Čia yra net 125 ugnikalniai, kurių dauguma aktyvūs. Praktiškai kiekvienais metais Islandija sulaukia rimtesnio išsiveržimo, todėl dalis Islandijos teritorijos padengta lavos laukais. Čia pamatysite mažai miškų, nes 800 metais, atvykus pirmiesiems naujakuriams vikingams iš Norvegijos, beveik visi negausūs miškai buvo iškirsti. Taip Islandija tapo plika ir praktiškai paskutine apgyvendinta vietove pasaulyje.
Kelionės pradžioje iš karto nuvykau į nuomos punktą, kuriame automobilį man išnuomojo Islandijoje dirbanti lietuvė. Ji maloniai davė patarimų ir parodė čia pat lauke, prie nuomos punkto, prieš keletą dienų užfiksuotus pasirodžiusios šiaurės pašvaistės vaizdus. Po tokio smagaus pokalbio su tautiete išvykau Reikjaviko link. Ryte įsėdęs į automobilį pastebėjau neveikiantį žibintą ir nieko nelaukęs susiradau autoservisą. Čia vėlgi dirbo lietuvis, jis maloniai ir greitai viską pataisė. Juokinga, tačiau anglų kalbos žinių kol kas Islandijoje dar neprireikė. Pirmą dieną pasivaikščiojau Tingveliro kanjonu. Nuo jo atsiveria puikūs vaizdai į tolį. Šioje vietoje susijungia dvi tektoninės plokštės, kurios kiekvienais metais pajuda apie 2 cm. Šio kanjono parke galima netgi nardyti tarp tektoninių plokščių. Apžiūrėjau geizerius, iš kurių vienas iššauna gana aukštai. Nieko tokio, jeigu nespėji nufotografuoti iš pirmo karto, – jis šaudo kas keletą minučių. Vėliau aplankiau Gudlfoso krioklius. Čia išbėga nežmoniškas kiekis vandens, o mane pasitiko atšiaurus klimatas. Pusė krioklių apledėję. Reginys, nepaisant stipraus vėjo, tikrai galingas.
Reikėjo nuvažiuoti nemažą atstumą iki nakvynės vietos, kelias tęsėsi pakrante su nuostabiomis šone esančiomis uolomis, todėl kelionė neprailgo. Pravažiavau lavos laukus, apaugusius samanomis. Aplankiau Seljalandsfoso krioklį, kurį sudaro mažesnių krioklių grandinė.
Sustojau unikaliame juodajame paplūdimyje. Čia griežtai draudžiama artintis prie vandens, nes bangos yra mirtinai pavojingos. Gali lengvai įtraukti į jūrą. Tačiau instagrameriams ir smalsuoliams tai nesutrukdo pozuoti, lakstant nuo pasivejančios bangos. Žinoma, pusė jų būna išmaudyti. Oficialioje statistikoje pateikiami iškalbingi skaičiai – čia nuolat nuskęsta turistų. Gelbėtojų nėra, nes nemanau, kad būtų daug norinčių dirbti tokį darbą.
Antrą dieną iš pat ryto dar tamsoje išvykau Jokulsarlono ledyno link. Vykau į rytus, todėl pamačiau nuostabų saulėtekį. Čia jau laukė specialiai paruoštas perdarytas visureigis, kuris mane veš ledo urvų link. Kaip bekelės mėgėjui, tokiu visureigiu vykti man buvo didelis malonumas. Atvykę lindome pro ledyne išgraužtus tarpus. Spindintis mėlynas ledas ir jo urvai palieka įspūdį. Šie urvai nuolatos keičiasi, nes veikiami oro temperatūros dieną jie tirpsta, o naktį vėl sušąla.
