Kaimas atgimsta

Įsispraudęs tarp kalnų senove alsuoja Palea – Senoji – Petritia kaimas. Tai seniausias Korfu kaimas. Jame žmonės įsikūrė slėpdamiesi nuo piratų antpuolių.

„7-ajame dešimtmetyje vietiniai gyventojai išsikraustė, o namus paliko likimo valiai. Nors 2010-aisiais buvo išlikę tik 15 procentų nesugriuvusių namų, kaimas ėmė busti. Šiandien gyvenami jau daugiau kaip trečdalis namų“, – pasakoja Aušra Vadopalienė, Facebook puslapio „My love Corfu“ bendrasavininkė, rengianti ekskursijas į netradicines salos vietas.

Anksčiau Senojoje Petritijoje veikė 8 bažnyčios, 130 namų gyveno apie 1200 žmonių. Kaimas buvo vienas turtingiausių saloje, nes jo gyventojai venecijiečių statomiems laivams tiekė ąžuolo, augino vynuogių, avių, ožkų ir galvijų, čia buvo ir gausybė pasėlių. Prasidėjus turizmo bumui, gyventojai greitai viską metė ir išsikėlė į jūros pakrantę, kur steigė tavernas, viešbučius.

„Prieš dvylika metų anglas Markas su žmona olande Saskia atsikraustė į kaimą ir, nusipirkę tris sugriuvusius namus, juos restauravo bei įkūrė jaukų butiko tipo viešbutį. Beje, Markas ištyrinėjo ir parašė Senosios Peritijos istoriją“, – pasakoja Aušra.

Paskatinti užsieniečių pavyzdžio, į kaimą ėmė grįžti buvusių gyventojų palikuonys, kurie tradicines „kafenijas“ pritaikė šiuolaikiniams poreikiams ir ėmė turistams siūlyti paragauti tradicinio maisto. Dabar kaime yra net penkios tavernos ir nuolatos gyvena dvidešimt gyventojų, vasaromis jų būna gerokai daugiau. Vienas vyras net atgaivino tradicinę bitininkystę ir turistams siūlo neprilygstamo kalnų medaus.

„Ironiška, kad iš pradžių turizmas nužudęs Senąją Peritiją, dabar atgaivina kaimą“, – teigia Aušra.

Unikalios vynuogės

Nuo Antikos laikų Korfu garsėjo ypač kokybišku vynu – jį aprašė net Homeras, kuris gyveno 8 amžiuje prieš Kristų. Tyrimai rodo, kad Korfu galėjo būti apie 13–20 veislių vynmedžių, kurių dauguma prarasta negrįžtamai.

„Turizmo bumo metu ir žemdirbių šeimos savo vaikams panoro geresnio gyvenimo, tad apleido vynuogynus, kai kurios veislės buvo prarastos“, – pasakoja vyndarė Konstantina Ntini, iš „Pontiglio“ vyninės.

Beje, likusios Graikijos dalies vynininkystės tradicija buvo sunaikinta per 400 Osmanų imperijos valdymo metų, nes turkai priešinosi vyndarystei, todėl daugelis vyndarių buvo priversti apleisti savo vynuogynus. Tačiau aštuntojo dešimtmečio pradžioje saujelė vyndarių, ėmė stengtis grąžinti Graikiją į pasaulio vyndarių žemėlapį. Šiandien 80 procentų vyno daryklų yra jaunesnės nei 20 metų. Korfu, kuri niekuomet nebuvo okupuota turkų, panaši situacija susiklostė dėl turizmo įtakos – seniausias vyno ūkis įkurtas apie 60-uosius metus, o likusieji yra 25 metų ar gerokai jaunesni. Todėl dabar graikiški vynai pasaulinėje rinkoje vis dar yra egzotika.

Konstantina prie savo šeimos – Athina‘os Kirtzoglou ir Babio Kouriso, prisidėjo 2020 metais, po studijų universitete ir kelerių metų gyvenimo Anglijoje. O tėvai protėvių vyndarystės tradicijas atgaivino prieš šešerius metus. Nors šeima turėjo senų vynuogynų, vynininkystė buvo tapusi hobiu, jis gamintas tik šeimos reikmėms. Babis buvo tapęs pradinės mokyklos mokytoju, Athina turėjo savo verslą.

Dabar šeima turi apie 20 ha žemės, tačiau visa ji išsimėčiusi mažyčiais lopinėliais, todėl antrojo pagal dydį Korfu miesto Lefkimio apylinkėse jie turi net 18 vynuogynų, kuriuose augina išlikusias senąsias vynuogių veisles.

