Elnių ūkis
Vieną dieną susiruošėme aplankyti elnių augintojus ir iš arčiau susipažinti su šiais mielais gyvūnais. Iš gidės sužinojome, kad jie yra pusiau laukiniai žvėrys, mat vasarą patys vieni ganosi taigoje, o žiemai artėjant sugrįžta pas žmones, kad nepristigtų maisto. Elnių sugrįžimo proga rengiama didelė šventė, kadangi tai dažniausiai visos šeimos užsiėmimas, tad net tie šeimos nariai, kurie turi darbus sostinėje ar kituose miestuose, trumpam sugrįžta į šiaurę ir kartu darbuojasi su visa šeima. O veikti yra ką, nes elnius reikia surūšiuoti, vienus, kurie labiau mokytini, palieka veislei, o kitiems, ne tokiems imliems mokslams, deja, ne taip pasiseka, juos samiai naudoja mėsai ir kailiams. Pagrindinis elnių mokslas – išmokti traukti kinkinį, nes jie būdavo ir pagrindinė transporto priemonė. Kadangi jie nėra labai imlūs gyvūnai, mokslai trunka nuo trejų iki penkerių metų.
Pats elnių ūkis labai paprastas, vos keli mediniai pastatai ir keletas aptvarų. Žmonės anksčiau buvę klajokliai, tad viskas būdavo laikina, kad, reikalui esant, būtų galima persikelti kitur. Pagrindinis pastatas yra vadinamas kota – kūgio formos iš lentų suręstas namelis, kurio centre kūrenama ugnis. Dar vienas įdomus statinys yra mažas namelis ant ilgų karčių, apdėliotų elnių ragais. Pasirodo, tai šaldytuvas, kuriame maistas puikiai apsaugotas nuo laukinių žvėrių.
Užburiančios šiaurės pašvaistės
Vasario-kovo mėnesiais yra pats šiaurės pašvaisčių sezonas. Norint jas pamatyti reikia rasti tamsią vietą, kad netrikdytų dirbtinės šviesos. Mūsų gidas Harri mus nuveža už miesto ir sustoja prie miško. Dangus atrodo tiesiog neįtikėtinai, visiškoje tamsoje tokia daugybė žvaigždžių ir jos tokios ryškios, neįmanoma atitraukti akių. Harri pasiūlo nusifotografuoti ir staiga nuotraukoje už savęs pamatome šiaurės pašvaistę, nors danguje jos tikrai nesimatė. Pavažiuojame dar toliau už miestelio ir dairomės aplinkui. Pamažu pasirodo žali pašvaisčių ruožai virš miško ir keliauja per žvaigždėtą dangų, su laiku jų daugėja ir vienu metu nuostabos šūksniais palydime tą magišką reginį. Harri taip pat parodo pagrindines žvaigždes ir žvaigždynus, kur šiaurinė žvaigždė, kur Oriono diržas ar Kasiopėja. Pabaigai pasivaišiname šilta uogų arbata, kuri kiek sušildo, nes vakarais ir naktimis žiemą ten labai šalta.
Slidinėjimo pramogos
Pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo slidinėjimas. Tiesiog vietoj Italijos ar Austrijos nusprendėme išbandyti šiaurės Suomijos kalnus. 531 metrų iškilęs virš jūros lygio Levi kalnas yra pagrindinė slidininkų traukos vieta. Apie keturiasdešimt trasų pritaikytų bet kuriam lygiui, tiek pradedantiesiems, tiek pažengusiems. Taip pat viskas idealiai pritaikyta vaikams, kurie pirmą kartą gyvenime atsistojo ant slidžių. Kalno papėdėje galima rasti kotas, mažus medinius namelius, kuriuose dega ugnis, aplink pridėta malkų, tad kiekvienas gali užeiti, pakurti ugnį, pasišildyti, pasikepti dešrelių ar zefyrų. Gausu ir kavinių, kurios siūlo elnių burgerius, lašišos sriubą, cukrumi aplipusias spurgas.
