Keliaudami į Europos gilumą, beveik neišvengiamai atsiduriame antrajame pagal dydį Čekijos mieste Brno, kurio kompaktiškasis senamiestis tarsi apjuosia dvi aikštes – Prekybos ir Laisvės. Tiesa, istorinių įžymybių, kaip dviejų bokštų katedra ant Petrovo kalvos arba Špilbergo tvirtovė, netrūksta ir už senamiesčio ribų. Vos įėjus į Laisvės aikštę, mums yra pristatoma skulptūra, skirta maro aukoms pagerbti. Vis dėlto įsimintiniausia viešnage Čekijoje taip ir liko savaitė Česke Budejovice 1985-aisiais, dar tik artėjant sovietijos griūčiai.

Tada apsilankyti užsienio šalyje, tegu ir socialistinėje, buvo didelis įvykis. Žvalgantis aplinkui, į akis krito kitaip, negu mūsų kolchozuose, atrodantys laukai – be usnynių, beveik be dykviečių. Tiesa, į Česke Budejovice tada atvedė ne žemės ūkio reikalai – čia vyko Europos akrobatinio skraidymo čempionatas. Varžybas laimėjo žymus čekų lakūnas Peteris Irmus, iki tol jau nugalėjęs ir Europos, ir pasaulio čempionatuose, tad kam jis galėjo nusileisti gimtojoje Česke Budejovice padangėje?

Pilzenas ir jo apylinkės

Su Peteriu buvome pažįstami nuo socialistinio lagerio lakūnų pirmenybių Vilniuje 1983-iaisiais, tačiau labai nustebau, kai dabar Pilzene, netyčia išėjus kalbai, apie jį prašneko mūsų mieloji palydovė Martina, kuri Peterio šlovės laikais pasaulį stebėjo dar nuo debesėlio.

Taigi – iki tol nematytas Pilzenas. Kelionė čionai šiuo metu, tikėkimės, laikinai šiek tiek komplikuota. Nėra tiesioginio reiso į Prahą, tad pakeliui leidžiamės Varšuvoje, Frederiko Šopeno oro uoste, esančiame garsių lenkų lakūnų Žvirkos ir Viguros gatvėje. Į Vilniaus oro uostą važiuojame irgi tautos didvyrių Dariaus ir Girėno gatve, tačiau panašumas tarp abiejų šalių aviacijos tuo ir baigiasi.

Taigi mus į Prahą skraidina iš garsaus muziko į iškilaus valstybės vyro oro uostą, taigi Vaclovo Havelo oro uostą. Nuo seno jaučiau didžiulę simpatiją šiam čekų šviesuoliui, humanistui, kažkieno taikliai pavadintam pasaulio sąžinės ambasadoriumi. V. Havelas, gyvenęs su vidine nuostata Tiesa ir meilė turi įveikti melą ir neapykantą, vadovavo 1989-ųjų aksominei revoliucijai, kuri taikiai nuvertė komunizmą buvusioje Čekoslovakijoje. Labai magėjo patirti, ar prieš keliolika metų iškeliavęs Havelas tebėra šiandieninės Čekijos valstybės simboliu, didžiausiu čekų tautos moraliniu autoritetu?

Gera buvo, vos lėktuvui nusileidus, oro uoste pamatyti šiam didžiam žmogui skirtą kaleidoskopinę fotografijų ekspoziciją. Vėliau, keliaujant po Pilzeno regioną, teko matyti nemažai Vaclovo Havelo atminimo ženklų ir jausti neblėstančią žmonių pagarbą. Atsimenu, kažkada, kone varvindamas seilę, klausiausi rašytojo Romo Sadausko pasakojimo apie jo susitikimą su Vaclavu Havelu, tada Čekijos prezidentu. Mat kiek anksčiau, baigdamas Prahos aukštąją ekologijos mokyklą, Romas diplominiame darbe narpliojo Karališkame parke įsišaknijusio kone tūkstantmečio buko ilgo gyvenimo peripetijas.

