Iš pažiūros neišskirtinis industrinis Skantorpo miestelis sujungė daugybės mūsų tautiečių likimus, kurie nė iš tolo nepamiršo savo šaknų ir sugebėjo svetur įkurti verslus, kurie padeda emigravusiems lietuviams ne tik išlaikyti, bet ir leisti pasauliui pažinti lietuvišką kultūrą.
„Čia visi žmonės tokie patys kaip visi, tačiau kiekvienas su skirtingomis istorijomis, gana draugiški, ypač kai bendraujam fabrike, tai visą laiką užkalbinam vieni kitus per pertraukas“, – sako Lina Kierienė, jau penkerius metus dirbanti „2 Sisters Food Group“ fabrike Skantorpe, kuri paliko Lietuvą 2016 metais. Lina apibūdina fabriką kaip draugišką kompaniją, kurioje dirba daugybė skirtingų tautų ir rasių žmonių. Prieš paragaujant emigranto duonos, ponia Lina 9 metus dirbo sandėlininke „Lietuvos Pašto“ pirkimų departamente Vilniuje. Pašnekovei teko atsisveikinti su pastoviu darbu pašte dėl tais metais vykdytos Vilniaus departamento reorganizacijos, kuomet jis buvo perkeltas į Kauną.
„Draugė pakvietė atvykti čia pabandyti laimės. Aš ir susigundžiau“, – šypteli Lina. Darbas fabrike Anglijoje nėra rožėmis klotas: darbuotojai turi prisitaikyti prie šalčio, greito darbo tempo. „Aš dirbu pjaustymo ceche. Tekę yra ir pjaustyt, pakuot ir atlikti kitas operacijas. Visur gana didelis greitis. Tenka ir stresą patirti“, – pasakoja Lina.
„Rojaus nereikia norėti atvažiavus į svetimą šalį. Jeigu tu gerai dirbi, tai tavęs nieks ir nestumdys“, – sako 53-ejų Rasa Dargienė, atvykusi iš Šilalės ir gyvenanti Skantorpe jau 15 metų. Poniai Rasai vienu metu yra tekę dirbti net dvejus darbus, tačiau jai pasisekė įkurti savo gėlių parduotuvę Flowers by Rasa, kuri gyvuoja jau 6 metus. „Aš noriu kurti savo meną, kad džiaugtųsi mano darbu. Jeigu jau nesidžiaugsiu kurią dieną, sakysiu jau pasenau. Bet kol kas mano [širdis] džiaugiasi, aš kiekvieną kartą parsivežusi gėles visada žiūriu, ką man sugalvoti,“ – su šypsena atskleidžia pašnekovė.
Rasa Dargienė yra kilusi iš savamokslių amatininkų šeimos, tad jai turėti savo verslą nėra svetima. „Nėra giminėj tokių, kurie būtų kokie nusipelnę tautodailininkai, tiesiog [visi] savamoksliai. Mano mana ir mezgė, ir siuvo, siuvinėjo, raižė kiaušinius, su vašku dažė. O iš tėvelio pusės, mano senelis dailidė buvo“, – pasakoja Rasa. Pasak pašnekovės, idėja įkurti „Flowers by Rasa“ gimė įkvėpta jos vyro. „Kai pradėjau bandyti namuose, įkėliau nuotraukas į internetą, ir tuoj pat [prasidėjo] užsakymai“, – prisimena Rasa. Ponios Rasos klientai yra įvairių tautų žmonės. „Tiek lietuvių, tiek anglų, ir kitų yra: lenkai, portugalai, rumunai. Dar galiu išskirti, kad rumunai labai myli mano darbus“, – pasakoja Rasa.
Pasak Rasos, ji konkurentų neturi. „Man konkurentų nėra. Man nieks ant galvos nelipa, tai manau, kad ir aš kitiems nelipu“, – užtikrina ponia Rasa. Santykius su vietos lietuviais verslininkais Rasa Dargienė apibūdina šiltais. „Labai puikūs. Va, turiu kaimynus „Klumpę“, labai geri. Dar daugiau jų būtų, būtų smagiau“, – šypsosi Rasa.
Tiek Lina Kierienė, tiek Rasa Dargienė yra patenkintos lietuvių verslais Skantorpo miestelyje. „Labai šiltas ryšys, čia jautiesi kaip namuose, kai ateini. Visi pažįstami, ten maloniai aptarnauja, pataria, tikrai jaučiasi kaip maža dalelė Lietuvos“, – sako Lina. „Ir į kavinę nueiname, ir į tas „lietuvines“ nusipirkti maisto. Va, yra visokie vakarėliai „Klumpėj“, muzikantai lietuviai atvažiuoja. O maisto, irgi, – norisi sūrelio, tu jo niekur nerasi, eini į „lietuvinę“, – antrina Rasa Dargienė.
