„Šis kalnas yra žinomas dėl staigios temperatūrų kaitos, galingų vėjų ir, apskritai, neprognozuojamo oro. Pasiekus viršūnę, temperatūra siekė 40 laipsnių šalčio, bet būna, kad temperatūra nukrenta ir iki –60 laipsnių. Labai nenuspėjami orai. Denalio viršūnė yra tituluojama kaip viena šalčiausių ir atšiauriausių viršūnių pasaulyje“, – išskirtine patirtimi dalijasi J. Narkevičius
Justas nėra naujokas alpinizmo pasaulyje. Per pastaruosius trejus metus vyras yra įveikęs aukščiausią Pietų Amerikos žemyno viršukalnę Akonkagvą, taip pat 2019 metais įveikė Island Peak (Nepalas, kalno aukštis – 6189 m, 2021-aisiais – Ojos Del Salado (Čilė, kalno aukštis – 6890 m) ir Grand Paradiso (Italija, kalno aukštis – 4061 m). 2022-aisiais taip pat įkopė į Bare de Ecrins (Prancūzija, kalno aukštis – 4042 m), Monblaną (Italijos pusė, kalno aukštis – 4810 m) ir Kilimandžarą (Tanzanija, kalno aukštis – 5895 m).
Jokios pagalbos iš šalies
J. Narkevičius pasakoja, kad Denalio kalnas yra išskirtinis ir tuo, jog kopimas prasideda ne nuo žemės. Kelionė startuoja skrendant lėktuvu į bazinę stovyklą, kuri yra 2 200 metrų aukštyje:
„Jeigu lygintume patį kopimą į kalną, tai įveikti Denalį yra daug sunkiau, nes čia nėra jokios pagalbos. Tarkime, kopiant į tą pačią Akonkagvą, Everestą ar kitas viršūnes, galima pasitelkti vietinių, nešikų pagalbą ir pan. Čia to nėra, todėl kopti yra dar sudėtingiau. Man asmeniškai tai buvo sunkiausias kopimas fiziškai, nes viską, ko reikia, turi neštis ir temptis pats. Be to, žinai, kad niekas tau nepadės.
Todėl užkopiančiųjų procentas nėra didelis. Prieš mums atvykstant, šiais metais įkopiančiųjų skaičius buvo gal tik 14 proc. Pavyzdžiui, įkopimo į Everestą reitingas yra apie 50 proc.“, – pasakoja J. Narkevičius.
Pirmoji ekspedicija, sėkmingai įkopusi į Denalį, vyko dar 1913 metais. Jai vadovavo amerikietis Hudsonas Stuckas.
Įveikta per dvi savaites
J. Narkevičiui su komanda įkopti į kalną pavyko pakankamai greitai – kopimas truko kiek daugiau nei savaitę:
„Skaičiuojama, kad įkopti į tokį kalną trunka kelias savaites. Mums tai pavyko padaryti greičiau. Aišku, galime sakyti, jog šiek tiek ir pasisekė, nes nekliudė didelė pūga, nors, tarkime, dvi dienas negalėjome grįžti iš pagrindinės stovyklos, nes kilo pūga ir laukėme lėktuvo. Vis dėlto, apskritai paėmus, mums pasisekė.
Ėjome ir per pūgą, ir per rūką, ir per didelį vėją. Planavome įlipti į kalną kaip įmanoma greičiau, nes šaltis buvo tikrai nepakeliamas. Kitos komandos skiria daugiau laiko ir aklimatizuojasi ant kalno. Mes visgi to nedarėme, nes lipame jau ne pirmą kartą į tokius kalnus ir žinome, kad kūnai pakankamai gerai adaptuojasi prie tokių situacijų. Mūsų organizmams nebuvo didelio šoko, todėl tiesiog lipome tiesiai į viršūnę“, – pasakoja J. Narkevičius.
Anot panevėžiečio, kartu su savimi reikėjo neštis nemenką svorį:
„Kaip ir sakiau, šis kalnas yra sudėtingas dėl to, kad niekas čia tau negali padėti – viską reikia neštis bei temptis patiems. Todėl mano kuprinė svėrė gal 60 kg, nes kiekvienas turime neštis pakankamai maisto, kurio turi užtekti maždaug trims savaitėms, taip pat visą įrangą, dujų – daug visko.“
Paklaustas, su kokiais iššūkiais teko susidurti kopiant, Justas išskiria kelis.
„Pirmiausia, fizinis iššūkis, nes tikrai buvo labai sunku. Aišku, visada yra didelė rizika dėl įlūžimo į ledo plyšį. Tokie plyšiai dažnai būna užpustyti, tad tiesiog nematai, kad eini virš bedugnės. Tam yra specialius prietaisas, kuris tikrina tai, nes neapsižiūrėjus galima ir palapinę pasistatyti ant ledo plyšio, o tai būtų tikrai negerai“, – sako J. Narkevičius.
Anot Justo, kalnuose didelį pavojų kelia ir gausus sniegas:
„Kartais per naktį prisninga po metrą, todėl yra labai didelis sniego lavinų pavojus. Vis dėlto vienas tokių keistesnių pavojų, dėl kurio šiandien tiek aš, tiek kolegos tikrai kenčiame, yra saulė. Nepaisant didelio šalčio, ten, aukštai, saulė labai kaitri. Dar ir šiandien nelabai gerai matau, nes nudegiau akių raineles, nors naudojau labai stiprius akinius. Kiti irgi nudegė įvairias kūno vietas. Būtent nuo saulės labai sunku apsisaugoti.“
Justas sako, kad labai sunku yra įveikti nuovargį:
„Kopiant į kalnus, didelis iššūkis yra ir miegas. Dėl aukščio, mažesnio deguonies kiekio ir kitokių veiksnių miegoti yra beveik neįmanoma. Jeigu net ir pavyksta užmigti, greitai prabundi nuo jausmo, kad skęsti, nes užmigus nurimsta kvėpavimo ritmas bei pradeda trūkti deguonies. Todėl nuolat jauti nuovargį. Visada jauti nedidelį galvos skausmą ir pykinimą. Nėra lengva prisitaikyti prie visų sąlygų.“
Paklaustas, ar komandoje yra už maisto ruošimą atsakingas žmogus, Justas juokauja, kad apie labai gurmaniškas vakarienes kalnuose kalbėti nereikėtų.
„Maistas turi būti kaloringas. Be to, stengiamės, kad jis būtų bent šiek tiek skanus. Tad dažniausiai turime daug energetinių batonėlių, užpilamų sriubų, riešutų sviesto. Labai svarbu suprasti, kad kopiant užvirti vandenį nėra paprasta, todėl maistas turi būti lengvai paruošiamas. Vis dėlto maisto tikrai reikia daug ir labai smagu, kai būna galimybė valgyti šiltą maistą. Dažniausiai maistas ruošiamas bendrai“, – alpinistų kulinarine patirtimi dalijasi J. Narkevičius.
Pasiruošimas nėra lengvas
J. Narkevičius pasakoja, kad pasirengimas į bet kurią ekspediciją trunka mažiausiai kelis mėnesius ir daug kas priklauso nuo žmogaus sportinės formos:
„Aš labai tikslingai ruošiuosi maždaug du mėnesius iki ekspedicijos. Tai reiškia, kad daug treniruojuosi – gerinu ištvermę, apskritai visą fizinę būklę. Du mėnesius reikia pakankamai sveikai maitintis, atsisakyti visų žalingų įpročių, nes kitaip neįveiksi jokio kalno.
Visada sportuoju, todėl man tai natūrali gyvenimo dalis. Jeigu, pavyzdžiui, žmogui, kuris niekada nėra kopęs į kalnus ir nėra daug sportuojantis, reikėtų pasiruošti tokiam kopimui, tai truktų turbūt apie pusę metų ar metus“, – sako J. Narkevičius.
Anot Justo, be fizinio pasirengimo, labai svarbus ir nusiteikimas, apskritai – psichika:
„Kaip ir minėjau, kopimas yra labai sudėtingas dalykas – kartu su fiziniu nuovargiu ateina ir psichologinis nuovargis. Nuolatinė įtampa, miego trūkumas – viskas susideda. Todėl labai svarbu būti stipriam psichologiškai. Ir tam reikia daugybės treniruočių, darbo su savimi.“
Ateityje – plaukimas ir kopimas
Paklaustas apie ateities planus, panevėžietis sako, kad jis turbūt dar net nėra įpusėjęs įgyvendinti savo tikslų.
„Tikslų turiu labai daug. Pagrindinis yra įkopti į visų žemynų aukščiausias viršūnes. Šio tikslo link tikrai judu ir stengsiuosi kiekvienais metais įveikti vis po vieną viršūnę. Dar šiek tiek trūksta, bet tikrai labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę įgyvendinti šią savo svajonę“, – sako J. Narkevičius.
Justas priduria, kad jau šiais metais planuoja ir daugiau iššūkių sau:
„Rugpjūtį arba rugsėjį planuoju perplaukti Bosforo sąsiaurį, o per kelerius ateinančius metus – įveikti Gibraltarą ir dar kelis sąsiaurius. Tam dabar daug treniruojuosi. Įdomūs ir vaizdingi maršrutai, – juokauja Justas. – Na, o šiaip visada su draugais žiūrime, ką dar galima įveikti, ir tikrai planų dar šimtui metų į priekį gali būti.“