Po kelerių metų žurnalas Gamta delegavo jį į Čekiją parengti redakcijos sutartą interviu su Havelu. Atėjęs pokalbio, pasigyriau, kad rašiau darbą apie įžymųjį buką. Tai išgirdęs, prezidentas sujudo, girdi, ko tada čia sėdime, eime į parką, ten ir pasikalbėsime. Vaikštinėjome, nužingsniavome ir iki buko. Nemačiau jokios apsaugos, tik asmenybės šviesą jaučiu iki šiol.

Keliasdešimt kilometrų iš Prahos į Pilzeną neprailgo – automagistralė greita, pro langus vėrėsi sodria žaluma nuklotų kalvų vaizdai, vietomis akį į tolumas traukė neaprėpiami slėniai. Taksi vairuotojas, pusamžis tvarkingai apsirengęs vyriškis, anglų kalbos, regis, nemoka visiškai, o kalbėti rusiškai neapsiverčia liežuvis – ir jam, ir man ta kalba pastaruoju metu pasidarė ne tai, kad atgrasi, bet vis dėlto kažkokia neskani, nemaloni.

Pilzenas ir jo apylinkės

Pilzeno centre, vos su paslaugiąja gide Helena žengęs kelis žingsnius, atsiduri priešais didingą, 1292-aisiais pastatytą Šv. Baltramiejaus bažnyčią, kurios smailus bokštas šauna į dangų net 103 metrus ir yra aukščiausias visoje šalyje. Vis dėlto tikras šios gotikinės šventovės perlas yra centriniame altoriuje stovinti Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų skulptūra. Dėl nepaprastai subtiliai sudvasinto Madonos veido statula apipinta legendomis.

Viena jų byloja apie nelaimingą pranciškonų vienuolio meilę turtingo pirklio dukteriai. Atsisakęs ir maisto, ir miego, gyvas, sakytum, vien sielvartu, vienuolis iš smėlingo mergelio sukūrė Madoną. Išvydę kūrinį, miestiečiai bemat atpažino pirklio dukterį ir abatas, išbaręs nelaimingąjį skulptorių, nukišo jo meną į tamsią celę. Tik po daugelio metų, pasikeitus kartoms, Mergelė Marija papuošė centrinį altorių.

Pakilus į Katedros apžvalgos aikštelę, gerai matyti Šv. Jono Nepomuko, gyvenusio vos už keliasdešimt kilometrų nuo Pilzeno, bažnyčia. Atmintyje bemat iškilo šiam šventajam skirta nepaprastai graži skulptūrų kompozicija gimtojoje Šiluvos bazilikoje. Kunigas Nepomukas klauso karaliaus Vaclovo IV žmonos Joanos išpažinties. Aukščiau – pirštu lūpas užspaudęs angelas primena apie išpažinties paslaptį.

Pasirodo, karalius, įtarinėjęs žmoną neištikimybe, bandė priversti kunigą atskleisti Joanos išpažintas nuodėmes. Nepaklusęs valdovui, Jonas Nepomukas buvo surištas ir naktį nuo Karolio tilto įmestas į Vltavos upę. Daugiau kaip po 300 metų išpažinties paslaptį gynęs kankinys Jonas Nepomukas buvo kanonizuotas šventuoju.

Šalia Šv. Baltramėjaus bažnyčios – paminklas XVII amžiaus pabaigoje siautusio maro aukoms. Aukštos kolonos viršuje – Mergelės Marijos skulptūros kopija, kaip dėkingumo, kad maras nusiaubė tik dalį miesto, ženklas. Senovėje bažnyčią supo miestelėnų kapai, tačiau XVIII a. pabaigoje imperatorius Josifas II jų vietoje įrengė aikštę, dabar žinomą Respublikos vardu. Šiandien ją puošia trys modernūs, net paauksuoti, kaip teigiama, fontanai.

Pilzenas ir jo apylinkės

Čia pat Rotušė su istorinio miesto centro maketu pirmojo aukšto vestibiulyje. Senamiestis nedidelis ne tik makete – per porą valandų jį apėjome vis sustodami paspoksoti į pastatus, paskaityti iškabas. Senasis ir naujasis teatrai, Ukrainos vėliavą iškėlusi biblioteka buvusiame vienuolyne, mūsų ausiai ir pažįstamai, ir neliteratūriškai skambantis Muzeum strašidel. Kas kita – Lėlių muziejus.

