Štai ir šiandien 9 valanda ryto jau žingsniavome į stotį kelionei į Narą. Iš ryto skaisčiai švietė saulė, žadėjo gražią dieną ir šilumą. Cikados buvo užėmusios savo nuolatines vietas ir eilinį sykį leido gerėtis savo ištęstine ir labai triukšminga programa.
Inari stoties prižiūrėtojas pareigingai atliko savo kasdienes pareigas – kruopščiai, su rankiniu baltos spalvos dulkiu siurbliu Makita, siurbė stoties grindis, kad būtų švaru ir tvarkinga, kad žmonės būtų patenkinti ir laimingi. Dėl to ir keleivių nuotaika gera, tokia net pakylėta. Šį sykį kelionė ganėtinai trumpa – atstumas nuo Kioto 85 km.
Kelionės laikas – 45 min., reguliari kaina – 520 JPY (4,60 EUR). Mūsų Inari stotis yra prie Nara linijos, taigi nereikės važiuoti į Kiotą atgal, galėsime važiuoti tiesiai, su persėdimu po kelių sustojimų į greitesnį traukinį. Inari stotyje stoja tik vietiniai traukiniai. Važiuojant traukiniais labai svarbu atkreipti dėmesį į traukinių tipą, kurių vietiniuose maršrutuose yra du: vietiniai ir greitieji.
Vietiniai stoja visuose stotelėse, greitieji – pusėje nestoja. Tai ypač aktualu miesto/metro traukiniuose. Abu tipai važiuoja visiškai tuo pačiu maršrutu, tačiau jei važiuosite greitąja versija, tai gali daug kur nestoti. Mes vieną kartą Kioto metro taip ir apsirikome: atvažiavo traukinys, drąsiai įlipome, na kur gi jis daugiau nuveš, bėgiai tai tie patys...
Na ir nuvežė už 6 sustojimų nuo mūsų stotelės, papildomai nekainavo, nes moki išėjęs iš stoties, bet laiko sugaišome. Atskirti miesto traukinius nėra labai sudėtinga:
vietinis traukinys (local), stojantis visose stotelėse, vadinasi futsu, raidės žaliame fone;
greitasis traukinys (rapid), stojantis nevisose stotelėse, vadinasi kaisoku, raidės geltoname fone.
Na ir jei stebėsite dar atidžiau, maršruto pavadinime tarp japoniškų rašmenų, periodiškai pasirodo angliški užrašai, su užrašais local ir rapid. Tuomet viskas pasidaro dar aiškiau.
Atkreipiu dėmesį, kad čia tik paprasti miesto ir trumpų atstumų tarpmiestiniai traukiniai. Ilgo atstumo traukiniai skirstomi į dar greitesnius traukinius – ekspresas (kyuko), ribotas ekspresas (tokkyu) ir, žinoma, patys greičiausi – super ekspersas (shinkansen). Nara viena iš senųjų Japonijos sostinių (nuo 650 m. iš viso buvo 12 sostinių, ilgiausiai ja buvo Kiotas) , vidutinio dydžio (320 tūkstančių gyventojų), o iš tikrųjų, turistiniu požiūriu Nara yra nedidelis, kompaktiškas miestas.
Nara skiriasi nuo kitų Japonijos miestų, kuriuose turistinės įžymybės ir lankytini objektai išdėstyti plačiai, o ne koncentruotai kaip, pavyzdžiui, Europos miestuose – yra senamiestis ir iš esmės viskas ten sudėta. Tarkime, ko Vilniaus svečiui važiuoti, į kokias nors Karoliniškes ar Justiniškes. Nebent pagirioms gydyti, bet jei dar gersi Džonai, tai viską pragersi, o likusį gyvenimą praleisi va tokiuose rajonuose. O štai Nara pakankamai koncentruotai išdėstyta. Įžymiausios vietos randasi prie Naros parko. Parkas yra apie 2 km. nuo geležinkelio stoties. Ryte skaisčiai švietusi saulė lūkesčių neapvylė, šilumą seikėjo noriai ir su kaupu.
Išėjus iš Naros geležinkelio stoties teko paklusti civilizuoto žmogaus instinktams ir pėdinti į gretą esančią kavinę, idant galėtume atsigaivinti šalta kava su ledukais bei visur veikiančiais kondicionieriais. Tas padėjo, ir žygio pamatai link Naros parko iš karto sutvirtėjo. Išvyka į Narą buvo jau penktoji diena Japonijoje ir tik tą dieną mes pirmą kartą pamatėme policiją ir ne šiaip pėsčią, o su visu policijos automobiliu. Automobilis didelis, labai primenantis amerikietiškus policijos automobilius.
