Tada, jei šalia visada bus pasamdytas vairuotojas arba jeigu pavyks įsikirsti į nenuspėjamo kalnų transporto grafikus, kasdien nereikės iš naujo pakuotis mantos bei grūstis į vis naują nakvynės vietą ir bus galimybė, žinoma, jau temstant ar panakčiais, grįžti atgal į tą patį viešbutį.
Mat šiaurės Indijoje it ant pasaulio stogo dunksintis Ladakas, spaudžiamas invazinės Kinijos ir kito nerimastingo kaimyno – islamistų Pakistano (apie komplikuotus Ladako santykius su šiomis kaimynėmis rašiau jau anksčiau), yra nedidelis, dar mažesnis už Lietuvą. Jo plotas – tik apie 50 tūkst. kv. km.
Žinoma, kelionės laiką bet kokioje atkarpoje ištęsia vingiavimas serpantinais, aikštingi orai, aštrūs ir išties pavojingi posūkiai, perėjos. Bet taip dar įdomiau.
Horizontą užpildžiusios viršūnės bei jų glėbyje esantys slėniai niekada nebūna tokie patys ir vienodi – juos perdažo, netgi, regis, jų kontūrus tai paryškina, tai nublukina žmogui nepavaldžios stichijos – saulė, debesys, smėlio audros, krituliai.
Ir vėl proga įsijausti į transcendentinių bei mitinių būtybių pasaulio taisykles. Tik demonams pavyksta įveikti visas kliūtis. Tiesa, kartais su jais sėkmingai sukovoja didieji magai. Vienas jų buvo Padmasambhava.
Padmasambhavos keliais
„Guru, gimęs lotoso žiede“ – tai pažodinis Padmasambhavos vardo vertimas iš sanskrito k. – laikomas Tibeto budizmo įkūrėju. Antruoju Buda vadinamas magas gimė Udijanos karalystėje, dabartinio Pakistano teritorijoje, Vandens Beždžionės metais, greičiausiai VIII a. Painiavos didžių Tibeto asmenybių bei įvykių interpretacijose įneša pagal Mėnulio kalendorių skaičiuojamas laikas. Rytų astrologijoje tas pats gyvūnas kartojasi kas 12 metų, o ta pati gyvūno ir jį lydinčio elemento kombinacija – kas 60 metų.
Guru Rinpočė siejamas su per sudėtingas meditacijas išgaunamu vaivorykštės kūno fenomenu, kurį šiuolaikiniai mokslininkai tyrinėja per kvantinės fizikos prizmę.
Apie Padmasambhavą prikurta daugybė stebuklinių istorijų. Jei sudėtume visas versijas ir susumuotume garsiojo mokytojo pėsčiomis įveiktus kilometrus nuo dabartinio Pakistano teritorijos iki Ladako, Tibeto, Butano, Nepalo, vėl atgal į Tibetą, taip pat metus, praleistus medituojant šių kraštų urvuose, tai Guru Rinpočei prireiktų ne vieno žmogaus, net ir ilgaamžio, gyvenimo, tiksliau, gerų poros trijų šimtų metų ar net daugiau. Ne veltui esti teorijų, kad po šiuo vardu šildosi bent keli įtakingi jogai, prisidėję prie Tibeto budizmo formavimosi ir sklaidos.
Jei apibendrintai, neaiškumų apie tikrą istorinę asmenybę (ar kelias), vardu Padmasambhava, – apsčiai, bet dar daugiau už tuos neaiškumus – legendų. Pavyzdžiui, esą jis gimė ežere lotoso žiede.
Gyvuoja ir pasakojimas, neva Padmasambhava, ėjęs į Ladaką per nuostabųjį Skardu slėnį, kuris yra ginčytinoje Gilgit-Baltistano teritorijoje, kelyje po savęs paliko pėdsakus, o iš jų ilgainiui išaugo abrikosų medžiai.
