Pirmojoje dalyje apie Amsterdamo sekso turizmą pasakojau, kad šiame mieste klesti legali ir stipriai kontroliuojama prostitucija. Vardijau kainas ir taisykles bei visokias su tuo susijusias naujoves. Pirmąjį straipsnį galite paskaityti ČIA.
Po pirmojo straipsnio sulaukiau labai daug atsiliepimų iš skaitytojų. Ačiū! Labiausiai lietuvius nustebino, kaip ten viskas paprasta ir palyginus pigu, juk Vakarų Europa. Man rašiusios merginos buvo šokiruotos, nes visas procesas labai neromantiškas. Išties, romantikos ten mažai, tik gyvuliški instinktai. Štai kodėl ir antrąją savo pasakojimo dalį iš Raudonųjų žibinto kvartalo noriu skirti tik stiprių nervų skaitytojams.
Tai, ką toliau aprašysiu gali daug ką suerzinti ir šokiruoti. Ypač nerekomenduoju į šią temą gilintis tikintiesiems, nes tai kardinaliai kertasi su jų vertybėmis. Tiesą sakant – su manosiomis taip pat. Bet esu tik žurnalistas stebintis pasaulį ir aprašantis tai, kas vyksta aplinkui. Nesupykite.
Raudonųjų žibintų kvartalo vitrinose dirbančios prostitutės, nors vis dar labai populiarios ir graibstomos, tapo šios vietos simboliu, bet ne pačia pagrindine turistų viliojimo priemone. Didysis srautas čia užsukančių tik praeina pro jas aptarinėdami išvaizdą. Tad kur gi visi eina?
Aš jums nepasakosiu, kad Amsterdame kone ant kiekvieno kampo yra erotinių prekių parduotuvės ir išparduotuvės. Taip, jos ten yra ir jos visada pilnos. Nepasakosiu ir apie striptizo klubus, kurių turime ir Lietuvoje. Ten veikia daug masažo kabinetų, kur jaunos, dažniausiai iš tolimųjų Azijos šalių atvykusios masažistės teikia savo paslaugas su „laiminga pabaiga“. Bet tokių dalykų regėjau daug kur, todėl nevadinsiu to Raudonųjų žibintų išskirtinumu.
Čia pagrindas yra labai išskirtinės įstaigos, kurios nustebina net labai daug ko mačiusius. Jeigu nors viena tokia įstaiga savo veiklą pradėtų Lietuvoje, esu tikras, čia kiltų skandalas apie, kurį kalbėtume dešimt metų. Bet nėra šansų, kad mūsų dorovingoje visuomenėje kada nors taip nutiks. Juk aktyvistai neleistų, jie mus visada apsaugo nuo per daug vulgarių filmų, nuo nepadorių spektaklių ir panašių dalykų.
O Amsterdame žmonės į viską žiūri teigiamai. Pavyzdžiui, jiems absoliučiai normalu, jei į darbą išėjęs vyras staiga užsinori save patenkinti. Juk būna – pasitaiko. Ir ką jam tada daryti? Lietuvoje sakytume: lauk, kol grįši namo, tada galėsi su savimi pažaisti. Bet Amsterdame jie sako: suk už kampo, susirask tam skirtą įstaigą. Aš čia nekuriu, taip tikrai yra.
Nesvarbu – Raudonųjų žibintų kvartale ar kitame rimtesniame rajone, kuriame žmonės tiesiog dirba ir gyvena – tokių įstaigų yra visame mieste. Ten sėdi administratorius (kažkodėl dažniausiai vyras) ir savo klientams siūlo griebti kokį nors pornografijos įrašą. Klientai susimoka kelis eurus, o tada renkasi, į kurį mažą kambariuką nori su tuo įrašu eiti. Tie kambariukai tokie nedideli, kaip lėktuvo tualetai.
Klientas pasirenka, darbuotojas jį įleidžia, uždaro duris ir įjungia laikmatį. Ten galima vienumoje pusvalandį arba valandą sėdėti. Klientas pasileidžia įrašą ir tenkinasi, kaip sakoma – apsiformina prieš kitus darbus arba prieš grįždami namo pas sutuoktinius. Kambarėlyje paruošta daug servetėlių arba popierinis rankšluostis apsivalyti. Kai klientai pasitenkina, jie sugrąžina išsinuomotą įrašą administratoriui, vieni kitiems pasispaudžia rankas ir viskas, pramoga baigta.
Vienoje tokių vietų, ten dirbantis administratorius sakė, kad iš viso turi per 400 skirtingų įrašų įvairiems skoniams. Paklaustas ar galima į kabiną eiti dviese, pavyzdžiui, porelei, jis patvirtino, kad galima. Tačiau tokių klientų būna itin mažai. Taip pat ir moterys užsuka retokai, jeigu per mėnesį bent viena pasitaiko – tai jau yra neblogai. Čia lankosi vien vyrai ir Amsterdamo gyventojams tai visiškai normalu. Ne vieną dešimtmetį veikiantys „savęs patenkinimo“ kambariukai, atrodo, gyvuos dar ilgai.
