Į Niujorką atskridome antrą Kalėdų dieną. Išskridome ryte, laikrodžiams susisukiojus nors skridome su persėdimu apie 12 val. vietoje buvome 16 val. Atvykome tik su rankiniu bagažu turėdami idėją nusipirkti lagaminus ir apsipirkę Niujorke daiktus susikrauti į juos. Išėjome iš oro uosto – beprotiškai šalta, toks jausmas, kad tuoj sustingsim kaip filmuke ir toliau nepajudėsim nei žingsnio. Išsikviečiam UBER, vairuotojas, kaip ir visi su kuriais vėliau teko susidurti labai draugiški, paslaugūs, kalbūs, klausia iš kur mes ir pasirodo žinantys, kur yra Lietuva. Vykstame į vietą, kurioje gyvensime – kambarys Kew Gardens’e apie 30 min metro iki centro, kur mus apgyvendino svetingi Amerikos lietuviai Aušra ir Valdas. Tik pasidėję daiktus keliaujame į metro, išsiaiškiname sistemą, kainas. Važinėjant dviese labiausiai apsimoka pirkti vieną kortelę, ją pildyti norima suma (įėjimas į metro vienam žmogui – 2,7 dol.), perbraukti skaitytuvą, įeiti, perduoti kortelę kitam ir viską pakartojus – važiuoti.
Prašovėme su orų prognozėmis: prieš kelionę žadėjo apie 13 laipsnių šilumos, o atvykus termometras rodė 10 laipsnių šalčio. Apsirengėme ką turėjome šilčiausio ir išsiruošėme pusryčių už kampo esančioje beigelinėje. Dar viena klaida – nespėjome pasirūpinti grynaisiais pinigais ir nors nuo kortelių buvo nuimti apribojimai JAV atėjus laikui atsiskaityti už kavą ir beigelius mums nepavyko, kaip nepavyko ir nusiimti pinigų iš artimiausio ATM, laimei vietinės kavinukės darbuotojai buvo supratingi ir paprašė pinigus užnešti kitą dieną. Žinoma, tai mums paliko labai malonų įspūdį. Žmonės čia bendrauja tikrai truputį daugiau ir atviriau negu mes, jie klausia gatvėje kaip tau sekasi, tiesiog jiems tai tas pats kas pasakyti LABAS.
Čia savo verslui sukurti hipsterišką interjerą nėra svarbiau už patiekiamą kokybišką skanų maistą ar draugišką aptarnavimą. Apskritai vėliau pamatėme, kad esame pripratę prie itin švarių, stilingų vietų su vidutinišku ir kartais net prastu maistu ar aptarnavimu. Į tokią beigelinę (kurioje maistas išties skanus) Lietuvoje gal net nesugalvočiau užeiti, turbūt vaizdas panašus kaip Aibėje Josvainiuose prieš 10 metų. Pavalgę nuėjome prie, Pasaulio prekybos centro, aukščiausio pastato Niujorke. Anksčiausias galimas pakėlimas po tik trijų valandų, todėl nusprendėme palaukti šalia esančiame prekybos centre The Oculus.
Pakeliui, visiškai čia pat 9/11 memorialas. Tobulas sumanymas, žiūrint į tuos du gigantiškus fontanus apima ir liūdesys, ir išdidumas – žmonių stiprybė, atsakas baimės nešėjams – jūs nelaimėsite. Užsisiūbavę vos spėjame sutartu laiku sugrįžti į eilę patekti į Pasaulio prekybos centrą. Pakilome, pamatėme – buvo verta. Verta laukti ilgose eilėse, šalti, mokėti po 39 dolerius kiekvienam ir su krūva žmonių stebėti tai, kas paruošta. Prezentacija apie Niujorką milžiniškuose ekranuose priverčia susigraudinti, užgniaužia kvapą – minia aikčioja, ploja, nepamiršę rankose turintys telefonus bando įamžinti įspūdžius nuotraukose, suprasdami, bet ignoruodami faktą, kad tai yra neįmanoma. Neįmanoma, bet vaikštant negali nustoti spaudinėti fotoaparato – vaizdas nuostabus. Pakilome jau sutemus, tad po mumis virė naktinis gyvenimas: lemputės daugiaaukščiuose namuose ir biuruose, geltoni taksi automobiliai judriose gatvėse, tuščios beisbolo aikštelės, žiemą apleistos dailios terasos.
Kitą dieną skubėjome ant Bruklino tilto, buvo beprotiškai šalta, buvom truputį suirzę (kaip po to supratau, aš dėl šalčio, Ignas tuo tarpu turėjo kitų reikalų), skubėjome ant tilto, kad būtų šilčiau. Eidami šiek tiek pasifotografavome, buvome nusprendę, kad prašysime žmonių mus nufotografuoti, nes norėjosi turėti nuotraukų dviese. Ignas pamatė fotografą, padavė jam telefoną (vyrukas toks patikimas atrodė, fotografavo sau peizažus, kol mes paprašėme pagalbos). Tuo tarpu Ignas pasiėmė telefoną, priėjo prie manęs, sako: “noriu tau kai ką pasakyti…”
Aš nieko rimto nepagalvojau, jis mėgsta gražiomis akimirkomis pasakyti, ką nors mielo, pasidžiaugti momentu, kad dabar čia esam, kad turim vienas kitą, kodėl mums čia smagu būti, kodėl tai prasminga ir nuostabu. Tada sako – turiu tau kai ką. Aš toliau nieko neįtariu, kartais padarome vienas kitam staigmenų, ką nors padovanojame. Tada pamatau, kad tai ŽIEDAS. Viskas. Suprantu, kad čia kitokia dovana, kad čia kvietimas. Klausiu: “tu peršiesi?” Iš tikro pasimečiau. Žinau, po 11 metų patirčių, daugybės pokalbių svajonių ir net tiesiogių pasakojimų apie norą pasipiršti ir kalbų apie žiedą, pats faktas neturėjo būti netikėtas, tačiau tai buvo absoliuti staigmena. Gal net ne staigmena, ne dovana, ne paklausimas, o KVIETIMAS – gal pasižadame kartu būti visą gyvenimą, kurti šeimą, vienas kitam padėti, būti VIENAS ir būti vienas kitam, pasižadame visų mus mylinčių akivaizdoje ir pradedame naują mūsų šeimos etapą, kuriame savo šeimos guolį ir pradedam naują giminės atšaką.
TAIP, TAIP, TAIP! Visko noriu. Negalėjauu patikėti. Su džiaugsmo, meilės ašaromis akyse apsikabinome. Atrodė, kad Niujorko gyvenimas akimirkai sustojo - aplink buvę žmonės plojo, sveikino ir norėjo apsikabinti drauge braukdami džiaugsmo ašaras. O tas fotografas, pasirodo, buvo iš anksto su Ignu susitaręs susitikti ant tilto ir įamžinti šią akimirką.
Nuėjome į Starbucks’ą pasišildyti, sunku patikėti tuo, kas įvyko, ir dabar atrodo kaip pasaka. Dieną užbaigėme vakariene itališkame restoranėlyje. Dar kartą atsiduriam vietoje su nepakartojamu maistu, jaukiu aptarnavimu, paprastu, bet savaip žavingu interjeru.
Ryte pasižiūrim, ką čia vertėtų pamatyti, ką siūlo internetai, vietiniai ir turistai. Realiai tą patį, ką matėme visuose filmuose – Laisvės statulą, Taimso aikštę, aukščiausius pastatus, parkus. Nukeliavę į Centrinę traukinių stotį, pasijautėme kaip Londone arba kaip Hario Poterio filme – architektūra ir atmosfera būtent tokia – magiška, senoviška, judru, žavu! Gausybė žmonių laukia savo traukinio namo, į darbą, skuba į miestą. Judame link Taimso aikštės. Beprotnamis. Toks judėjimas kaip per Kaziuko mugę Pilies g. Nelabai norisi ten užsibūti.
Kitą dieną nusprendžiame apsilankyti kino teatre, mums pasiseka, kaip tik rodo filmą Džiumandži, kurį planavome pažiūrėti dar būdami Lietuvoje. Kino teatras – įspūdingas, toks senoviškai žavus ir prabangus, bet tuo pačiu paprastas ir buitiškas. Bilietas vienam žmogui 15,69 dol., beveik tris kartus brangiau nei Lietuvoje. Galvojome, gal į ypatingą kino teatrą atėjome, bet ir kitur kainos buvo panašios.
Naujų metų dieną svarstėme pažiūrėti į tą bumbulą Taimso aikštėje, juolab, kad fejerverkai apskritai teisiškai galimi leisti tik poroje, bet šaltis ir vienas perskaitytas straipsnis, kuris mūsų vaizduotėje atgimė baisiausiu košmaru pribaigė menkiausią norą ten vykti (jei nori bent kažką pamatyti, reikia ateiti ne vėliau 18 val., ir tas likusias 6 val. iki vidurnakčio nebegali pajudėti, nes už tavęs, priešais tave ir šonuose tūkstantinė minia. Ačiū, NE.). Žinojom, kad tą vakarą bus koncertas, į kurį norėtume nueiti, gal diena prieš nusipirkome bilietus ir žinojome, kur leisime vakarą. Apie naujametinį vakarėlį daug neišsiplėsime, tiesiog labai smagiai praleidome laiką su vietiniais.
Likus kelioms dienoms iki išvykimo nusprendėme išsiskalbti drabužius. Skalbyklos savininkas buvo labai nustebęs, kas mes viską fotografuojame ir nelabai suvokiame, kaip čia ką daryti, klausiame apie kiekvieną žingsnį. Tai turėjom tokią buitinę, egzotišką pramogą, pasikalbėjome, kaip pas mus visi turi skalbimo mašinas, išsiskalbėme rūbų ir patraukėme į miestą. Plaukėme keltu pro laisvės statulą. Matėme ją iš tolo, praplaukiant. Keltas nemokamas, pasiplaukioji, pasižiūri –toks jausmas, kad 80 proc. keleivių nereikia į tą salytę, jie tiesiog plaukioja pirmyn atgal, kad paspoksotų į statulą.
Aušra, pas kurią gyvenome, pasidalino žinia, kad mieste veikia įspūdinga Louis Vuitton paroda! Ji buvo nemokama, tiesiog reikia užsiregistruoti. Džiaugėmės, kad nuvarėme, nes tikrai nieko panašaus nebuvome matę, viskas apgalvota nuo iki. Eini…esi traukinyje, tuomet danguje, tada dykumoje. Detalės, išbaigtumas, fantazija, įgyvendinimas – nerealus.
Dėl oro sąlygų mūsų skrydis namo buvo nukeltas, oro uoste buvo tikras pragaras – pikti visą parą laukiantys keleiviai, nesusipratimai dėl lagaminų, jungiamųjų skrydžių, bilietų, sumaištis, panika ir tvardomos emocijos. Pagaliau gauta informacija, pereita patikra, priduotas bagažas – keturios valandos. Tada žinia, kad lauksim dar valandą, tada, kad dar dvi ir dar vieną. Pagaliau skrendame. Jungiamasis skrydis nukeltas, dar palaukiame, jau norime namo. Pagaliau parskrendame į Vilnių, oro uoste privažiuoja taksistas, nepatenkintas, kad turime lagaminų! Kaip tyčia. Šiaip esam tie, kurie labai nemėgsta stereotipų, stengiasi juos griauti, naikinti, bet nereikia užsimerkti ir vaidinti, kad viskas gerai – tobulėti turime kur. Šiek tiek liūdna, šiek tiek džiugu. Prisiminėme, kad visi Niujorke sutikti vairuotojai buvo labai mandagūs, kalbūs, paslaugūs. Prisiminėme, kad papildomai už gerą kelionę ten galėdavai palikti arbatos per tą pačią programėlę.
Net trumpai pabuvus niekada nemiegančiam mieste pripranti prie tempo, šypsenų, pasisveikinimų, komplimentų, paprastumo ir pagalvojimo apie daug dalykų, apimčių, patogumą ir grėsmes. Tobulumo nėra, natūralu. Juokiamės, kad Vilnius yra suspaustas, kompaktiškas Niujorkas, čia turime viską, kas yra ten, tik mažiau ir paprasčiau, net lauktuves parvežti sunku, nes mes viską turime ir patirtys iš esmės nenaujos, tik šiek tiek kitokie patyrimai, kitokiomis formomis. Mylime Lietuvą, bet kad kada nors negyvensime Niujorke irgi nebegalime pasakyti. Ačiū, Niujorke.
Tinklaraštis howdearyou.lt