Lūpų blizgesys, kremas veidui ar labai efektyvus tepalas sąnariams iš abrikosų kauliukų aliejaus, kokį galima gauti tik Ladake ir Kašmire ar aplink, bet tikrai ne visur, kur tik panorėjus, po tokių pasakų tampa dar vertingesnis. Nors, tiesą sakant, išvertus kainą iš rupijų, vis tiek nebrangus – vos pusantro ar keli eurai už buteliuką ar kokią tūbelę.
Reikia šių produktų ar nereikia, vis tiek tenka pripažinti: Padmasambhavos rinkodara veikia puikiai – tarsi nestabdoma jėga stumia jų ieškoti lauktuvėms. Viena geriausių vietų apsipirkti greituoju būdu – Lėjus.
Miestas-kaimas arčiau debesų
Norėtųsi Ladako sostinę, išsidriekusią 3,5 km aukštyje, vadinti Lehu, nes taip reikia rašyti – Leh. Tačiau patys indai ir ladakiečiai taria švelniai, su balse gale, sako „Lė“ arba „Lei“.
Taigi, koks tas dangų remiantis Lėjus, kurio pavadinimą net ir patyrę keliautojai, dar nesilankę šiaurės Indijoje, girdi greičiausiai pirmą kartą gyvenime, o ir vargiai kas išvis jį parodytų žemėlapyje? Kalnų kaimas civilizacijos nuošaly? O gal modernus Rytų miestas? Ir tai, ir tai arba ne visai pirmas variantas, bet ir tikrai ne antras. Žiūrint, su kuo lygintume.
Laimė, Kinijos Liaudies Respublikos komunistams dar nepavyko užgrobti Ladako. Ladakas yra sąjunginė Indijos teritorija su nemažai autonomijos. Tad Lėjus kol kas nepatiria tokios agresyvios, per tūkstantametės kultūros paveldą ir religiją lyg buldozeriu varančios urbanizacijos bei niveliacijos kaip Tibeto sostinė Lhasa. Pastaroji kinizuojama dar didesniais tempais ir žymiai skausmingiau nei savu laiku Vilnius išgyveno polonizaciją bei rusifikaciją.
Patys ladakiečiai skundžiasi, kad jų sostinė „siaubingai komercializuojasi“. Esą štai nuo XVII a. iškilusių Namgjalų dinastijos karalių rūmų terasų arba nuo modernios Šanti stupos aikštelės aiškiai matyti, kad laukus, kuriuose per amžius buvo daržai, užgula naujos statybos namai.
Iš tikro pokyčiai Lėjuje, kaip ir kitose turizmui palankiose srityse Ladake, vyksta labai su saiku ir net su skoniu. Vietos verslininkai stato komfortabilius svečių namus. Visi kaip susitarę – panašius, tad pastatų kompleksai nesipjauna vieni su kitais. Dauguma jų – dviaukščiai, triaukščiai, imituoja tradicinę Ladako architektūrą, kvepia medžiu, mediniai balkonai – su raižiniais, beje, labai primenančiais Lietuvos ir Rytų Europos medinukus.
Didžiausia prabanga – vaizdai pro langą
Kad jaukumo nebūtų per mažai, langai ir lodžijos atsiveria į Himalajų arba Karakoramo sienų draperijas, o jei kambariai atsisukę į kaimynų namus arba medžius, vis tiek tolumoje banguoja kalnai.
Tokių, truputį brangesnių viešbučių kiemai išpuoselėti, paversti sodais, kur yra daug medžių, o šių pavėsyje guli nuo vasariškos dienos karščio išleipę šunėkai.
Jie atsigauna temstant ir, garsiai skalydami po ryškia mėnesiena, ištuštėjusiais žvyrkeliais traukia į šabašus. Automobilių vairuotojai įpratę prie jiems kelyje besimaišančių pėsčiųjų keturkojų ir šiuos gražiai praleidžia, jei reikia, ir kantriai palaukia, kol praeis, arba paspartina juos pypsindami, tačiau nesipiktina. Štai koks tikros civilizacijos požymis – kai ir žmonės, ir naminiai gyvūnai vis dar sugeba sugyventi po vienu dangaus gaubtu.
Iš lauko į viešbučio kambarį plūstantis grynas oras, terapiniai vaizdai, atsiveriantys pro didelius apartamentų langus arba iš terasos, atperka smulkius ir laikinus nepatogumus, prieš kuriuos mes, išlepę bei priekabūs atvykėliai, bejėgiai, nes vietiniai, kad ir kaip stengtųsi, vis tiek gyvena ir tvarkosi kaip pratę ir kaip moka.
Turiu omenyje patalynę, lyg ir išlygintą, bet su dėmelėmis, sunkiai iš dušo srūvantį ir ne iškart įšylantį vandenį (jei išvis jis bėga, nes kartais karšto vandens visai nebūna) arba staiga dingusią elektrą.
Aptarnaujančio personalo galima gražiai paprašyti pataisyti kai ką, kas duodasi patobulinimui čia ir dabar, ir vaikinukai tikrai pasistengs. Pavyzdžiui, galima pasiekti, kad patalynė būtų pakeista į gerai išskalbtą.
Aš gavau gražų, erdvų kambarį puikiame viešbutyje su parką primenančia teritorija, tik problemėlė – dušo kabinoje nėra skylės vandeniui nutekėti, o toje vietoje, kur ji turėtų būti, pastatytas kibiras apsiprausimui. Tokiu atveju galėjau paprašyti pakeisti numerį.
Sykį mūsų turistų grupei, kurią lydėjau po Ladako vienuolynus, užsitęsė dienos kelionė, labai užsivėlinome, viešbučiui jau seniai buvo pasibaigęs metas mus priimti vakarienei, bet užteko vieno skambučio pranešti, kad vidurnaktį atvyksime labai alkani, ir aptarnaujantis personalas, nors ir apsimiegojęs, vis tiek maistą šildė bei tiekė specialiai tik mums.
Tuo man ir patinka Himalajų Azijos pusė – nors maži nepatogumai ir nesusipratimai tikėtini, vis dėlto bėdeles išspręsti ar planą pakreipti sau tinkama linkme galima be jokių formalumų ir ilgų derybų – vadybininkai lankstūs bei pasiruošę prisitaikyti prie klientų įnorių.
Nepajudinami aštrumų kalnai
Tiesa, yra dalykų, kurie nekoreguojami ir nepataisomi, galima prašyti neprašius, nesikeis, ta pati situacija kartosis, nes yra nepajudinama kitokio mentaliteto bei kitokio gyvenimo būdo dalis.
Štai, tarkime, tokia smulkmena: ne visi viešbučiai Ladake savo klientams parūpinę elektrinius virdulius. To nesitikėjau, todėl nepagalvojau, kad kaitinamoji spiralė visai praverstų. Vis tiek buvo svarbu Lėjuje kiekvieną rytą pradėti balkone su iš Vilniaus atsivežtos rūšinės kavos gurkšniu, maloniai suvilgančiu gomurį, mėgaujantis į veidą plūstančiais pirmaisiais dienos spinduliais ir Himalajų augalų aromatu.
Todėl kaskart su puodeliu, į kurį iš anksto įsiberdavau porą šaukštelių maltos kavos, eidavau prie administracijos stalo ir prašydavau, kad užpiltų ją verdančiu vandeniu. Nesvarbu, jog kiekvieną rytą aiškiai pakartodavau tą patį – kad vanduo būtų verdantis, vadybininkai mano prašymą suprasdavo savaip, ir kai kada gaudavau ne verdančio, o tiesiog karšto ar tik drungno vandens, ir kava jame virsdavo niekam tikusia pliurze.
Piktintis būtų kvaila, tad išpildavau tą marmalėlį ir iš naujo su šypsena veide ateidavau paprašyti verdančio, ne bet kokio, o verdančio vandens. Iš antro arba iš trečio karto ši ceremonija pavykdavo. Taip sunkiai iškovota galimybė atsigerti visavertės kavos ją padarydavo dar gardesne.
Jautri tema būtų ir maistas. Nors ladakiečiai giminingi tibetiečiams, o ir kultūrą paveldėjo iš Tibeto, jų maistas labiau paveiktas ne tibetietiškos, o indiškos virtuvės – yra itin aštrus. Visai nesvarbu, ar vištiena, ar panyras, ar daržovių troškinys, jį bus persmelkęs tas pats aitrumas. Duonos nano papločiai, ir tie bus su juodaisiais pipirais. Jei keptos bulvės, tai ir jos „degančios“.