34-erių Tomas Dagys yra vienas iš šeimos įmonės „LT Capital“ lietuviškų prekių parduotuvės savininkų. Jis įkūrė parduotuvę, skirtą emigrantams lietuviams, kartu su savo žmona Daiva Dagiene. „Mes iš savo patirties žinojome, kad čia gyvena nemažai lietuvių ir yra poreikis tokiai parduotuvei“, – sako Tomas Dagys. Tomas atvyko į Skantorpą 2008 metais iš Telšių su tikslu padirbėti vasarai ir sugrįžti tęsti studijas.
Pasak Tomo, Skantorpas galimai vilioja lietuvius darbo galimybėmis, nėra didelis miestas, turi patogų susisiekimą. „Yra daug darbo pasiūlymų ir žmonės net iš didesnių miestų atvažiuoja čia. Lyginant su didesniais miestais, čia ramiau. Čia susisiekimas paprastesnis“, – teigia Tomas.
Parduotuvės savininkai mėgsta ištiesti pagalbos ranką likimo nuskriaustiesiems, tačiau vengia viešai girtis savo gerais darbais. Pavyzdžiui, neseniai parduotuvė skyrė siuntą Ukrainai. Įmonė taip pat remia vietinę „Baltic Boys“ futbolo komandą ir padeda individualioms šeimoms. „Asmeniškai esam parėmę žmonių, kuriems to reikia, pavyzdžiui, žuvo vaikas tėvų, tai parėmėm. Mes padedam, bet nesigiriame tuo“, – atskleidžia Tomas.
Skantorpas taip pat turi lietuvišką „Klumpės“ restoraną, veikiantį jau 7 metus, kuris priklauso Julijos Kuliš bei Mariaus Skarbaliaus šeimai. „Tai yra [vieta] lietuviško maisto mėgėjams, Lietuvos širdis“, – šypsosi Julija Kuliš.
34-erių Julija Kuliš į Skantorpą iš Tauragės atvyko prieš penkiolika metų dėl noro pabėgti nuo krizės Lietuvoje ir susikurti geresnį gyvenimą. „Kaip visada kartoju, norėjau užsidirbti mokslams ir grįžti vėl mokytis, bet jau 15 metų esu čia ir vis dar taupau mokslam“, – šypsosi Julija.
Pasak Julijos Kuliš, „Klumpė“ traukia ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių žmones. „Lietuvių bendruomenė iš tikro didelė. Ir lenkų turime labai daug. Pastaruoju metu pas mus pradėjo labai daug rumunų lankytis, ir anglai lankosi, tai galima sakyt, 50 procentų lietuvių, 50 procentų kitų tautų.“
„Klumpės“ savininkai stengiasi pradžiuginti lietuvius ne tik maistu, bet ir pramogomis, kurios kartą per mėnesį atkeliauja iš Lietuvos. „Tikrai lietuviams trūksta renginių, kur jie galėtų [būti] šalia atlikėjo, susipažinti, nusifotografuoti, paspaust ranką, pakalbėti, pabendrauti, suprasti kokie [atlikėjai] iš tikrųjų, nei yra už ekranų. Tai yra malonu, kai tu gali suteikti kažkam džiaugsmo, kad galėtų atsipalaiduoti, apie nieką negalvoti, skaniai pavalgyti, pasilinksminti, uždaryt duris ir prisiminti“, – pasakoja Julija Kuliš.
Kaip ir „LT Capital“, „Klumpė“ taip pat užsiima filantropiška veikla. „Šiuo metu esam lietuvių futbolo akademijos „Baltic Boys“ komandos rėmėjai. Prieš tai buvome krepšinio komandų rėmėjai, bet jos visos iširo.“
Palietus Lietuvos ilgesio temą, didžioji dalis pašnekovų jaučia sentimentus savo gimtajam kraštui. „Lietuviškos šaknys vis tiek traukia. Ten mano namai, mano šeima, draugai. Tiesiog gamta, viskas... Pasiilgstu to“, – prisipažįsta Lina Kierienė.
„Jeigu ne pandemija... aš jau Lietuvoje net patalpas turiu, bet šiuo momentu, deja... Kaip tu savo krašto gali nepasiilgti? Aš pasiilgstu gamtos, savo tėvynės“, – antrina Rasa Dargienė.
„Labai pasiilgstame ir vis galvojame. Kai kiekvieną sykį grįžtam į Lietuvą, visą laiką apima kažkokie sentimentai, kad galbūt norėtųsi būti Lietuvoj, o ne čia. [Pasiilgstam] gamtos, ežerų, ir, aišku, senelių“, – atskleidžia Julija Kuliš.
Tomas Dagys turi šiek tiek kitokią nuomonę Lietuvos ilgesio tema. „Mano žmona, kad ir dabar norėtų grįžti į Lietuvą. Aš dar nesu taip visiškai apsisprendęs, nes aš praktiškai jau pusę savo amžiaus esu praleidęs čia, Jungtinėje Karalystėje, ir man visai čia patinka. Man asmeniškai Lietuva patinka vasarą, kada yra žalia, kada aš galiu nueiti prie upės ar prie ežero nusimaudyti, pasėdėt su artimaisiais kada šilta.“
