tradicijas. Kartvelų tautosakoje sakoma, kad svečias – tai Dievo siųsta dovana, todėl jam skiriamas ne tik dėmesys, bet ir visa, kas pas juos skaniausia, gražiausia bei brangiausia. Lankome muziejus, kavines, parkus, plaukiame laivu į jūrą, kylame su lyno keltuvu į kalvą, nuo kurios atsiveria plati miesto ir uosto panorama.
„Šiame viešbutyje J. Stalinas buvo sumanęs sukviesti pokario sąjungininkų konferenciją, tačiau kažkas pasisuko kitaip ir ji buvo perkelta į Jaltą“ – sako mūsų gidas.
Viešbutis nebuvo iki galo pastatytas, vėliau jį pertvarkė kitaip, negu buvo sumanyta. O viena kavinė buvo sovietmečiu labai populiari, nes primena tikrą aštuonkojį ir yra dekoruota mozaika. Čia 1984 m. buvo filmuojamas Vladimiro Menšovo kino filmas „Meilė ir balandžiai“. Kai kavinė buvo apleista, aptriušo ir norėjo ją griauti, bet batumiečiai tam pasipriešino, todėl buvo nuspręsta ją prikelti naujam gyvenimui. Dabar ji vėl populiari.
Važiuojame į Adžarijos kalnus, grožimės dviejų skirtingų spalvų upių, Čorochi ir Adžarisckali, santaka. Šalia automobilių stovėjimo aikštelės yra krioklys. Norint pakilti aukščiau ir nufotografuoti krentantį vandenį, reikia sumokėti 5 larius. Važiuojame toliau palei upę į kalnus. Senieji arkiniai tiltai vadinami karalienės Tamaros vardu. Nuo čia galima startuoti su pripučiamais plaustais ir leistis žemyn – raftingas itin populiarus tarp užsienio turistų.
Neatsisakyčiau išbandyti ir aš, nors Nepale, plaukiant Trisuli upe, vos nepriburbuliavau. Apsivertėme ir aš patekau į „bačkomis“ vadinamus sūkurius, nors buvome su šalmais ir gelbėjimo liemenėmis, vos pavyko išsikapanoti. Bet dabar vėl noriu.
Prancūziškai skambančiu pavadinimu Varjanisi vietovėje, šalia upių santakos, kalne įsikūręs viešbutis, kurio šeimininkas Rostomas Beridzė. Šeimininkas pasakoja, kad aplinkiniai kaimo gyventojai jiems tiekia ekologiškai augintas daržoves ir mėsą, o jie pagal kartvelų receptus ruošia turistams patiekalus. Mano kolegos jau ruošiasi filmuoti su ponu Rostomu interviu, o vokalinis trio „Elesa“ traukia dar negirdėtas daugiabalses kalnietiškas dainas.
Jų polifoninis dainavimas, kaip ir mūsų Dainų šventės, yra įtrauktas į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Išgirdęs kartvelų trio dainuojant, tariau savo kolegoms žurnalistams: „Jeigu taip lietuviai dainuotų, mūsų Dainų šventės būtų auksinės.“ Šalia sėdintis kolega paklausė, o kam jiems tie masiniai chorai, jie ir taip gerai susitvarko. Gal tai ir tiesa, bet jau balsingumo iš jų neatimsi.
Pietų stalas lūžta nuo valgių, juos gamino pati šeimininko žmona, o virtuvę galima pamatyti visiems lankytojams, ji įrengta moderniai ir kartu tradiciškai. Pro langus bei terasą matosi upių santaka ir kalnai tolumoje, o čia pat po kojomis driekiasi ūkio vynuogynai. Labai romantiška vieta, kurioje norisi pabuvoti ilgiau. Jaučiamės panašiai kaip Apaštalas Andriejus, apsilankęs Užkaukazėje.
Šitaip jis aprašė rojų: „Aš pasijutau rojuje nuostabiame ir nepakartojamame. [...] Ten buvo daugel sodų su aukštais medžiais: jie siūbavo savo viršūnėmis ir džiugino regėjimą, nuo lapijos sklido Dievo palaima. [...] Džiaugdamasis šiuo grožiu, stebėdamasis protu ir širdimi, vaikščiojau po jį ir linksminausi.“ Čiulba paukšteliai, po kojomis nuvilnija vynuogynai, vėjelis, atskridęs iš keturių slėnių, šiurena mano plikos galvos plaukus – čia tikras rojus.
Grįžtame į Batumį, sutemus jis dar spalvingesnis – ypač pajūrio promenda. Įvairiomis spalvomis žiba velnio ratas, o dainuojantys fontanai šoka. Vakarienė vėl su tostais. Tai svarbus kartvelų tradicijų akcentas. Liepia ir mums sakyti tostą. Po trijų šeimininkų tostų įsijungia šios tradicijos sakymo trienalė, o gal net kvadrienalė.
Šiandien Batumis yra vienas gražiausių Sakartevlo miestų ir Adžarijos sostinė, kažkada jis buvo senovės Graikijos kolonija, Romos uostamieščiu, Bizantijos dalimi, jį ne kartą bandė pavergti Osmanų janyčarai, dėl jos kovojo Sakartvelo valdovai. Valdant Rusijos imperijai, miestas išaugo, o dabar tai pagrindinis jūros uostas ir unikali vieta poilsiui Sakartvele. Batumis kasdien naujai pražysta, o per pastaruosius metus gyventojai tapo šio nuostabaus miesto plėtros liudytojais.
Čia net visą parą veikia metrikacijos skyrius, kur galima įregistruoti santuoką bet kuriuo metu.