Nuo kalno atsiveria nuostabūs žiemos peizažai, ypač saulei leidžiantis, kuomet dangus nusidažo oranžine ar ryškiai raudona spalva. Tačiau kalnų slidinėjimas tik vienas iš užsiėmimų Levi kurorte, labai populiarios ir lygumų slidės, sniego batai, rogutės. Paskutinę dieną kalnų slides pakeičiau į lygumų ir anksti ryte iščiuožiau per ežerą aplik kalną miško link. Karts nuo karto pro šalį pralėkdavo sniegomobiliai, prie ekečių sėdėjo žvejai ir gaudė žuvį. Miške sniegas išvagotas žvėrių pėdomis, spengia visiška tyla ir apima jausmas, kad esi vienas su gamta, esi teisėta jos dalis. Saulės spinduliai kontrastavo su taigos pušelių šešėliais ir atrodė, kad iš tiesų klaidžioju magiškoje elfų šalyje.
Elfų šalyje
Iš tiesų, Šiaurės ašigalyje gyvena daug mitologinių būtybių ir gausu magijos ritualų, net vienas iš suvenyrų, siūlomų turistams yra šamano būgnai. Pats šamanas gyvena netoliese ir net galima pas jį užsukti į svečius vakarienės. Elfų miestelyje sužinojome, kad elfai gali pavirsti gyvūnais, tokiais kaip kiškiai ar lapės, arba pasiversti nematomais. Mūsų gidė elfė papasakojo, kad elfai, gnomai, šamanai ir žmonės sudarė taikos sutartį ir šiais laikais gyvena draugiškai, vieni kitų nebijodami.
Seitos akmuo užburtame miške talpina daugybę elfų ir gnomų, kuriuos galima apžiūrėti iš arti. Mane labiausiai nustebino iš šiaudų padaryti sodai, lygiai tokie patys, kokius darome Lietuvoje. Pasijutau lyg namie.
Vaikštant po elfų miestelį taip pat galima apžiūrėti besiganančius elnius, haskių voljerus, senovinius pastatus, tokius kaip kalvio namas ar sauna. Netoliese laukuose pristatyta stiklinių piramidžių, tokie būstai siūlomi nakvynei, mat pro stiklines sienas šiltai sėdint su arbatos puodeliu rankoje gali stebėti žvaigždėtą dangų ir šiaurės pašvaistes.
Arktinis maistas
Pagrindinis samių maistas būdavo gamtos gėrybės, elniai ir vietinės žuvys. Elnių auginimas šiais laikais nebėra toks populiarus kaip anksčiau. Parduotuvėje gausus žuvies skyrius, nors pagrindinė yra lašiša, tačiau taip pat galima rasti ir sykų, ir arktinių palijų. Uogų karalienė Laplandijoje yra tekšė, ji naudojama desertams, o itin skani su ant grilio keptu varškės sūriu Leipäjuusto.
Miško gėrybės ant stalo kartais nustebina. Ant vieno deserto kavinėje kaip dekoracija buvo uždėta samanų, jos paruoštos taip, kad buvo saldžios ir traškios. Suomijoje itin populiarūs restoranai, kur virtuvės šefai per dieną prirenka visokių gėrybių miške ir vakare paruošia vakarienę. Teko matyti, kaip vienas šefas naudoja net raudonąsias skruzdėles užkandžiams pagardinti.
Norisi sugrįžti
Artumas su gamta užburia ir atrodo nebesinori sugrįžti į civilizaciją. Dar ir šiandien yra žmonių Laplandijoje, kurie gyvena mažuose mediniuose nameliuose, laiko šunis ar elnius, gyvena be elektros, o vandenį parsineša iš artimiausio upelio. Ir jie tuo didžiuojasi, pasak jų, turistai atvažiuoja, veržiasi į gamtą, tačiau nepagalvoja, ar gamta nori juos priimti.
