Benderų miestas minimas nuo XV amžiaus. Ilgą laiką miestą valdė Osmanų imperija, kol 1812 metais po rusų-turkų karo jis atiteko Rusijos imperijai ir nuo to laiko tapo rusišku.
Pavadinimas Benderai yra persiškos kilmės. Įdomu, kad Moldova, nepripažįstanti Padniestrės Moldoviškos Respublikos (toliau PMR)egzistencijos, Benderus pašto ženkluose ir banknotuose vadina Tigina. 1991-aisiais metais Moldovai paskelbus nepriklausomybę, o PMR „nusprendus“ pasilikti Sovietų Sąjungoje, ginkluotas konfliktas prasidėjo būtent Benderuose. Kruviniausi susirėmimai mieste vyko 1992 metų pavasarį ir jie pareikalavo 700 žmonių gyvybių.
Čia buvo subombarduotas ne vienas gyvenamasis namas, o kai kurie dar ir šiandien nešioja karo randus – yra suvarpyti kulkų. Mieste prieš 50 metų dislokuota sovietinė armija jame pasiliko iki šių dienų. Miesto gyventojai per tuos metus susigyveno su visur vaikštinėjančiais kareiviais ir nebekreipia į juos dėmesio.
Benderų stotis tarsi laiko mašina iškart nukelia į sovietmetį – stotyje valgykla su didžiulėmis iškabintomis raidėmis CCCP iškart pasako, kur atvykome. Už jos – lygiagrečiai Sovetskaja (Sovietinė) gatvei driekiasi didelis, centriniu, vadinamas turgus. Tai – turgus, kuriame pasakymas „gali rasti visko“ persikelia į neregėtą lygį.
Parduodami visi įmanomi seni namų apyvokos daiktai, rūbai. Tarp jų pagal lietuviškus standartus beveik dykai parduodama kokybiška moldoviška tekstilė, tarybinė propagandinė literatūra ir karinė amunicija. Pastaroji čia priimama kaip įprastas reikalas ir yra daug kartų pigesnė nei Lietuvos blusturgiuose. Išsikeitę pinigus į Padniestrės rublius, kurie yra beverčiai bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, galvojame kur juos investuoti.
Užsukę į turgaus parduotuvėlę pamatome parduodamas ASTRA cigaretes be filtro. Ant lentynos, šalia į bet kurią pasaulio diktatūrą prasiskverbiančių Coca-colos ir Jacobs brandų, sunku patikėti, stovi nežinia kaip čia atsidūrę lietuviški „Pergalės“ saldainiai!
Vaikščiodami miesto gatvėmis užsukame į miesto parką, kurio centre stovi prie vešlios žalumos prisiderinęs pažaliavęs Leninas. Priešais parką – M. Gorkio vardo kino teatras (tarybiniais laikais Vilniuje jo vardu vadinta Didžioji gatvė). Vidus nė iš tolo neprimena mums įprasto reklaminiais stendais, plakatais, ekranais iš visų pusių lankytoją puolančio vaizdo ir visur tvyrančio spragėsių kvapo.
Supranti, kokiame vartotojiškos kultūros liūne sukiesi kiekvieną dieną. Praeiname pro Miesto tarybos pastatą. Jo svarbą parodo prieš jį esanti postsovietiniams miestams būdinga gigantiškų mastų asfaltuota aikštė, kurioje sunku susigaudyti, kaip elgtis pėsčiajam ir ratuotam. Aikštė padailinta nesuskaičiuojama daugybe PMR ir Rusijos federacijos vėliavų.
Judame į oficialiai labiausiai PMR gerbiamą vietą. Tai – tiltas į Tiraspolį per Dniestro upę. Čia vyko žiaurieji 1992-ųjų mūšiai. Vietos svarbą žymi visa eilė paminklų – biustas Sovietų Sąjungos generolui Aleksandrui Lebedžiui, amžinoji liepsna priešais tarybinį šarvuotą tanką su PMR vėliava, koplyčia, paminklas ,,Taikos miestui – Benderams“. Šalia ir keistas bokštelis ,,GAI“, pasirodo, priklausantis kelių saugumo tarnybai. Tilto prieigos kartu yra ir labiausiai militarizuota vieta – čia įsikūrę Rusijos taikdariai (nesiimsiu interpretuoti jų misijos).
Jeigu jau atvažiavome, tai kaip gi nenueisi prie pagrindinio miesto lankytino objekto. Tai – 1530-aisiais turkų sultono Suleimano Nuostabiojo statyta tvirtovė, kuriai užimti prireikė viso Rusijos imperijos karinio elito su Napoleono karuose pasižymėjusiu Kutuzovu priešakyje. Pilyje lankėsi daugybė Europos valdovų ir Rusijos carų. Dar neseniai pilis buvo naudojama kaip karinis fortas, tačiau PMR politinis klimatas šiltėja. Objektas nėra tipinis vakarų Europos muziejus: nuo bilietų kasos iki pačios pilies svilinančiame karštyje tenka kulniuoti vos ne porą kilometrų per buvusio fabriko pastatų kiemus, o tvirtovės-muziejaus „darbuotojai“ vilki karines uniformas.
Pagrindinė, o gal ir vienintelė, viešojo transporto priemonė Benderuose yra troleibusas. Ratus suka iš nespalvotų 7-ojo dešimtmečio nuotraukų nužengę LiAZ troleibusai. Viena didesnių keistenybių – troleibuso linija tarp dviejų miestų. Ja, sumokėję konduktorei po 3 rublius (30 euro centų) – brangiau, nes tarpmiestinis, – leidžiamės į Padniestrės sostinę Tiraspolį.
Tiraspolis
Padniestrės širdyje keliaudamas per Spalio 25-osios gatvę („didžiosios“ komunistinės revoliucijos data) ir matydamas monumentalią architektūrą supranti, kad kažkas ne taip. Kad tai – fasadas, o ne tikrasis Tiraspolio veidas.
Tiraspolio priemiestyje pasirodo gigantiškas Romos Koliziejų primenantis futbolo klubo „Šerif“ stadionas. Kiekvienam šios keistos šalies gyventojui ne paslaptis, kad beveik viskas – tas pats sporto kompleksas, prekybos centrai, degalinės, fabrikai – priklauso vienai įstaigai keistu pavadinimu „Šerif“.
Jos savininkas Viktoras Anatoljevičius Gušanas valdo savo mažytę imperiją iš Tiraspolio. Visiems atvykėliams būna smalsu, kaip maža skurdi valstybė išgali turėti tokį stadioną ir gerą futbolo komandą su legionieriais. Sportinis kompleksas užima 65 ha plotą ir akivaizdžiai yra propagandinis šalies įrankis bei vadų pasilinksminimo vieta.
Oficialiai Padniestrė turi ypač gerai išvystytą energetiką (hidroelektrinę ir atominę elektrinę), plieno pramonę. Vis dėlto kiek gali jais prekiauti, jei niekas pasaulyje nenori turėti su tavimi reikalų? Neoficialiai Padniestrės vadai užsiima ginklų prekyba, yra neapsakomai korumpuotas regionas. Kaip ten bebūtų ji išlieka ir panašu, kad artimiausiu metu nežada niekur trauktis.
Aplankome vietinį Kraštotyros muziejų. Gali pasirodyti keista, bet per pastaruosius metus šalyje muziejų pridygo kaip grybų po lietaus. Sostinėje jų yra net 5. Gaila, kad visi yra vienodai ,,raudoni“. Kraštotyros muziejus primena komunizmo istorijos muziejų. Visgi kartą gyvenime aplankyti – įdomu. Iš abiejų pusių pro muziejaus langus lankytojus stebi Leninas – vienas iš kitapus gatvės priešais valdžios įstaigą - „Tarybų pasitarimų namą“ („Dom Sovietov“), kitas, ne toks rūstus, žiūri pro kiemo langus.
Didžiausias muziejaus turtas – Sovietų Sąjungos vėliavos, pakabintos ant Reichstago užimant Berlyną, tiksli kopija. Labiausiai akcentuojama muziejaus asmenybė, toje pačioje gatvėje turinti atskirai jam dedikuotą muziejų, – Sovietų Sąjungos generolas Grigorijus Katovskis. Iš plėšiko virtęs „didžiu revoliucionieriumi“ čia jis vadinamas ,,Robinu Hudu“.
Vaikščiodamas po Tiraspolį neišvengiamai patirsi visokių keistybių. Štai užėjus į vieną parduotuvę mikliai prisistatė vienas nepriekaištingai angliškai kalbantis vyrukas, dar nepriekaištingiau mokantis iš retų užsieniečių melžti pinigus už magnetukus ir atvirukus. Sako renkantis turistų grupę rytojaus rytui. Kad ir kaip įtaigiai kalba neabejotinai vakaruose daug buvojęs vyrukas, dalyvauti ekskursijoje atsisakome. Pagrindinėje – Spalio 25-osios – gatvėje yra restoranai, skirti užsieniečiams.
Vienas turistas čia visgi pasirodo ir PMR turi jiems pritaikytą pasiūlymą. Čia užsieniečio laukia vakarietiškomis kainomis (lankytojas už pietus paploja padniestriečio savaitės algą) ir vakarietišku maistu pasitinkantis restoranas, bent 4-5 žvaigždučių viešbutis ir platus prospektas su Leninu ir tanku ant pjedestalo. Užsienietis ,,atsižymėjęs, kad buvo“, sotus ir laimingas, gali keliauti namo į vakarus.
Iš tikrųjų ne viskas juoda šitoje šalyje. Galima pasimokyti, jog daugiabučių rajonus taip pat galima puošti meno kūriniais – freskomis, mozaikomis, skulptūromis. Kažkada ir Lietuvoje gyvavusi tokia tradicija PMR veikia iki šiol ir blokiniai namai neatrodo tokie skurdūs. Pakelti žmonių ūpą menininkai stengiasi naudodami net skirtingas gatvės trinkeles. Nuleidęs galvą, po kojomis pamatai jūrinius motyvus, gėles, kaštonų, ąžuolų, klevų lapus ir t.t. Žavus dėmesys detalėms.
Netoli stoties stūkso modernus brendžio fabrikas „Kvint“. Jeigu Moldova garsėja vynais, PMR didžiuojasi brendžiu. Tik, deja, brendžio fabrikas taip pat priklauso tam pačiam „Šerifui“. Stotyje spėjame į paskutinį „mikriuką“, vežantį atgal į Kišiniovą. Esmė tame, jog PMR norintis nakvoti užsienietis turi pereiti papildomą registraciją policijoje. Norėdami išvengti procedūrų pasitenkiname ir viena diena šioje keistoje šalyje.
Pabaigai
PMR sukelia prieštaringus jausmus. Čia žmogus gyvena labai skurdų gyvenimą tiek materialine, tiek dvasine, tiek kultūrine prasme. Neturėdami jokių galimybių save realizuoti kitaip nei tarnauti neišjudinamai sistemai, jie tyliai susitaiko su karčiu likimu ir gyvena toliau. Šalis turi komunizmui įprastą pompastišką dirbtinį fasadą – apsidraudimą, jei netyčia čia užklystų užsienietis.
Šalį valdanti saujelė „kunigaikščių“ iš diktatorių išmoktais metodais laiko ją užspaudusi geležiniu kumščiu. Deja, nepanašu, jog artimiausiu metu kas nors pasikeis. Moldova, Rusija ir likęs pasaulis įprato tiesiog ignoruoti šią mažytę teritorija, o tuo tarpu jos ir Moldovos keliai vis labiau išsiskiria. PMR vis labiau svetimėja.
Akivaizdu, kad PMR nesugebėtų egzistuoti be užsienio paramos. Rusiją į ją siunčia savo karius, ekonomiškai tempia už ausų šelpdama pensininkus ir pirkdama produkciją. Su PMR tyliai bendrauja ir vakarų kompanijos. Ten kur yra žmonių – ten ir verslas. Kelią čia atranda tokie ženklai kaip MTV ir „Red Bull“, o už nešvarius pinigus pastatytą futbolo stadioną palaimino tiek UEFA, tiek FIFA ir čia lankęsis buvęs FIFA prezidentas Blateris. Tuo tarpu paprasti žmonės sunkiai dirbdami kenčia nepaprastai sunkų režimo jiems primestą skurdą.
Tai šalis, kurioje jau 30 metų yra sustojęs laikas. Nebūsiu vienas tų žmonių, propaguojančių „apie sovietmetį – arba blogai, arba nieko“, ir pasakysiu, kad ne viskas čia negerai. Be tradicijos gražinti gyvenamuosius rajonus, visai pavydėtinos kino teatrų kultūros labiausiai čia įstringa žmonių paprastumas ir nuoširdumas.
Padniestrę galima rekomenduoti visiems tiems, kuriems visgi norisi patirti, kaip gi viskas buvo „prie to ruso“, o taip pat kaip puikią terapiją tiems, kurie skundžiasi prastu gyvenimu Lietuvoje. Gydymo seanso teigiamas efektas garantuotas!