Net pusiau gatviniai, amžinai išalkę šuniukai įpratę prie aštrumų. Kai pietaudavau iš viešbučio suruošto davinio dėžutės įsitaisiusi ant akmens įstabioje pievoje priešais kalnus ar ant upės kranto po medžiu, pasilikdavau sau tik obuolį ar bananą, o neįveikiamą ryžių ir vištienos troškinuką atiduodavau ciuciams, ir jie tą aštrų jovalą mielai suėsdavo.
Kad geriau įsivaizduotumėte aštrumo mastus, pateiksiu tokį palyginimą: jei viešbučio valgykloje pasirinkimui yra 10 patiekalų, tai septyni iš jų bus itin aitrūs. Vienas iš tų dešimties patiekalų bus galbūt ne aštrus, o sūrus, dažniausiai – sriuba, kitas – saldus, nes desertas, ir tik vienas – švelnaus, neutralaus skonio, dažniausiai – garnyrui skirti ryžiai arba šviežios daržovės (jei pasiseks, kad ant jų nebus privaryta pipirų).
Jūs galite paklausti, pavyzdžiui, rodydami į patiekalą, ar jis aštrus, ir padavėjas, visai nenorėdamas apgauti, o galbūt, remdamasis savo skonio receptoriais ir supratimu, atsakys, kad „no spicy, ma’am (sir)“, bet tai dar nereiškia, kad taip ir bus, kaip jis sako.
Prašyti vietinių padaryti patiekalą neaštrų, kurio prigimtiniame recepte užprogramuoti aštriausi prieskoniai, būtų kvaila, ir joks save gerbiantis virėjas tradicinės patiekalo sudėties nedarkys dėl kelių išsišokėlių kaprizų.
Galų gale gali būti ir visai neįmanoma to padaryti, nes yra paruoštukai. Juk ir pas mus standartiniame lietuviškų patiekalų restorane virtuvės šefas nepasiduotų provokacijoms, paprašytas dabar pat valgiaraštyje nurodytą spirgučių arba grybų padažą pakeisti kokiu nors indišku čatniu arba mėsos įdarą pagardinti čili pipirais ir jalapenais. Vietinė virtuvė neperauklėjama, ir su šiuo dėsniu reikia susitaikyti, kad ir kur keliautume.
Nuo aštrumų Ladake atsigaudavau tik atsitiktinėse pakelės ir perėjų, esančių 4–5 kilometrų aukštyje, valgyklėlėse. Vienas ten įprastų patiekalų – omletas. Sykį paprašiau, kad į jį neįmaišytų jokių pipirų, tik pasūdytų, ir susitarimas pavyko. Iš to džiaugsmo peralkusi sušveičiau net du omletus. Teko užtaikyti ir ant tik saikingai aštrių momo koldūniukių su daržovėmis.
Nuo organizmą iš vidaus kaitinančių aštrių prieskonių vėsina, be to, vitaminu C apdovanoja gėrimas, kurį ir lietuviai turi visas galimybes vartoti – šviežios šaltalankių sultys.
Didžiausia vertybė sveikatai ir kūnui – sūri arbata su pienu ir lydytu sviestu, kokią gausiai vartoja ir Tibeto aukštumų bei Mongolijos stepių gyventojai, kuriems, esant žvarbiam orui, ypač reikalingi kūną šildantys ir stiprybės teikiantys skysčiai. Ne veltui šių Azijos šalių žmonių žandai tiesiog žvilga, dantys – tvirti it nubalinti, o energijos – sočiai.
Vis dėlto reikėtų ten gimti norint suvartoti pilnos pieno ir sviesto mišinio arbatos tiek, kiek pratę vietiniai. Aš, pavyzdžiui, išvis jos gerti negaliu, žiaukčioju vos pamačiusi ją iš tolo, tad likdavo tik pavydėti bendrakeleiviams, kuriems toks riebumas – priimtinas. Jei tik būdavo galimybė, rinkdavausi juodą arbatą. Ji Ladake paprastai pagardinama imbieru. Na, aišku, kaipgi be aštrumų!
Būdai pasijusti bodhisatva
Ladakas suteikia begalę galimybių patirti euforiją. Užsilipi ant vienuolyno stogo apžvelgti vienų aukščiausių planetoje ledinių viršūnių ir debesų juostos, ir jau palaima. Jauti, kaip vėjas judina maldų vėliavas, ir apima metafizinė ramybė. Klausaisi, kaip vienuoliai pažemintais, stipriais balsais gieda mantras, ir vėl ekstazė.
Stovi ant skardžio krašto 5 km aukštyje virš jūros lygio, žiūri į maldos vėliavų ir už jų likusių kalnų vėrinį arba žvilgsnis panyra į užburiančią Zanskaro bei Indo upių santaką, ir apima ne tik fizinis svaigulys, tarytum truputį išgėrus, bet ir žodžiais neapsakomas laukinis svaigulys.
Tačiau būtent tokiose ekstremaliose vietose, kurios išprovokuoja ribines arba sapniškas būsenas, nušvitimą gali sukelti net ir netikėtai patirti mums įprasti, tačiau ten, arčiau dangaus ir dievybių, retesni žemiški malonumai bei patogumai. Pavyzdžiui, nušvitimas apima atsidūrus šiuolaikiškame viešajame tualete, kur patalpos net blizga ir kvepia, kokios švarios, tvarkingos.
Nušvitimas ištinka ir po dviejų savaičių europietiško tipo saldumynų trūkumo, pamačius kavinės vitriną, kur išdėti patys įvairiausi obuolių pyragai. Pasitrinu akis, dar kartą bandau įžiūrėti, ar tikri. Matosi, kad minkšti, purūs, su natūraliu obuolių sluoksniu. Štai ir austriškas štrudelis – toks drėgnas, o karamelizuoti obuoliai, matosi, cinamonu pagardinti. Gal sapnuoju?
Bet kavinės pavadinimas – labai realistinis. Iškaba su žodžiu „Bodhisatva“ šviečia jau iš tolo. Bodhisatva reiškia nušvitusįjį, kuris ne paniro į nirvaną, o liko šioje Žemėje padėti visiems kenčiantiems. Bodhisatva skleidžia šviesą ir gėrį.
Bodhisatvos yra tie, kurie gelbsti dėl normalaus saldumo stygiaus besikankinančius keliautojus. Bodhisatvos yra ir tie Himalajų svečiai, kurie galų gale po ilgo laiko net užsimerkę iš malonumo šveičia šiltą kepinį ir geria latę arba kapučiną ar kažką panašaus į tikrą kavą su kreminiu šilto karvės pieno sluoksniu.
Einu patikrinti, ar tai, ką regiu, nėra tik kalnų miražas, nes, organizmui stingant deguonies – ne tik cukraus, – gali ne tik galva suktis, bet ir aplankyti haliucinacijos. Kelios minutės eilėje prie baro, kur priimami užsakymai, ir aš – jau nušvitusi. Kavinė iš tikro egzistuoja.
Dar įžvelgiu prierašą anglų kalba, kad pyragai joje – vokiški. Matyt, šią desertinę atidarė europietis arba Europoje daug laiko praleidęs azijietis, kitaip negalėčiau paaiškinti, kaip Ladako gilumoje atsirado tokie minkšti ir teisingi obuolių pyragai.
Tiems, kas ieško, nepastebėti šios nedidelės kavinės neįmanoma. Įsikūrusi ji pačiame Lėjaus miesto centre, tiksliau, jo promenados pradžioje (arba gale, žiūrint, nuo kur pasivaikščiojimą pradėsite).
Akimirkai įjungta makalynė
Lėjaus centras, tų kelių gatvių tinklas, kurį galima vadinti senamiesčiu, esantis buvusių valdovų rūmų papėdėje, yra pati tirščiausia vieta. Joje atsidūrus, sunku patikėti, kad visame Ladake yra tik 300 tūkst., o pačiame Lėjuje – maždaug 160 tūkst. žmonių.
Tačiau šios dvi pagrindinės susikertančios alėjos ir iš jų išsišakojusios gatvelės, kur tarp parduotuvių, vaistinių ir restoranų įsiterpia dvi istorinės mečetės bei budistų šventykla Džokhangas, ir yra vienintelis toks tankus susibūrimų ir globalizacijos taškas mieste ir apskritai visame Ladake. Tokia žmonių įvairovė ir tirštuma kitur Mažajame Tibete būdinga tik per šventes, tokias kaip trankus Hemiso festivalis, apie kurį jau pasakojau.
Į Lėjaus prekybos ir džiaugsmo centrą pasižmonėti suplūsta vietiniai žemdirbiai ir biznieriai. Prie didelių raidžių „I love Leh“ tupi ir nosį krapšto, į praeives spokso jauni vyriokai, kurių gymis bei žvilgsnis išduoda juos esant ne ladakiečius, o migrantus iš Baltistano, ir ne budistus, o musulmonus.
Palei stiklines krautuvių vitrinas, prikimštas kašmyro šalių, žygeivių aksesuarų, Budos statulėlių, geros kokybės trikotažinių marškinių, papuošalų ir visai nevertingų fintikliūškų, sėdi ant gatvės grindinio senučiukės. Jos vis mezga arba pardavinėja, daugiausia – vietiniams, daržoves ir džiovintus abrikosus ar abrikosų kauliukų aliejų, supilstytą į neišvaizdžius buteliukus be etikečių.
Čia, Ladako sostinės centre, po maldos mečetėje lieka prasiblaškyti barzdoti seniai, čia ir budistų maldininkai apsiperka. Čia malasi, šoka pagal tibetiečių popso įrašą pabėgėliai iš Tibeto, turintys savo atskirą prekybos paviljoną.
Čia išsidraiko nuo ilgų vojažų po Tibeto budizmo gompas maloniai nuvargę ir jaučiantys nusipelnę gaivaus alaus gurkšnio ar jau minėto obuolių pyrago visi keliautojai – ir nušvitę, ir dar nenušvitę, ir savarankiški, ir iš turistinių grupių, ir tie, kurie keliauja autobusais, ir tie, kurie po kalnuotus regionus lekia motociklais ar mina dviračius, ir europiečiai, ir indai.
Virš šlitinėtojų būrių, į savo parduotuves nebesižinančius, ko nori, praeivius viliojančių sikhų, pavienių įkyrių elgetautojų galvų plevėsuoja eilės maldos vėliavų, o jų fone melsvėja arba nuo trumpam užslinkusio sunkaus debesies pilkėja Himalajai iš tolimesnio horizonto.
Toks įspūdis, kad visi tie skirtingų tautų ir gyvenimų žmonės čia nukrito iš tų aukštybių, nes tokių būrių neteko sutikti niekur kitur Ladake – nei žymiausiuose, labiausiai išreklamuotuose vienuolynuose, nei nė keli metrai nuo centro tame pačiame Lėjuje, kurio likusi dalis labiau primena kaimą.
Iš kur atsirado tų 30-ies korėjiečių būrys? Kodėl niekur, nė aukščiausiose pasaulyje pravažiuojamose perėjose prie paminklų, skirtų išdidžiai įsiamžinti, nesutikome tų lietuvių motociklininkų, kurie dabar Lėjaus senamiestyje blaškosi ieškodami bankomato? Štai ir tyli rusų porelė praeina, ir tyra anglų kalba girdisi iš kitos pusės.
Kai vėl kitą dieną važiuosime į dar kokį nors vieną įspūdingą Ladako vienuolyną ir pateksime į jo meditatyvią tuštumą, atrodys, kad tautų makalynė bei triukšmas tebuvo tik dar vienas sapnas, arba kad šį epizodą kažkas kaip lemputę buvo atsitiktinai įjungę ir vėl išjungė. Juk viskas šiame gyvenime trunka tik akimirką. Net ir geografija transe.