Kita įstaiga, kurią privalau pristatyti yra „The Sex Palace Peep Show“, esanti Oudezijds Achterburgwal 84 adresu, Amsterdame. Tai, kas čia vyksta po vidurnakčio būtų galima pavadinti „ištvirkavimų ištroškusių bernų chaosu“. Keli šimtai įvairaus amžiaus vyrų lipa vieni kitiems per galvas, braunasi į tą įstaigą, nes joje pigu ir galima pamatyti kai ką labai pikantiško.
Ten teikiama paslauga pavadinimu „Peep show“. Žiūrovams kažkodėl tai kelia didžiulį pasitenkinimą, o man, galbūt esančiam per daug senų pažiūrų, buvo be galo liūdna.
Kad pamatytumėte „Peep show“ reikės dviejų eurų. Du eurai – dvi minutės veiksmo. Galima ir ilgiau, bet mažiausiai dvi minutės.
Ratu sustatytos nedidelės kabinos, tikriausiai dar mažesnės nei prieš tai minėti savęs patenkinimo kambariukai. Prie tų kabinų gyva eilė, kurios niekas neprižiūri. Tai reiškia, kad ten lenda bet kas, nesvarbu koks tavo amžius, nesvarbu ar tvarkingai atstovėjai eilę, ar užlindai kitiems prieš nosį. Tokių įžūlių tipų labai daug, todėl reikia būti budriems ir stebėti.
Kabinų ten visai nemažai, net penkiolika, tad eilė tikrai greitai juda. Vieni smalsuoliai keičia kitus. Pagaliau sulaukęs savo eilės lendi į vidų, užsidarai duris, į monetoms skirtą skilutę įmeti savo eurus ir lauki, kol prašviesėja vaizdas. Tai reiškia, kad priešais esantis stiklas tampa permatomas, nes iš pradžių jis būna visiškai tamsus, kaip siena.
Stiklui prašviesėjus – staigmena! Kitoje jo pusėje, ant specialios, besisukančios pakylos smaginasi moteriškė. Tai moteriškei visiškai dzin, ką jūs veikiate savo kabinoje – galite save liesti, o galite pamiegoti. Specialios lemputės esančios virš kabinų jai parodo, ar joje kas nors tuo metu yra, kad ji žinotų, ar vis dar reikia išdykauti.
Kodėl sakau, kad tai labai liūdna pramoga? Negražiai palyginsiu, bet man tai priminė zoologijos sodą, kur eini paspoksoti į už grotų uždarytą gyvūną. Taip ir toje įstaigoje – spoksai į gana liūdno veido artistę, kuri atrodo ten uždaryta net ne savo noru. Ta moteris visaip raitosi, kilnoja kojas, o jos veide nėra šypsenos, atrodo tik skausmas ir liūdesys.
Žinoma, daugeliui įdomiausia, kaip ji atrodo. Na, tikrai neprimena tų manekenių, kurios vaikšto ant podiumo. Jeigu jūsų skonis toks – nusivilsite. Bet jeigu mėgstate šiek tiek vyresnes, prisirpusių formų gražuoles – tada bus į ką paganyti akis.
Bandydamas išlaikyti artistės privatumą per stiklą padariau kelias jos nuotraukas, tuo metu kai ji buvo nusisukusi į kitą pusę. Nesinorėjo, kad kas nors pažintų, juk gali būti, kad ten ir lietuvės darbuojasi. Nes akivaizdu – tikrai ne olandė. Veido bruožai kitokie.
Įdomu, kad žiūrovais gali ir filmuoti, ir fotografuoti, niekas to neprižiūri. Dar įdomiau, kad nors kabinos skirtos vienam asmeniui, dažniausiai į jas visi lenda po du – jokios apsaugos kontrolės. O labiausiai nustebino, kad tokioje įstaigoje didžiausią eilę sudaro jauni vaikinukai, kurie nebūtinai yra pilnamečiai. Na, bet tegul šviečiasi jaunimas, gal gamtos pažinimo pamokoms ruošiasi.
Brangiausia ir pati pagrindinė ištvirkėliška pramoga Amsterdamo turistams – gyvieji sekso šou. Jie rengiami kiekvieną vakarą, daugybėje vietų. Tik rinkis pagal skonį: lesbietiški žaidimai, gėjų ištvirkavimai ar tradicinės poros smagybės, fetišistiniai reikaliukai. Tokių šou kainos nuo 30 iki 80 eurų. Į šią kainą būna įskaičiuojamas ir vienas nemokamas alkoholinis gėrimas.
Viskas atrodo, kaip mažame teatre su baru. Vienoje pusėje barmenės ruošia kokteilius ir juos išnešioja, o kitoje pusėje –tvarkingai eilėse susodinti žiūrovai. Pagrinde vyrai, bet netrūksta ir moteriškos lyties atstovių. Pasirinkau stebėti naktinio klubo „Moulin Rouge“ esančio Oudezijds Achterburgwal 5-7 adresu programą. Bilietas vienam žmogui kainavo 40 eurų.
