„Ką tu čia, moterie, paistai?“ – jau matau jus neramiai besimuistančius savo odiniuose foteliuose ar biurų kėdėse.
Nepaistau, aš rimtai. Visų pirma, turiu omenyje jų patologišką kolektyvizmą, suvienodėjimą, nuolatinį reguliarų konsusinį trūkčiojimą apie tai, kaip jiems reikia pasitarti, nes Anetta galvoja kitaip, ir Anetta dabar labai trukdo šitam visuotiniam sutarimui, todėl reikia sėdėti pasitarimuose ir drožti laiką tol, kol Anetta sutiks su visuotiniu konsensusu.
Aš jums taip pat atskleisiu tiesą apie labai jau vidutinę švedų gyvenimo kokybę, kur jie gyvena vienoduose identiškuose butuose su vienodais baldais iš visiems žinomos parduotuvės. Ar tikrai viskas taip blogai? Ne, kodėl, yra vilties. Durniams.
Toje šalyje, kurioje praleidau skausmingai daug savo gyvenimo metų, individualumas nėra skatinamas – atvirkščiai, gali būti baudžiamas nušvilpimo principu ir cancel kultūra, todėl, aš sakau, mažai, kuo skiriasi nuo mūsų tėvų kartos užaugimo prie komunizmo, kada visi viską gyvenime darė vienodai ir gyveno pagal vieną kurpalių, tvarką bei stovėdavo su talonėliais prie sviesto ar butų eilėse.
Čia jie irgi turi butų eiles – dabar Stokholme, norėdamas gauti butą, turi atstovėti 15–20 metų, jeigu domina kolektyviniai butai, kuriuose vinį į sieną įsikalti bus draudžiama (jei perki savo, situacija, deja, ne geresnė).
Švedai savo vaikus veda į identiškus darželius ir mokyklas, kurių net interjeras visų vienodas – prie įėjimo – batų nusiavimo zona. Švedijoje labai daug viešų įstaigų negalima eiti su batais, kaip antai sporto klubuose. Man Lietuvoje gaila valytojų darbo, kada čia visi sporto salėse iki spintelių su mėšlinais batais traukia. Už šitą dalyką tai pagarba skandinavams tikrai.
Toliau stovi apsauginė tvorelė nuo pyplių išbėgimo į laisvę, o galiausiai – viena į kitą panašios klasės, salės, kambariai ir tualetai, kur visoje šalyje pastatyti vienodi muilo laikikliai, tame pačiame šone kabo popieriniai tos pačios rūšies rankšluosčiai, visur vienodas išplanavimas bei dizainas, jeigu taip būtų galima pavadinti spartietišką skandinavų minimalizmą. Viskas ganėtinai modernu, nebūtinai šviežia, bet santūru ir skandinaviška. Švaru, taip. Tačiau originalumo čia nerasite net ir labai nuoširdžiai stengdamiesi.
Kai gyvenau Stokholme, su vienu savo užsakovu perkeliavau didelę dalį šalies: išmaišiau ją nuo pietų iki šiaurės, aplėkiau visus pagrindinius krantus rytuose ir vakaruose – švedai, kaip amerikiečiai, mėgsta vienas kitą patraukti per dantį dėl skirtinguose galuose gyvenančių tautiečių: rytinė pakrantė neva kietesnė negu pietinė. Ką mes čia juokiname, žinoma, kad kietesnė, be diskusijų.
Dirbdama su gydytojais ir seselėmis, lankydavau begales vietinių ligoninių bei gydymo įstaigų. Žinote, kas mane šokiravo labiausiai? Kad visur viskas skausmingai, tiesiog pribloškiančiai vienoda. Ligoninės, jų koridoriai, susitikimo kambariai bei palatos, pastatai ir jų suplanavimas, ženklai bei užrašai, tualetai ir jų kolektyvizuotos kavinės vestibiulyje. Kodėl jie toje šalyje taip stipriai mėgsta monopolizuotas sistemas (čia ir vaistinės identiškos, ir dauguma jų parduotuvių)? Todėl, kad aplinka būtų visiems saugi ir vienoda – vienodumas juk reiškia pažįstamumą.