Gidas perspėjo, kad artėja audra ir baigęs apžiūrinėti ledo urvus ilgai neužsibūčiau prie lagūnos. Šalia yra upė, plukdanti ledus į jūrą, taip pat deimantiniu vadinamas nuostabus paplūdimys, kur jūra „apšlifavusi“ ledus išmeta juos atgal į krantą. Vietovė tikrai įspūdinga. Čia apsilankęs supranti, kodėl Islandijos pavadinimas yra kilęs nuo ledo. Ice Land lietuviškai reiškia „ledo žemė“.
Po pietų pakilus pūgai įsėdau į automobilį ir pajudėjau nakvynės vietos link. Pūga ir sniegas intensyvėjo ir po kurio laiko priekyje nieko nebuvo matyti – nei kelio, nei važiuojančių automobilių. Pravažiavome pro keletą nuo kelio nuslydusių automobilių, kuriuos jau bandė traukti visureigiai. Išlipę žmonės tiesiog pargriaunami nuo tokio stipraus vėjo. Dėl vėjo gūsių ir prasto sukibimo porą kartų ir mano vairuojamas automobilis vos nenuslydo nuo kelio. Sustojęs degalinėje prisiminiau lietuvės, sutiktos automobilių nuomos punkte, patarimus – atidarant dureles jas reikia prilaikyti, nes vėjas bando užlenkti į kitą pusę.
Važiuodamas skirtingomis kelio atkarpomis mačiau pareigūnus, kurie nebeįleido automobilių į šį ruožą. Man pasisekė – praleido, mat viešbutis buvo visai netoli. Pasiekęs jį galėjau lengviau atsipūsti. Iššūkis įveiktas! Kitą rytą atsikėlęs skaičiau islandiškas naujienas. Praneša, kad 400 turistų buvo įkalinti būtent toje zonoje, per kurią man pavyko prasmukti, nes išvažiavau šiek tiek anksčiau. Jiems teko ieškotis nakvynės vietos daržinėse, sandėliukuose ir kitose ne visai tam tinkamose vietose.
Kitą rytą šviečiant saulei įsėdau į automobilį ramia širdimi. Audros nebebuvo, tačiau paskubėjau džiaugtis, nes visi keliai buvo padengti ledu. Automobilis slidinėjo dar labiau negu per pūgą. Visi posūkiai ir kalniukai apšalę. Vairuoti sudėtinga, kol saulė ištirpina ledą.
Iš ryto aplankau Fjaðrárgljúfur kanjoną, kuriame pūtė nežmoniškai stiprus vėjas. Takeliai apledėję, todėl ėjau šalia jo, o aplinkosaugininkė iš karto mane aprėkė. Važiuodamas Reikjaviko link sustojau Viko miestelyje, aplankiau vaizdingoje vietovėje stovinčią bažnyčią. Šalia esančiame juodajame paplūdimyje žmonės jodinėja žirgais. Keista, bet islandiški žirgai daro papildomus du žingsnius bėgdami, lyginant su visų kitų rūšių žirgais.
Pasivaikščiojau ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į šalia esantį juodąjį paplūdimį. Norėjosi pabūti čia ilgiau ir stebėti bangas, besitrankančias į uolas ir baltais purslais nudažančias juodąjį ugnikalnio smėlį. Taip pat sustojau Surtshellir urvuose, šalia kurių yra pastatytas akmeninis namas žole apaugintu stogu. Šalia jo – liemenėlėmis nukabinėta tvora, jų čia – virš kelių šimtų. Į šią vietą pasidaryti asmenukių plūsta daugiau turistų nei prie urvų. Paskutinis tądien lankytinas objektas – Kerido krateris. Čia seniai sprogo ugnikalnis ir dabar yra didelė turistų lankoma duobė.
Vykstant atgal link Reikjaviko jautėsi supuvusių kiaušinių kvapas, nes netoli miesto yra naudojamos geoterminės šiluminės elektrinės. Ne veltui Islandija – viena ekologiškiausių šalių pasaulyje. Pagrindiniai energijos šaltiniai yra geoterminiai ir hidroelektrinės. Pasivaikščiojau vakarėjančio miesto gatvelėmis. Daug turistų, visi fotografuoja grafičiais išpieštas namų sienas arba tiesiog skirtingomis spalvomis nudažytus namus. Čia galima rasti ir labai įdomią miesto bažnyčią, kurios akcentai nukopijuoti nuo Juodojo paplūdimio uolų faktūrų.
