Ištisus metus, kiekvieną vakarą keltas „Victoria Seaways“ kursuoja tarp Lietuvos uostamiesčio –Klaipėdos ir Vokietijos šiaurėje esančio miesto Kylio. Danijos kompanijai „DFDS“ priklausantis laivas neturi poilsio dienų. Vos atplaukia iki Vokietijos, bagažas ir keleiviai iškeliami, o po kelių valandų atkeliauja nauji keleiviai. Krante keltas stovi tik 4 valandas. Ir tada vėl į jūrą. Visai nesvarbu koks oras – ramu, ar vėjuota. Nesvarbu, šventinė, ar eilinė darbo diena. Keltas turi savo grafiką ir privalo plaukti. O su juo ir 40-ies žmonių įgula. Kapitonas su visa savo kariauna ir laivo komercijos direktorius su personalu, kurie rūpinasi keleivių patogumu ir malonumais.
Septynių aukštų kelte yra daug keleiviams nematomų zonų, daug užkulisinių koridorių, kuriuose visą parą verda įgulos gyvenimas. Kiekvienas virėjas, jūreivis, ar valytojas turi savo kajutę, savo lovą ir ilgą darbų sąrašą. Viskas surašyta minučių tikslumu, kada valgyti, kada sportuoti, kada dirbti, o kada miegoti. Darbuotojų keturiasdeštimtukas kelte mėnesiui tampa viena didele šeima, kurioje be abejo būna visko. Ir pykčių, ir labai linksmų akimirkų. Kiekvienas įgulos narys dirba po keturias valandas du kartus per parą.
Pirmasis, kuris visus sutinka
„Labas vakaras, sveiki atvykę! Pasidėkite daiktus savo kajutėje ir iškart kviečiame vakarienės“, – visiems žengiantiems į keltą kartoja uniformuotas vyras su antpečiais. Tai Arūnas Narvilas – šio laivo komercijos direktorius, dar galima pavadinti – plaukiojančio viešbučio direktorius. Būtent jis atsakingas už kiekvieną keleivį, kad plaukti būtų malonu ir, kad visa sistema puikiai veiktų. Per raciją jis praneša virtuvės darbuotojoms, kad šiame reise plauks 340 žmonių, ir kad jie jau juda link restoranų ir barų. Vieną apsaugos darbuotoją Arūnas siunčia prie „Kapitono baro“ prižiūrėti tvarkos, kuriame dar nepajudėjus nuo kranto jau prasidėjo apgultis. „Kelte turime net areštinę, kuri skirta nusižengusiems įstatymams ir saugumo tvarkai, tačiau tokių atvejų pasitaiko labai retai. Mūsų keleiviai tvarkingi žmonės, o jeigu ir kyla koks nors nesusipratimas apsaugos vyrai sugeba greitai įvesti tvarką“, – džiaugiasi jis.
Pirmą kartą keliaujantiems keltu Arūnas mėgsta surengti ekskursijas, papasakoti, kur ir ką galima surasti. „Štai čia – vieta romantikams. Sraigtasparnių nusileidimo aikštelė. Kai gražus oras čia labai gera pasėdėti gryname ore, pasižvalgyti į kitus praplaukiančius laivus“, – sako jis. „O ar būna čia sraigtasparnių? Gal kartais, koks nors turtingas ponas atskrenda?“, – klausiu jo. Arūnas pasakoja, kad ponai į keltą neskraido, tačiau užsuka gydytojai su medicinine reanimacijos įranga. Vien per praėjusią vasarą skraidančius medikus komercijos direktoriui teko kviesti kelis kartus. „Kol plaukiame – per tas 20 valandų labai daug visko gali nutikti: širdies priepuoliai, infarktai ir insultai. Juk niekada negali žinoti. Keltui nusukti ir plaukti kažkur į krantą dažnai gali būti per ilgas laikas, todėl kviečiame gydytoją, kad atskristų pas mus. Jie iš dangaus nuleidžia specialų gultą ir juo pakelia sunegalavusį keleivį. Tada skraidina jį gelbėti“, – pasakoja 23 metus laivuose dirbantis Arūnas.
Sunkiausia – gaminti per audrą
Vos komercijos vadovas per raciją duoda signalą, kad keleiviai jau kelte – pats darbymetis prasideda milžiniškoje virtuvėje, kurioje sukasi penki virėjai. Jie žino, kad artimiausias tris valandas keli šimtai žmonių eis į du restoranus, bei du barus, ir be paliovos užsisakinės įvairiausių valgių. Viskas gerai, jeigu jūra rami, tuos patiekalus bus paprasta pagaminti. Bet jeigu stipriai banguoja ir siaučia audra –virtuvės komandai tenka nelengvas iššūkis.
„Visi puodai, visos viryklės siūbuoja, o mums vis tiek reikia pagaminti žmonėms valgyti. Iš pradžių būna juokinga, kai dirbam viena ranka įsikibę į turėklus, bet po to, kai koks nors puodas nuo milžiniškos bangos atsiduria ant žemės – juoko mažai. Vėl viską iš naujo tenka virti. Vieną kartą, prisimenu, prikepėm kelis šimtus porcijų žuvies, kilo audra, žuvis nugarmėjo ant grindų... Visas darbas veltui. Kepam iš naujo. Žmonės pyksta, kad užtrukome. Mes per galvą verčiamės, kad tik greičiau vėl viską paruoštume. O bangos tik didėja, didėja. Dirbti beveik neįmanoma, bet mes privalome pamaitinti keleivius“, – patirtimi dalinasi „Victoria Seaways” kelto virtuvei vadovaujanti Dalia Simkevičienė.
Jūroje ši šefė dirba jau 33 metus, tad yra pasiruošusi visoms situacijoms. Ji sako, kad žmonės valgo net per didžiausias audras, net tada, kai daugelį keleivių sugriebia jūros liga – jie vis tiek užsisako kepsnių, salotų, sriubų. „Daug kam atrodo, kad ko nors užkandus pasidarys geriau. Bet nėra tokio patiekalo, nuo kurio stebuklingai nustotumėte jausti jūros supimą. Mano kepsniai nuo to neišgelbės“, – juokiasi patyrusi virėja. Ir priduria: „Puikiai suprantu supimo varginamus keleivius, nes pati vartoju vokiškus vaistus nuo pykinimo. Nuo jų norisi valgyti ir ima miegas“.
Viskas surakinta
Dalios Simkevičienės virtuvėje labai daug grandinių, virvių ir gumų – jomis čia pritvirtinami šaldytuvai, puodai, keptuvės, spintelės, dėžės su maistu. Be priežiūros nieko negalima palikti. Ji rodo pilnus maisto sandėlius ir garantuoja, kad kiekvienas kelto keleivis gali jaustis saugus. Net jeigu kada nors, dėl kokių nors priežasčių laivas įstrigtų, kur nors jūroje – visi žmonės maisto gautų sočiai. Maisto kelte visuomet būna tiek, kad 400 keleivių užtektų ištisas tris paras. Nuolat papildomų atsargų dar nei karto neteko išnaudoti.
Virtuvės šefė didžiuojasi ir dar vienu kelto įrenginiu – tai „krokodilas“. Aparatas, kuris susmulkina visus maisto likučius. „Į jį pilam viską, kas būna nesuvalgoma. Jis pagamina specialią masę, kurią keltas išleidžia žuvims suvalgyti. Kai nuo kranto nutolstame 18 mylių – tos maisto atliekos pasklinda į jūrą. Ten griežtai nepatenka jokios cheminės medžiagos, joks plastikas ar kažkas, kas kenktų jūrai“, – sako ji.
Baro psichologė
Pačiame populiariausiame kelto „Kapitono bare“ svečius pasitinka plati šypsena – barmenė Aušra Kovaliovienė. Tikrai yra tokių keleivių, kurie tik dėl jos renkasi šį barą. 13 metų jūroje alų pilstanti ir kokteilius maišanti moteris sako, kad šis darbas ilgainiui tampa gyvenimo būdu. „Nemokėčiau dirbti penkias dienas per savaitę nuo 8 iki 17 valandos, o tada turėti dvi išeigines. Toks grafikas man atrodo labai keistas, aš įpratau nepertraukiamai dirbti visą mėnesį, o tada mėnesį ilsėtis krante.
Spėju daug nuveikti, net atostogauti su šeima kur nors nulekiame“, – sako ji. Tiesa, apgailestauja, kad dukroms kartais skiria per mažai dėmesio. „Aš nieko neslepiu – galiu tvirtai pasakyti, kad vaikus užaugino mano vyras. Į mokyklą lydėdavo, sumuštinius sutepdavo. Aš plaukiojau, negalėjau visą laiką būti šalia. Todėl didelis ačiū jam“, – jautriai, motiniškai kalba Aušra.
Ji savo darbe spėjo prisirišti ne tik prie įgulos, su kuria leidžia ištisas paras, bet ir prie kai kurių keleivių, kurie nuolat plaukioja tarp Klaipėdos ir Kylio. „Yra tokių vairuotojų, kurie prie mano baro pasirodo po du kartus per savaitę. Išklausau jų bėdas, kartais duodu patarimų, kaip tvarkyti santykius su moterimis. Jūra žmones nepaprastai suartina, čia norisi išsikalbėti. O man patinka jų klausytis“, – sako ji.
Daugiau nei du tūkstančius naktų kelte praleidusi Aušra iki šiol negali atsigrožėti tuo, ką kiekvieną rytą ir vakarą mato savo darbo vietoje – tai nepaprasti saulėlydžiai ir saulėtekiai, kurie jūroje daug įspūdingesni nei stebint nuo kranto. „Tie, kurie plaukia pirmą kartą atbėga pas mane tarsi pamatę kažkokį stebuklą. Nepaprastai ryški saulė apsupta jūros – tarsi nervų nuraminimo terapija“, – tikina barmenė.
Vienam klientui – 40 kvepalų
Kelto parduotuvėje 18 metų dirbanti Alma Juodkunaitienė primena aktorę iš Holivudo. Ji visada išsitepusi visokiais prabangiais kremais, kuriuos pati išbando, kad galėtų rekomenduoti keleiviams. Štai kodėl šios moters oda tokia skaisti. „Dažniausiai su mumis plaukia vyrai, kurie apie grožio priemones mažai išmano, todėl turiu jiems duoti patarimų, paaiškinti, ko gali prireikti jų žmonoms, dukroms ir mamoms. Jie manimi pasitiki, kaip savo giminaite. Todėl išbandau viską ir pasakau, ką manau – nuoširdžiai“, – šypsosi pardavėja.
Labiausiai perkama prekė čia – žinomų pasaulyje prekinių ženklų kvepalai. „Perka, nes yra daug pigiau nei ant kranto. Gauname specialias nuolaidas, todėl kai tik pasirodo koks geresnis, populiaresnis aromatas – jo greitai nelieka“, – patirtimi dalinasi ji. Alma išduoda, kad ilgą laiką turėjo vieną pastovų pirkėją, kuris kiekvieną kartą plaukdamas keltu parduotuvėje išleisdavo mažiausiai 8 tūkstančius litų. „Tai turtingas verslininkas, kuris ateidavo pas mane pirkti kvepalų visoms savo įmonės moterims – kokius 30-40 buteliukų, taip pat prabangių konjakų, viskio, saldainių. Po jo apsilankymo padarydavau savaitės apyvartą, nuostabus klientas, kuris ir arbatpinigių nepagailėdavo“, – didžiuodamasi savo ilgamečiu pirkėju pasakoja Alma. Ne tik iš jo, bet ir iš kitų parduotuvėje apsilankančių vyrų ji nuolat girdi komplimentus, dėl puikios išvaizdos.
Nematoma tvarkdarė
O štai kambarinės Redos Rudžinskaitės grožio dažniausiai niekas neįvertina, nes šios jaunos merginos darbas vyksta tada, kai keleiviai miega arba išlipa į krantą. Ji ir dar dvi kolegės valo visus kelto kampus, kad jie blizgėtų nuo tvarkos. Redą sutikau specialiai įgulai skirtoje valgykloje, kur visi kelto darbuotojai gauna tarnybinius pietus. Keturis kartus per parą – karšti, kelių patiekalų, pagal daugumos darbuotojų pageidavimus. Kitu laiku – toje valgykloje visada padėta sumuštinių, užkandžių, sausainių, riešutų ir gėrimų, kad bet kuris įgulos narys galėtų užkąsti.