Viskas prasidėjo nuo kelių lengvesnių pasirodymų, kuriuos atliko pavienės šokėjos. Pirmoji dama surengė neįtikėtiną programą su kažkokia juosta. Iš pradžių ji šoko, nusirenginėjo, publika švilpė ir rėkė. Tada ji priėjo prie vieno iš žiūrovų, atsivedė jį ant scenos, šiek tiek apnuogino... Staiga šokėja iš intymios savo vietelės ėmė traukti juostą, padavė ją vyrui iš publikos ir liepė ją traukti, stipriau ir stipriau. Jis traukė tą juostą, o ji atrodė, kad niekada nesibaigs. Paleido ją ant pirmose eilėse sėdėjusios publikos, apjuosė kelis žiūrovus. Daina baigėsi ir juosta jau nebesitraukė. Maždaug penki metrai tikrai išsivyniojo. Kai kurie žiūrovai angliškai klausė: kur jai tiek telpa? Bet atsakymo negavo.
Kitas pasirodymas buvo dar vienos šokėjos, bet šį karta vinimi tapo ne juosta, o didelis, storas markeris. Pasikvietusi dar vieną vaikiną iš publikos, ji nuėmė jam marškinėlius, pasiguldė ant scenos ir surengė savo ypatingąjį šou. Šokėja tą markerį įsikišo ten pat – į intymiausią vietą. Ir šiek tiek prilaikydama ranka, ėmė juo piešti tam vyrui ant krūtinės. Maždaug tris minutes ji ten visaip sukiojosi, kai kurios žiūrovės ėmė dengtis akis. O tada liepė tam apipaišytajam atsistoti, parodyti, kas gi gavosi. Tai buvo užrašas „Moulin Rouge“. Menininkė-šokėja nusilenkė publikai ir nulipo nuo scenos.
Vakaro vinis, kaip ir buvo galima tikėtis, vyro ir moters sueitis. Užgrojo prancūzų grupės „Era“ kūrinys „Ameno“. Salėje visiškai prigeso šviesos. Iš pradžių išėjo šviesiaplaukė, maždaug keturiasdešimties metų moteris. Ji pasitiesė sau nedidelį čiužinį, akimirksniu išsirengė, o tada olandiškai ėmė kviestis partnerį.
Į sceną įžengė pilvotas vyras su saulės akiniais, primenantis seną motociklininką. Jo kūną puošė vien tik odiniai drabužiai. Jis nusismaukė kelnes žemyn ir puolė jo laukusią moterį. Prasidėjo tai, kas dažniausiai vyksta porų miegamuosiuose.
Niekas neklykavo, niekas neplojo. Artistai visaip sukiojosi, vartėsi, kad visuose salės kraštuose esantys žmonės viską pamatytų. Dalis publikos akivaizdžiai buvo sutrikusi. Kelios žiūrovės moterys net atsistojo ir išėjo.
Net mažiausiai patirties turintis teatro kritikas tą pasirodymą garantuotai pasmerktų. Artistai atrodė visiškai neįsijautę, visas veiksmas vyko be jokios aistros, vien tik monotoniški judesiai. Po penkių minučių stebint tokį vaizdą apima liūdesys ir nuobodulys. Daug kas ėmė užsisakinėti gėrimus, ėjo į tualetą. O ta pora scenoje tęsė savąjį šou. Keitėsi muzika, daugėjo šviesų, o jie vis dar tai darė.
Kai pagaliau atsistojo ir nusilenkė žiūrovams – buvo geriausia vakaro dalis. Tada didžioji dalis publikos išėjo iš klubo, nebelaukė kas bus toliau. Nieko neprarado, lygiai po dešimties minučių visas trijų dalių šou kartojamas. Ir taip visą naktį.
Dažni tokių šou lankytojai sako, kad mano pasirinkimas nebuvo pats geriausias. Kuo bilietai pigesni – tuo mažiau juose profesionalumo. Tie, kuriems patinka tokio tipo smagybės aiškina, kad stebint profesionaliau dirbančių porų sueitį, galima daug ko pasimokyti. Ypač jeigu tas šou yra fetišistinio pobūdžio.
Kelis kartus per metus Amsterdame vyksta ir visuotiniai svingerių suvažiavimai. Kas darosi juose – palieku jūsų fantazijai.
Visa tai vyksta ne kitame pasaulio pakraštyje, o visai šalia mūsų – Europos sąjungos mieste. Amsterdamą iš Vilniaus oro uosto galima pasiekti per keletą valandų. Oro linijų kompanija „Airbaltic“ ten skrydžius vykdo kiekvieną dieną. Tik neapsiribokite vien Raudonųjų žibintų kvartalu, Olandijos sostinėje tikrai yra daug daugiau dėmesio vertų dalykų. Juk tai ne tik sekso, bet ir muziejų miestas.
