Estijoje viešėjęs lietuvis užsitraukė vietinio ruso nemalonę: įžūlus elgesys gatvėje baigėsi įtemptomis gaudynėmis ir bauda

Prisimenu laikus kai nuolat dėl visko varžydavomės su estais. Tada labai džiaugdavomės kažkuo juos aplenkę liūdėdavome kai jie aplenkdavo mus. Kuo varžydavomės? Dažniausiai įvairiais ekonominiais rodikliais, tokiais kaip atlyginimų dydžiai ar panašiais. Deja, tose varžytuvėse mums dažniau tekdavo nuliūsti nei apsidžiaugti, nes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo estai kiek prasirovė į priekį, palikdami mus ir latvius po savęs.

Lygiuotis į gerus pavyzdžius savaime nėra blogai, tačiau mūsų lygiavimasis buvo toks labiau piktesnis, ypač pasireiškiantis piktdžiuga jei estams kas nepasisekdavo. Gal dėl to, o gal ir šiaip be priežasties (nors greičiausiai su priežastimi), nevengdavome iš estų ir pasijuokti. Jei jums vairuojant automobilį kelią perėjo estas, reiškia jūs esate suomis, sakydavome išjuokdami estų lėtumą. Dar sakydavome, kad Estija yra turtingiausia pasaulio valstybė, nes estai nespėja išleisti atlyginimo. Anekdotų apie estų lėtumą yra daugybė. Bet man pasirodė įdomiau tai, kad papasakojęs kelis tokius pokštus savo bičiuliui estui, gavau atsakymą, jog šie anekdotai yra ne apie juos, o apie suomius. Pasirodo, estai analogiškai šaiposi iš suomių lėtumo ir kuria pokštus apie juos.

Kai pasiteiravau estų ar jie turi anekdotų apie lietuvius, man buvo pasakyta, kad ne. Tiesa, vėliau vieną prisiminė. Ateina estas pas gydytoją ir pasako, kad nori tapti latviu. Tuomet man teks pašalinti 50 procentų tavo smegenų, pasako jam gydytojas. Estas sutinka. Kai jis atsibunda po operacijos, gydytojas apgailestaudamas jam pasako, kad per klaidą jis pašalino ne pusę, o tris ketvirtadalius esto smegenų. Gerai, gerai, lietuviškai atsako estas. Toks, tad juokelis apie lietuvius išgirstas Estijoje, tačiau jis tėra tik dulkė kosmose palyginus su tuo kiek mes turime anekdotų apie juos.

Kai paklausiau, ar jie taip pat visur varžėsi su mumis kaip mes su jais, man vėlgi buvo pasakyta, kad ne. Mes gal kiek labiau žiūrėjome į Latviją, pasakė man, bet ir tai nelabai. Mes labiau žiūrime į tuos kam sekasi geriau, ypatingai į Suomiją, sakė jie. Tada aš prisiminiau dar vieną juoką. Krenta lėktuvas. Jame esantiems ukrainiečiui, rusui ir estui pasiūloma išsigelbėti parašiutu ir su savimi pasiimti patį brangiausią daiktą. Ukrainietis čiumpa lašinių paltį, rusas – degtinės butelį, o estas – suomį.

Juokai juokais, bet jau kelerius, o gal ir daugiau metų aš tokio nesveiko lyginimosi mūsų žiniasklaidoje nebefiksuoju. Arba apžlibau arba subrendome kaip nacija ir ėmėme ne į kaimynus žvalgytis, o labiau savo kieme tvarkytis. Kodėl apskritai jį prisiminiau? Nes Estija vėl išgarsėjo pasaulyje.