Niekada ir į galvą neateidavo, kad gali būti įdomu ir lėlių pasaulyje. Pasivaikščiojus spalvingų ekspozicijų salėse, darosi suprantama, kodėl UNESCO čekų lėles kaip unikalų reiškinį įtraukė į savo kultūros paveldo sąrašą. Pasirodo, prieš šimtą metų galingą impulsą šiam fenomenui suteikė didis lėlių mylėtojas, daugelio sekėjų mokytojas bei autoritetas Josefas Skupa. Šio žmogaus nuopelnai lėlėms neaprėpiami – įkūrė pirmąjį profesionalų lėlių teatrą, vadovavo Tarptautinei lėlių teatro asociacijai, o jo fantazijos vaisiai – komiškas tėvas Steiblas ir padūkęs sūnus Hurvinekas – puikuojasi ant postamento Pilzeno centre.

Dar vienas išskirtinis statinys Pilzene – antroji pagal dydį Europoje Didžioji sinagoga, kurios atidarymo iškilmės įvyko 1893-iųjų rugsėjį. Antrojo pasaulinio karo metais daugiau kaip pustrečio tūkstančio Pilzeno žydų atsidūrė konclageryje. Sinagoga, kaip manoma, išliko nesugriauta todėl, kad kaimynystėje buvo kažkoks vokiečių objektas, be to, sinagogoje buvo įrengta vokiečių kareiviams uniformas siuvusi artelė. Dabar čia – erdvi parodų bei koncertų salė ir nedidukė atskira patalpa neskaitlingiems maldininkams. Mat po karo iš konclagerio grįžo gal tik kas dešimtas žydas, ir neatrodo, kad vėlesniais metais jie čionai būtų labai plūdę.

Keistai ir nepavydėtinai susiklostė Pilzeno likimas po Antrojo pasaulinio karo. Nors miestą, kaip ir visą vakarinę Bohemiją, iš nacių nagų išvadavo amerikiečiai, po Jaltos konferencijos regionas atiteko sovietams. Tokio lemties akibrokšto padariniai iki šiol bado akis, kaip ir Lietuvoje Landsbergio sugriautų kolchozų fermų griaučiai. Kita vertus, buvo gera susitikti su darbščiais, nuovokiais žmonėmis, kurie savo rankomis tą sunkų palikimą bando paversti viltinga ateitimi. Tačiau apie juos šiek tiek vėliau, nes maga žodžiu kitu užsiminti apie tolimesnę Čekijos praeitį liudijančias pilis bei tvirtoves, kurių šioje šalyje šimtai.

Daug atstatytų, gražiausiai išpuoselėtų rūmų, ne mažiau griuvėsių, pro amžių miglas menančių buvusią galybę. Tarp pastarųjų – už keliasdešimt kilometrų į šiaurės vakarus nuo Pilzeno dunksantys Gutštejno pilies likučiai, romantiškai nuteikiantys griuvėsiai. Jie dunkso ant uolų, o žemiau, apačioje, srūva upelis Hadovka. Pilį pačioje XIV amžiaus pradžioje pastatė vietiniai žemvaldžiai. Tarp daugybės jos istorijos vingių įdomu tai, kad pilį buvo užėmęs iš Žalgirio istorijos mums žinomas čekų karvedys Janas Žižka. Kurį laiką pilyje buvo kalėjimas, XVI amžiaus raštuose ji jau minima kaip apleista, o po Trisdešimties metų karo iš galingos pilies liko tik griuvėsiai.

Sprendžiant pagal laužavietes, ši vieta mėgstama tiek turistų, tiek vietinių iškylautojų. Gražus akiai išlikęs didysis, gal 25 metrų aukščio bokštas, virš kurio – jau smagiai ūgtelėjęs medis ir lizdą susukęs pelėsakalis, įdomu lytėti ir ranka pasiekiamus žilus kadaise didingų rūmų akmenis...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt