Šį sykį su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais lietuvė dalijasi įspūdžiais iš neseniai aplankyto Uzbekistano.
Į šią šalį Monika, kaip pati sako, atvyko ne pačiu geriausiu sezonu – rugpjūtį, kai svilino 40 laipsnių ir dar didesnis karštis. Pati savo kailiu patyrusi, ką reiškia Uzbekistano kaitra, lietuvė rekomenduoja kitiems šią šalį tyrinėti pavasarį arba rudeniop.
„Vos tik kirtau sieną, prieš mane nusidriekė pirmas iššūkis – apie 150 km dykumos be galimybės pasislėpti pavėsyje, pasipildyti vandens, maisto. Jokių miestų – tik nutįsęs, duobėtas kelias. Pirmomis dienomis klausiau savęs, ko man čia tame Uzbekistane prisireikė, juk čia nieko nėra, ko minu per dykumą vasaros viduryje? Buvo įsijungęs išgyvenimo režimas. Myniau per dykumas nuo vienos oazės iki kitos.
Esu be galo dėkinga draugiškiems vietiniams, kurie palaikė mano gyvastį dalindamiesi vandeniu bei maistu. Visi smalsūs, norėjo sužinoti, iš kur atvykusi, kur keliauju toliau ir dar užduodavo begalę kitų klausimų“, – pasakoja pašnekovė.
Tik vėliau, įveikusi sunkiausią etapą, ji pasiekė civilizaciją ir pirmus miestus – tada Uzbekistanas atsiskleidė visu grožiu.
„Po ilgų dienų, praleistų dykumoje, žiūrėjimo į pliką lauką, pasiekus miestus, akys buvo pakerėtos jaukių senamiesčių gatvelių, autentiškų raštų ir spalvų gausos. Tuomet iš tiesų išmoksti įvertinti miestų patogumus bei teikiamus džiaugsmus.
Vienas malonumas nuplovus dykumos dulkes ir sūrų prakaitą leistis į jaukius miestų senamiesčius, kur kerinti architektūra. Visgi turbūt viena mano mėgstamiausių veiklų Uzbekistane buvo lankytis turgeliuose, kuriuose didžiausia pramoga buvo žiūrinėti rankdarbius ir mėgautis spalvinga aplinka“, – kalba Monika.
Didžiausia problema šioje šalyje, pasak jos, yra prasta kelių būklė, tad teko apsišarvuoti kantrybe.
„Karštis paveikė visą viešnagę Uzbekistane, dažnai jaučiausi prastai ir mažuose kaimeliuose nusipirkdavau pasibaigusio galiojimo maisto. Vieną kartą apsinuodijau kiaušiniais, todėl teko porą dienų pasikankinti“, – atvirauja lietuvė.
Uzbekai mėgsta mėsą, o Monika kone vegetarė, tad dažnai teko gamintis savo maistą.
„Porą kartų užsukau į restoraną, kur radau mums gerai pažįstamų patiekalų, tokių kaip plovas, šašlykai ar čeburekai“, – prisimena lietuvė.
Anot jos, vietiniai uzbekai labai svetingi, smalsūs, paslaugūs, nepalieka kančioje atvykėlių iš svečių šalių.
„Nuo pat pirmos dienos vairuotojai dalijosi vandens atsargomis kelyje, kviesdavo prisėsti pavalgyti bei pasišnekučiuoti. Nustebino, kad tikrai ne vienas žinojo Lietuvą, pavardydavo net miestų pavadinimus. Bendravau pasitelkdama į pagalbą „Google“ vertėją“, – sako keliautoja.
Monika iš viso nuvažiavo 1 320 km, tad būta nemažai iššūkių – tiek fizinių, tiek psichologinių. Uzbekistanas – ne pati populiariausia kelionių kryptis lietuvaičiams, bet, Monikos teigimu, bent kartą gyvenime tikrai verta aplankyti šią šalį.
„Bet kokia nauja kryptis, kur žmogus nėra prieš tai kojos įkėlęs, verta dėmesio. Manau, daugumai lietuvių būtų įdomu pamatyti Uzbekistaną“, – svarsto pašnekovė.
Pasiteiravus, ar vykstant į šią šalį reikėtų kaip nors ypatingai pasiruošti, Monika patikino, kad pakaktų pasirinkti tinkamą metų laiką.
„Antrą kartą į Uzbekistaną vasaros viduryje negrįžčiau ir kitiems nerekomenduoju“, – nurodo pašnekovė ir priduria, jog mokantiems pagrindinius rusų kalbos žodžius šioje šalyje keliauti būtų kur kas paprasčiau.
Nuo 2022-ųjų rugpjūčio iš Lietuvos išvažiavusi Monika keliauja vienintele transporto priemone – dviračiu.
„Teko tik vieną kartą susipakuoti dviratį ir iš Sakartvelo skristi į Kazachstaną. Bet pavežėjų paslaugomis nesinaudoju“, – tikina keliautoja.
Dažniausiai mergina miega palapinėje: „Be galo patinka atsikelti gamtos apsuptyje, o ne tarp keturių sienų.“
Kartais jai tenka pasinaudoti ir viešbučių paslaugomis, nes reikia įkrauti įrangą, prisėsti prie kompiuterio, dirbti, montuoti vaizdo įrašus, išsiskalbti ir pailsėti nuo karščio.
„Labiausiai patiko nakvynė jurtoje. Tikrai unikali patirtis“, – prisimena pašnekovė.