Čia gal koks 60 metų reliktas iš generolo Mc Arthuro administravimo laiku. Labai įdomi ir daug pasakanti detalė apie šalį, kai policiją gatvėje pamatai tik po penkių dienų. Maskvoje policininką pamatytum po 5 minučių, Vilniuje po 15 minučių , o kokioje Romoje po 20 minučių. Paradoksas – kuo mažiau valstybėje policininkų, tuo ten saugiau. Reikia Lietuvai pamąstyti kaip čia susibalansuoti.
Pasidžiaugus saugia ir malonia aplinka, neskubant priėjome prie Naros įžymybių – antra pagal aukštį penkių aukštų pagoda Kofukuji ir budistinių šventyklų kvartalo. 50 metrų pagoda buvo pastatyta 730 m. ir kapitaliai perstatyta 1426 m. Šventyklų kiemuose buvo ganėtinai judru, jautėsi prasidėjusios moksleivių atostogos, nemažai moksleivių žaidė vaikiškus žaidimus, japoniškai klegėdami bėgiojo po apylinkes, bet tarp jų buvo ir nemažai rateliais susėdusių ir ramiai piešiančių jaunųjų mokinių būrelių.
Aplink tvyrojo gera aura, ore pleveno jaunatviškas nerūpestingumas, kurstomas prasidedančių atostogų intrigos. Ir net nebuvo galima pagalvoti apie tai, kas laukė už viso labo kokių 100 metrų. Tiesa pasakius tas kažkas buvo visiškai nekalto pavidalo ir netgi yra laikomi dievų pasiuntiniais.
Už tų pačių 100 metrų prasidėjo Naros parkas, apgyvendintas laisvėje, miesto parke gyvenančiais elniais. Viduramžiais už elnių užmušimą grėsdavo labai greita mirties bausmė, griežtos bausmės ir pagarba sukūrė tokią atmosferą, kad niekas elnių neliesdavo, o globodavo, puoselėdavo ir mylėdavo, kaip ir dera mylėti Dievo pasiuntinius. Taip yra ir po šiai dienai. Kaip istorija byloja, net per didžiausius badmečius niekas neišdrįsdavo pakelti rankos prieš elnią.
Tokia visapusiška meilė ir netgi lepinimas išpaikino mažuosius (nedidelio ūgio) geraširdžius bembius. Prie to prisidėjo ir turistų srautai bei gudrūs vietos verslininkai, kurie kaip mat suodė gerą verslą – prekybą elnių sausainiais. Stovi keletas lauko prekyviečių, kuriose vikriai pardavinėja pakuotes po 8 vnt. sausainių už 150 JPY (1,33 EUR) (beje kas sakė, kad Japonijoje maistas brangus, netiesa, oi netiesa). Sausainių pardavėjai dar turi pareigą – periodiškai išvalo savo teritoriją nuo elnių išmatų.
Elniai gyvūnai gudrus, praėję taip vaidinamą „Naros turistinės evoliucijos“ tarpsnį, spiečiais buriuojasi ties sausainių pardavėjų kioskų. Na panašiai, kaip širšės Juodkrantės pliaže rugpjūčio pradžioje ties Coca Colos buteliu. Žmonėms perkant sausainius ir maitinant elnius reikia laikytis tam tikros taktikos – pirkti reikia patyliukais, jokiais būdais nesimosikuoti rankomis, nedaryti staigių judesių. Pinigus reikia pasiruošti iš anksto, netraukti iš piniginės vietoje, o turėti saujoje ir be grąžos. 150 JPY sudaro kelios monetos, nieko baisaus kišenėje palaikyti.
Pasiimti sausainius reikia kuo įmanoma slapčiau, kad galėtumėte nueiti bent 20-30 metrų nuo kiosko, o tada galima atsargiai, po truputį pradėti šerti gyvūnėlius. Maitinant atsakingai (gal net ir socialinis atsakingumas čia būtų neprošal) jus apsups kokie 4-6 elniai, o jei tą patį padarysite neatsitraukę nuo kiosko – bus riesta. Jus apsups mažiausiai 10 elnių ir toks glaudus bendravimas su porakanopiais anaiptol neprimins švelniųjų bembių paglostymų animaciniuose filmuose. Tai bus panašiau į įkyrių prašinėtojų antplūdį prie Bombėjaus Viktorijos (nūnai sunkiai ištariamu pavadinimu - Chhatrapati Shivaji Maharaj, bala nematė, jei jiems taip geriau) stoties. Artumas su gamta turi savo kainą.
Budizmas pradėjo plačiai plisti Japonijoje būtent tuo metu, kai Nara buvo šalies sostinė. Norėdamas padėti budizmui išsikeroti ir išreikšdamas begalinę pagarbą Budai imperatorius Shomu 752 m. nusprendė pastatyti didžiausią medinę šventyklą Todai Ji . Šventykla įspūdinga. Praėjus pro Nandaimono vartus, kuriuos saugo du rūstus amžinieji sargai, pasimato pastatas labai primenantis samurajaus šalmą. Šventykla pribloškia savo dydžiu ir tuo pačiu subtilumu, kuris pasireiškia kuriant pagal principą „mažiau yra geriau“.
Naroje ir aplink Naros parką yra pakankamai nemažai įdomių ir įspūdingų šventyklų. Todai Ji didžiausias medinis pastatas pasaulyje, o štai 12 kilometrų atstumu nuo centro yra seniausias pasaulyje medinis pastatas – 607 m. pradėtas statyti Horyuji šventykla. Šventykla per visą savo gyvavimo laikotarpį nebuvo nei sudegusi, nei sugriuvusi. Savaime aišku, pagal medinių statinių priežiūros taisykles, šventykla, o ją sudaro visas pastatų kompleksas, buvo stropiai prižiūrima, ir akivaizdu, kad jokios darbų chaltūros nebuvo. Šventykloje yra išlikusios vienos iš seniausių Budos statulų. Na štai jums prašom, beveik 1500 metų senumo mandagiai besišypsančio pono statulos.
Sukelia susižavėjimą ir didelę pagarbą. Kaip senas imperatorių miestas, Nara turi ypatingą, labai gerą aurą. Labai daug po miestą nevaikščiojome, užtrukome viso labo nepilną dieną, bet visur jautėmės labai gerai, tarsi iš žemės trykštų gaivūs, gerųjų dvasių, nematomi šaltiniai. Šventyklos ir imperatorių rūmai bet kur nebūdavo statomi. Na ir Naujininkuose ar Naujoje Vilnioje Žečpospolitos didikai rūmų nestatė. O Naroje , net ir elektros transformatorinės, pastatytos ant daugiaaukščių stogų atrodo natūraliai, harmoningai, tarsi būtų čia stovėjusios jau šimtus metų.
Tai tokia pakilia nuotaika traukiniu pavakaryje grįžome į Kiotą. Kadangi atstumas nedidelis, viso labo 45 minutės kelio, nusprendėme dar pasivaikščioti Filosofo taku. Filosofo takas – tai dviejų kilometrų kelias palei upelį-kanalą, kuriuo mėgdavo vaikščioti ir medituoti Kioto universiteto profesorius Nishida Kitaro. Vaikščiodavo jis nuo namų iki universiteto.
Ypatingai gražus takas per sakurų žydėjimą – hanami, na gražu ir rudenį, kai raudonuoja, geltonuoja ir kitomis rudeniškomis spalvomis pasipuošia vešli medžių ir kitos augmenijos lapija. Betgi labai gerą pasivaikščioti ir šiltą vasaros pavakare, kai gaiviais šuorais apglobia sraunaus upelio nešama vėsuma. Labai atpalaiduoja ir gaivina. Atvirai pasakius, jei Vilniuje į darbą galima būtų eiti tokiu taku, nereikėtų nei dviračio, nei automobilio. Geriausias ir tauriausias pėsčiųjų takas pasaulyje. Ir turbūt geriausia pasaulyje vieta turėti namą ir ten gyventi.
Iki Filosofo tako važiavome 100-uoju autobusu. Autobuso sustojime, disciplinuotoje eilėje, tvarkingai laukėme autobuso. Na ir visa tvarką ir discipliną pradėjo jaukti turistų geltonais futbolo marškinėliais su užrašu „Sverige“ grupelė. Turistai iš Kinijos, iš karto pasidarė aišku. Kaip Europoje rusą, taip Japonijoje iš karto kiną pažinsi. Labai nesmagu pasidarė, toks šlykštus grūdimasis, todėl pabaksnojau grupelės vadovui (garsiausiai kalbėjo ir turėjo didžiausią pilvą) į nugarą, ir delnu, mandagiai parodžiau į eilės galą.
Tarptautinių santykių įtampa ir krizė nurimo, griausmingoji grupelė nubindzino į eilės galą. Autobuso vairuotojai turi ausines mikrofonus. Jie skelbia stoteles, perkant bilietus autobuso vairuotojo-keleivio dialogą, tiksliau vairuotojo pokalbio dalį girdi visas autobusas. Gaila menkai suprantu japoniškai, nes buvo keletas vairuotojų, kurie komentavo kelionę visą laiką ir sprendžiant iš balso pasakojo įdomias Kioto miesto gyvenimo istorijas. Sekančią dieną tęsime vizitą po Kiotą , po vienas gražiausių vietų – šiaurinę miesto dalį.