Maistas darbuotojams nieko nekainuoja. „Labai skaniai valgau, net namie taip nebūna. Nuolat jaučiuosi kaip atėjusi į gerą restoraną, kokių pas mus Telšių rajone net nėra“, – sako kambarinė Reda. Savo darbą ji vadina idealiu, nes plaukdama Baltijos jūra – pamato daug gražių vaizdų, kokių jos draugės iš gimtojo miestelio niekada nėra mačiusios. „Vienintelis minusas, kad negaliu pastoviai būti šalia savo mylimo vaikino. Išplaukiame į jūrą ir jis be priežiūros lieka. Bet aš vis tiek pakontroliuoju, paskambinu jam ar SMS žinutę parašau. Stengiuosi, kad nepamirštų manęs“, – asmeninio gyvenimo detalėmis dalinasi ši jauna mergina.
Darbu kelte ji taip sužavėta, kad mylimajam ir sau nupirko bilietus plaukti tuo pačiu reisu Klaipėda-Kylis. Išplauks, kai tik baigsis darbo pamaina ir atvyks dirbti kambarinės iš kitos pamainos. „Aš jau būsiu kaip ponia, tikra keleivė. Noriu parodyti ir savo draugui, kaip faina tam mūsų kelte, plauksim – lėksim pas gimines į Daniją, smagiai leisime laiką, daug, ką pamatyti planuojame“, – pirmajame savo gyvenime interviu pasakojo kambarinė. Valyti keltą jai patinka, nes nereikia bendrauti su keleiviais, ji gali sau ramiai užsidaryti kajutėje ir paversti ją švytinčia. Dar kartais, praeina per koridorius, surenka šiukšles, pašluoja, jeigu reikia. „Kambarinės turi nemažai laisvo laiko – kadangi jūroje puikiai rodo televiziją, tai žiūrim laidas ir serialus. Man patinka toks grafikas“, – sako ji.
Kelto smegenys
Pats uždariausias nuo keleivių yra kapitono tiltelis. Tai ypač saugoma vieta iš kurios valdomas visas keltas. Jame visuomet dirba budintys jūreiviai, kapitono padėjėjai ir, žinoma, pats kelto vadas – kapitonas Henrikas Žalandauskas. Milžiniška patalpa su šildomais langais į visas puses, kad matytųsi kelto priekis, galas ir šonai. Kapitono komanda nuolat stebi dvigubai daugiau ekranų ir visokių įrenginių nei jų būna bet kurio keleivinio lėktuvo pilotų kabinoje. Neįtikėtina! Kaip koks NASA valdymo centras. „Stebime jūrą, stebime kitus laivus, kurie plaukioja aplink mus, ir svarbiausia – stebime patys save. Kai jūra rami – dirbti daug paprasčiau, įjungiame autopilotą, bet kai kyla audra, tada visa įgula vargsta, laviruojam keltą taip, kad keleiviai jaustų kuo mažiau diskomforto“, – sako kapitonas.
Jau trisdešimt metų jis plaukioja po Baltijos jūrą ir sako, kad maršruto Klaipėda-Kylis kiekvieną kampą jau žino atmintinai. Nežiūrėdamas į kompiuterius gali pasakyti, kur kurio miesto krantas matosi horizonte, ar kur koks naftos bokštas stovi jūroje. Jis iki smulkmenų žino, kuriose vietose reikia sumažinti greitį, o kuriose galima plaukti greičiau. „Daug kas baiminasi, kad plaukiant su mumis labai banguos, bet aš galiu nuraminti, kad palyginus su keltu į Švediją, pas mus daug ramiau, ir su kitais reisais, kurie plaukioja po vandenynus – keltas į Kylį yra itin apsaugotas nuo audrų, šiame jūros ruože jos kyla kur kas rečiau ir ženkliai mažesnės“, – aiškina jūros profesionalas.