Švedai apskritai yra linkę sudaryti sąlygas savo gyventojams panašiu būdu, kuriuo yra bendraujama su nelabai protingais asmenimis. Išdaužta plytutė? Aptversime – neduok Dieve, kas nepamatys ir ranką nusilauš. Jie po dabartines Vilniaus gatves, kur ištisais klodais nėra šaligatvių ar kokių plytų pristatyta ant kelio, negalėtų vaikščioti, apsivožtų iš karto ir po to važiuotų į traumatologinį galūnių gydytis.
Jeigu mano lankomos ligoninės nebūtų skirtingose geografinėse vietose, praktiškai būtų galima teigti, kad aš patekau į absoliučiai identišką klonuotą aplinką su klonuotais žmonėmis, jų reakcijomis, kalbinėmis klišėmis („mes turime pasitarti, mes turime prieiti konsuso“), manierizmais (kalba tęsiant žodžius ir kažkiek užsikertant). Jų susitikimo kambariai visi vienodi, o kiekviename susitikime aš lengvai identifikuodavau tuos pačius personažus.
Būtent dėl to paskui ir atsiranda nugydymo problemos, apie kurias rašiau čia.
Prisiekiu Dievu ir visais jo šventaisiais, kad, jei ne imigrantai, Švedija būtų viena nuobodžiausių šalių pasaulyje.
Dabar apie jų vidutinišką gyvenimo kokybę – aš čia turiu omenyje buitį. Žinote, kaip lietuviai visada viską stengiasi susiorganizuoti, pasiremontuoti, nudažyti ar ką nors modernaus pasistatyti? Tai aišku, kad žinote – taigi lietuviai esate. Mano kai kurios pažįstamos moterys apskritai atostogauti net nemoka – jos eina vietoje to buto remontuotis. Dievai, kokios tos lietuvių moterys universalios ir fantastiškos – gražuolės modeliai ir dar remontuoti moka.
Švedai nėra girdėję apie tokius dalykus.
Tu gali nueiti pas gydytoją į namus, kurio alga yra apie 60 tūkst. kronų per mėnesį į rankas (išeina apie 5 tūkst. eurų), ir jo namai bus dar vieno nuvalkioto standarto su banaliu išplanavimu bei labai jau vidutine buitine technika be ten kažkokių ypatingų įrenginių.
Labai didelė tikimybė, kad jis skalbtis eina į bendrą skalbyklą, o indus plauna rankomis, nes neturi indaplovės. Jiems patinka vienodos durų rankenos, lauko durys, kilimai ir baldai.
Ar švedai daro ką nors geriau ar protingiau nei lietuviai?
Taip, jie kokybiškiau maitinasi. Tiesa, dėl dabartinės ekonominės krizės, recesijos ir kronos kritimo maistas yra vienas iš labiausiai pabrangusių prekių (apie krizę esu rašiusi čia). Iki šiol švedai nebuvo susidūrę su fenomenu realiai skaičiuoti pinigus perkant maistą – tauta, neišgyvenusi karų ir turinti labai neprastą BVP yra pratę gyventi laisvai ir kaip jie nori. Iki šiol su tuo buvo susidūrę tik imigrantai, gaunantys minimalias pajamas.
Švedijos parduotuvėse nevyksta tai, kas Lietuvoje yra vadinama akcija, jie neturi tokios koncepcijos. Parduotuvėse neguli leidiniai su raudonai paryškintomis nuolaidomis. Tam tikros parduotuvės Švedijoje apskritai yra skirtos ne švedams, o imigrantams. Ten vaikšto tik žemiausio socialinio sluoksnio švedai.
Jie, šmikiai, nesensta, nes nuolatos šlamščia savo lašišą ir krevetes, o juose, kaip žinia, daug Omega-3 rūgščių – galingas smegenų bei širdies veiklą užtikrinantis antioksidantas.
