50 km ilgio pakrantės ruožas, einantis pietinio Italijos Sorentino pusiasalio pakraščiu, yra viena garsiausių jūros pakrančių pasaulyje. Kiekvienais metais šimtai tūkstančių žmonių iš tolimiausių pasaulio kampelių atvyksta pasigrožėti jos stačiomis uolomis ir raižyta pakrante, rašoma mirror.co.uk.
Dėl nedidelių paplūdimių, vingiuojančių vynuogynų bei pastelinių spalvų žvejų kaimelių, įsikūrusių tarp Salerno uostamiesčio ir uolų viršūnėse esančio Sorento, šis regionas vilioja pasiturinčius bei rafinuoto skonio keliautojus.
Nepaisant puikios reputacijos, Amalfio pakrantė pakeri ne visus. Rugpjūčio pradžioje iš Sidnėjaus atvykusi Isabella Highfield ir jos partneris apsilankė šioje vaizdingoje Italijos vietovėje, tačiau liko nusivylę.
Nors ji pripažino, kad Amalfio pakrantė yra viena gražiausių vietų, kuriose jai yra tekę būti, be estetikos jos daugiau niekas nesužavėjo. Australė papasakojo, kokia ilga bei sudėtinga buvo kelionė į šią vietovę, maža to, ji pasirodė dar ir pavojinga.
Daug peržiūrų surinkusiame vaizdo įraše Isabella sakė, kad bandymai įsėsti į perpildytą autobusą ten prilygo „mirties troškimui“, nes automobiliai važiavo vienas paskui kitą vos kelių centimetrų atstumu, o posūkiuose lėkdavo 100 km/h greičiu.
„Turėjome važiuoti autobusu į Minorį ir tai užtruko daugiau nei valandą. Kai sakau, kad niekada gyvenime nebuvau to patyrusi, aš tikrai neperdedu. Kalbu apie vienos krypties kelią, kuriame jie kažkaip sugeba sutalpinti tris ar keturias automobilių eiles – tai priklauso nuo to, ar pakelėje žmonės statosi savo mašinas.
Autobusai lekia 100 km/h greičiu, siūbuodami, sukiodamiesi ir įlėkdami į posūkius, – pasakojo ji. – Tai tikra beprotybė, ir jie dėl saugumo posūkiuose tiesiog pasignalizuoja garsiniais signalais. Nuoširdžiai maniau, kad mirsiu.“
Tuomet Isabella pradeda kalbėti apie tai, ką pavadino logistiniu chaosu, susidarančiu prie autobusų stočių. Akivaizdu, kad australė, prijaučianti britų įpročiui rikiuotis į tvarkingas eilutes, buvo pasibaisėjusi chaotiška eilių sistema, kuri susiformuoja norint patekti į viešąjį transportą.
„Turėjome sėsti į keltą iš Amalfio į Positaną, bet ten buvo tik viena eilė, o žmonių šimtų šimtai. Jie visi laukė eilėje į daugybę skirtingų keltų, bet vienoje eilėje, – stebėjosi Isabella. – Kai atplaukia keltas, o tu stovi pačiame eilės gale, turi prasiskinti kelią pro žmones, kuriems nereikia lipti į šį keltą.
Kodėl gi nepadarius šešių skirtingų eilių? Tiesą sakant, tai nebūtų taip sunku, tam tikrai yra vietos.“
Apskritai, daug mačiusiai keliautojai, kuri pripažino, kad ten lankydamasi tik prisidėjo prie problemos, Amalfis pasirodė pernelyg užimtas ir perpildytas. Ji taip pat įsitikinusi, jog jis yra pernelyg brangus. Vienas iš ją pribloškusių dalykų buvo dubenėlis makaronų, parduodamas už 36 eurus.
„36 eurai už lėkštę makaronų. Juk tai tik miltai ir vanduo“, – piktinosi ji ir paaiškino, kad už tokią kainą patiekalo nepirko ir niekada nepirks.
Isabella užbaigė savo apžvalgą teigdama, kad nors Amalfis yra labai vaizdingas, Italijoje yra ir daug kitų vietovių, kurios nenusileidžia savo grožiu, tačiau yra daug pigesnės bei ramesnės.