„Šiuo metu Korfu vynas gaminamas iš 4 senųjų vietinių veislių – kakotrigio (baltosios vynuogės), petrikorito (baltos ir raudonos vynuogės) ir skopelitiko (raudonos vynuogės), – sako Konstantina. – Kakotrigis ir Skopelitiko – ypatingi. Tai – didelio rūgštingumo vynai, turintys taninų, kuriuos gauna iš vynuogių odelės, o didelį alkoholio kiekį – dėl cukraus.“

Korfu veikia vyndarių draugija, kuri bando atkurti sunykusias vynmedžių rūšis. Konstantina sako, kad stengiamasi ne tik atkurti Korfu vynmedžius, bet ir iš jų pagaminti geriausią vyną: „Štai todėl kiekvienos iš 7 saloje esančių vyno ūkių pagamintas kakotrigio veislės vynas skiriasi“.

Korfu vynas pasaulinėje rinkoje yra retas. Bet Konstantina įsitikinusi, kad vietinės vynuogės gali konkuruoti su populiarių veislių vynuogėmis, tokiomis kaip Merlot, Cabernet Sauvignon ar Shiraz.

„Reikia laiko pažinti veislę, išmokti ją valdyti nuo vynuogienojo iki vyno gamybos, – įsitikinusi Konstantina. – Mylėdamas tai, ką darai, ir nuolat tobulėdamas, gali tapti žinomas visame pasaulyje. Iš patirties galiu pasakyti, kad vyno žinovams įdomiau ragauti vietinių vynus iš mažų vyninių. Korfu veislės yra unikalios, jų nerasite niekur kitur pasaulyje.“

Pakelė, kvepianti duona

Pietinėje Korfu dalyje, Linia miestelyje, prie pat greitkelio rymo kepyklėlė „Stefanos Bakery Linia“, į kurią puodelio kavos ir dar šiltos duonos užsuka daugelis keliautojų.

Šios kepyklėlės savininkas Stefanosas Revis. Jis nuo mažumės mėgo gaminti, tad baigęs mokyklą įstojo į kulinarijos mokyklą, kur mokėsi kepti ne tik duoną, bet ir saldumynus. Jam sekėsi taip gerai, kad kariuomenėje ėmė maitinti 200 žmonių. Dėl skanaus maisto ten tebetarnaujantys žmonės iki šiol su Stefanosu palaiko ryšius.

16 metų dirbęs toje pačioje kepykloje jis nusprendė imtis savo verslo, – kepti pagal mylimos močiutės, kurios neseniai neteko, receptus.

Kartu su žmona Anna Pandi, kuri yra profesionali kosmetikė, 2018 m. pavasarį jis išsinuomojo seną kepyklą, kuri jau keletą metų stovėjo apleista, ir atidarė savo kepyklėlę. Beje, tuo metu šalį buvo ištikusi didžiulė ekonominė krizė ir Stefanoso atlyginimas sumažėjo net 800 eurų. Paskui prasidėjo koronaviruso pandemija. Bet jis nenuleido rankų.

Stefanosas kepa ne tik pyragaičius, kurie labiausiai vilioja smaližius, bet ir seniausią Korfu tradicinę rūgščią duoną, kuri kepama malkomis kūrenamoje krosnyje.

„Didžiausia skanios duonos paslaptis yra meilė – manyti, kad mano duona ant stalo yra svarbiausia“, – sako Stefanosas, kuris nepaisant to, kad pasaulis sukūrė daug duonos kepimo technologijų ir mašinų, kiekvieną dieną duoną minko savo rankomis.

Šeima svečius, kurie sustoja lėkdami pro šalį, priima kaip brangiausius draugus ir sodina prie stalų lauke po alyvmedžiais.

„Gaivus vasaros vėjas ir Stefanoso pyragaičiai, kasdien šviežiai kepta duona nušviečia šypsena žmonių veidus, – sako Anna. Ji irgi dažnai sukasi prie prekystalio. – Mėgstu kepinius iš geriausių ingredientų, visada šviežių ir ekologiškų.“ Tiesa, pati Anna dabar retai ir saikingai valgo vyro gardėsius. „Meilė maistui man vos nekainavo gyvybės , – juokiasi Anna, – buvau priaugusi iki 145 kilogramų svorio. Teko jų atsikratyti“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt