Keliauti po Siera Leonę teko labai prastais keliais iki deimantais turtingo regiono. Čia keliai tokie prasti, kad automobiliais tam tikrų vietovių ir nepasiekčiau, galima tik motociklais. Kartais 100 km atstumui įveikti prireikia vos ne visos dienos.
Nuvažiavus apie keturiasdešimt kilometrų nuo Kenemos, pakelėse pamačiau pirmąsias deimantų kasyklas. Visiškai atsitiktinai. Sustojus motociklu prie jų, dirbantys vyrai neapsidžiaugė pamatę mane su fotoaparatu rankose. Sustabdę visus kasimo darbus stebėjo, ką darau, ir pirštais rodė ženklus, kad duočiau jiems pinigų. Koks pusšimtis jų šūkaliojo kažką krio kalba, bet kai nieko nesupranti, tai ir galvos neskauda.
Nusprendžiau nekreipti dėmesio į visą tą spaudimą, o ieškoti jų boso. Padedamas motociklo vairuotojo, keliavusio kartu, jį greitai suradau. Prisistačiau kaip besidomintis deimantų verslu, bet dar neturintis šio verslo praktikos.
Deimantų kasyklos bosas taip pat susidomėjo pažintimi su manimi. Iškart nutildė visus kasėjus ir liepė grįžti prie darbų.
Bosas, kurio vardo jau ir neatsimenu, papasakojo, kad jam šios žemės nepriklauso. Egzistuoja susitarimas su žemės savininku, jis kasa deimantus ir pelną dalijasi su juo po 50 proc.
Teritorijos didelės, dirba daug žmonių. Šiuo metu sausasis sezonas, tuo laikotarpiu kasamos žemės ir visas gruntas keliamas į paviršių. Per lietingąjį sezoną jis bus plaunamas ir ieškoma jame pasislėpusių deimantų.
Pasikeitėme kontaktais, jis dar pažadėjo, kad be didesnių problemų gali paruošti man leidimus tuos deimantus išsivežti iš šalies. Legaliai.
Atsisveikinęs patraukiau toliau. Pasiekęs Kono regiono sostinę Koidu, supratau pataikęs ten, kur ir reikia. Ant kiekvieno kampo įsikūrę deimantų supirkėjai ir pardavėjai. Tiek daug jų, matyt, čia randami išties dideli kiekiai.
Susiradęs nakvynės vietą viename iš miesto viešbučių, susipažinau ir su jo savininku. Jis pats mane pakalbino susidomėjęs, ką aš čia veikiu. Juk turizmo tikslais čia niekas nevažiuoja. Išklojau jam savo tikslus. Sutapimas, viešbučio savininkas turi net kelias deimantų kasyklas. Ir jei noriu, jo darbuotojas mane ryt nuveš ten ir viską aprodys.
Tad kitą dieną sėdau ant motociklo ir atsidūriau vietoje. Šiame regione vandens buvo užtektinai, deimantų kasėjai čia jau galėjo plauti gruntą. Visas darbas vyksta labai primityviai, nėra nė menkiausios technikos, viskas atliekama rankomis. Vieni vyrai neša kibirais gruntą ir pila į plovimui skirtus rėčius. Juos nardina į vandenį, plauna ir ieško deimantų. Net man matant buvo rastas nedidelis deimantas. Prižiūrėtojas jį iškart paėmė iš radėjo ir įsidėjo sau į burną, kad nepamestų.
Ieškotojai per dieną gauna apie 70 centų atlyginimą. Bet jei randa deimantą, sumokama papildomai. Suma priklauso nuo brangakmenio dydžio ir, žinoma, kokybės. Prasčiausiai vertinami vadinamieji čiop-čiop. Tai tamsūs deimantai, suskilinėję ir jų kaina rinkoje gana žema.
Kuo daugiau karatų turintis akmuo, skaidrus ir be įskilimų, tuo jo vertė didesnė.
Čia deimantų grynuoliai labai pigūs, jų vertė vėliau tik kyla, nes yra eksportuojami, apdorojami, gaminami iš jų įvairūs papuošalai. O paskui pardavinėjami galutiniam vartotojui už labai didelę kainą.
Grįžęs į miestelį susipažinau ir su deimantų prekeiviu, apsilankau jo biure. Parodė savo turimus akmenukus, kuriuos nešiojosi kišenėje susukęs į popiergalį. Sakė, kad dabar turi tik nedidelius, nes didžiuosius supirko iš sostines Fritauno atvykę deimantų supirkėjai.
Vaikų, dirbančių Siera Leonės kasyklose, nemačiau. Kitose Afrikos šalyse tai įprastas dalykas. Vergauja, verčiami dirbti už maistą jau nuo 5 metų.
Daugiau Dano Pankevičiaus pasakojimų rasite: Danas Around The World