Gyvena, kaip viešbutyje
Kapitonas sutiko net įsileisti į pačią asmeniškiausią erdvę – savo kajutę, kuri – kaip koks viešbučio liuksas. Čia yra asmeninis kapitono kabinetas su svečių priimamuoju. Tikrai erdvus kabinetas, savo interjeru nenusileidžiantis didelių kompanijų vadovų ofisams. Už durų – kapitono miegamasis. Jo minusas – nėra langų. Tačiau lova erdvi, dvigulė. Spinta, kaip namuose. Na ir aišku atskiras vonios kambarys. Juos turi visi įgulos nariai – tik ne tokius didelius, kaip kapitono.
„Daugiausia darbo yra keltui išplaukiant iš uosto ir atplaukiant į uostą. Visuomet būnu ant savo tiltelio ir stebiu padėtį. O reiso metu vis judu – nueinu ir pas keleivius, pažiūriu kokia ten situacija. Dažnai žmonės paprašo kartu nusifotografuoti, man žinoma malonu“, – sako kapitonas. Keltu plaukiojantys žmonės jo dar niekada neprašė sutuokti jūroje, nors kapitonai tokią ceremoniją gali atlikti. „Tai vyksta kruiziniuose laivuose, kur būna du kapitonai. Vienas, toks kaip aš, dirba savo tiltelyje ir rūpinasi saugiu plaukimu, o kitas – komercinis, kuris visą laiką sukasi tarp keleivių ir atlieka parodomąją funkciją. Aš tam paprasčiausiai neturėčiau laiko“, – sako Henrikas Žalandauskas.
Atskirti nuo šeimų
Kapitono tiltelyje sutikau ir vyr. kapitono padėjėją Darių Žvybą bei jūreivį Almantą Vasiliauską. Abu jie jūroje plaukioja virš 20 metų. Vyrai guodėsi, kad dirbdami kelte praleido pusę savo šeimų gyvenimo. Tačiau pabėgti nuo šio darbo negali, nes jis tapo jų gyvenimo dalimi. „Labai keista patirtis, kai nematai šeimos narių mėnesį, nežinai kokios pas juos problemos, kokie džiaugsmai. Grįžus į krantą vieniems prie kitų vėl reikia pratintis. Ypač keistos būna pirmos dienos, kai pačiam sunku susivokti, kad jau esu be bendradarbių, be jūros, o savo bute, tarp savų sienų. Bet praeina savaitė ir apsiprantu“, – savo jausmais dalinasi kapitono padėjėjas.
O jūreivis Almantas prisimena, kad anksčiau jį uoste dažnai pasitikdavo šeimos nariai – žmona su vaikais. Net jeigu jis iš neišlipdavo iš laivo, matydavo, kaip nuo kranto jam moja ar net rankose laiko kokį nors plakatą. „Labai jausmingos akimirkos, bet visi jūros žmonės prie to yra pripratę. Todėl ir mylime savo kolegas, kaip gimines, kaip šeimos narius. Nes su jais tenka praleisti pusę gyvenimo“, – sako jūreivis. Mėgstamiausias Almanto darbas kelte – jį vairuoti. Tačiau žymiai dažniau tenka daryti ir kitus darbus. Pavyzdžiui, kas porą valandų pereiti visą keltą ir patikrinti ar nėra gedimų. „Jau daug metų dirbu tuo pačiu grafiku – po keturias valandas. Nuo vidurnakčio iki 4 valandos ryto. Ir nuo 12 valandos dienos iki 16 valandos po pietų. O visą kitą laiką galiu miegoti, valgyti ir sportuoti“, – sako Almantas.
Slaptas sporto klubas
Be poilsio kambarių ir valgyklos kelte dirbantys žmonės sandėliuose turi įsirengę slaptą sporto klubą, be jokių iškabų. Ten stovi specialūs įrenginiai kojų ir rankų raumenims, bėgimo takeliai. Dažniausiai čia sunkumus kilnoja jūreiviai ir apsaugos darbuotojai. Visi kiti ateina nebent stalo teniso pažaisti.
Plaukioja be sustojimo
Žmonėms, kurie gyvena jūroje nesvarbu šiandien pirmadienis ar šeštadieniais, vasara ar žiema, lyja ar šviečia saulė. Kelte gyvenimas visada toks pats, tarsi amžinai ta pati diena. Kaip prieš metus, taip ir rytoj. Teks išlaipinti keleivius, ir vėl priimti naujus.