Reikjavikas
Naujas rytas. Apėjau didelę dalį miesto, bažnyčių, gyvenamųjų rajonų. Gatvės ir šaligatviai visur apledėję, tačiau vietiniai važinėja dviračiais ar elektriniais paspirtukais, kurių padangose – dygliai. Kiti ramiai vedžioja mažus šunelius. Beje, šalyje uždrausta laikyti gyvates, driežus ir vėžlius kaip naminius gyvūnus. Miestas ramus ir jaukus. Vaikai be kepurių ar pirštinių laksto lauke, kūdikiai ramiai miega vežimėliuose, nors ir pučia žvarbus vėjas. Uoste snaudžia daug žvejybinių laivų, bet turbūt dar daugiau yra išplaukę. Islandija – daugiausia darbo valandų per savaitę dirbanti šalis Europoje, net 43,5 val. Pagrindinis Islandijos pajamų šaltinis ir yra žvejyba. Šalyje alus buvo nelegalus iki pat 1989 m., o 2010 m. uždraudė striptizo klubus. Galbūt dėl to tiek daug dirbama, nes pramogos uždraustos. Įdomu, kaip pasikeistų ispanų produktyvumas, jeigu uždraustų vyną?
Šalis liberali. Čia buvo išrinkta pirma homoseksuali premjerė. Islandija neturi nei armijos, nei karinio jūrų laivyno ar oro kariuomenės. Policininkai netgi nesinešioja ginklų. Nusikalstamumo lygis žemiausias pasaulyje. Dauguma gyventojų sėdi namuose ir žiūri čia populiariausios sporto šakos – rankinio – varžybas. Beje, statistiškai islandai daugiausia, palyginti su kitų šalių gyventojais, žiūri filmų per televiziją. Islandija garsėja pasaulyje savo žurnalų ir knygų leidyba – 10 proc. gyventojų parašo bent vieną knygą per savo gyvenimą.
Sostinėje galima pamatyti daug greitojo maisto restoranų, tačiau, kas keisčiausia, „McDonald’so“ nerasite. 2008 m. prasidėjus krizei jis iš čia pabėgo, nes buvo boikotuojamas vietinių islandų. Jie turėjo seniai prigijusį vietinių mėsainių tinklą „Hambórgarabúllan“. Islandai suvartoja daugiausia kokakolos pasaulyje. Nepaisant jų priklausomybės greitajam maistui, turi ir įdomių patiekalų. Labai populiaru valgyti avieną, patiekalus iš avių galvų, raugintų žarnų ar sėklidžių, fermentuotus ryklius. Iš skanesnių patiekalų – tai sūdytos ar džiovintos žuvys ir žalia arba kepta banginių mėsa. Nors jos valstybė vartoti neskatina. Iš delikatesų galima paragauti šaltų liežuvių ar skrandžių. O paukštelio pufino žalia širdis laikoma delikatesu.
Per pietus išplaukiau laivu stebėti banginių. Kadaise banginių žvejyba buvo populiari, tačiau dabar šalis gauna daugiau pajamų rodant banginius turistams nei juos valgant. Laivas geras, jūra rami, bet pasisekė pamatyti tik delfinus ir ruonius. Tikslas išvysti banginius neįvykdytas. Teks grįžti dar kartą.
Islandijos vaizdai, matyti filmuose ar nuotraukose, neatspindi jos tikrojo grožio. Šią šalį reikia išjausti visais pojūčiais. Susigrumti su vėju, pūga, paslidinėti neplanuotose vietose. Visa tai yra Islandija – ledo šalis. Pilna ugnikalnių, geizerių, krioklių, ledo darinių ir kito nuostabaus gamtos grožio.
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, Facebooke, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje journey.lt
