Virginija prieš gerus pustrečių metų persikraustė į Bulgariją, bet dar nėra tikra, ar suspėjo prisijaukinti tą šalį.
Bulgarija
© Shutterstock

Ištekėjusi už tenykščio vaikino, kurį atsitiktinai sutiko savo gimtuosiuose Zarasuose, jai teko mokytis svetimą abėcėlę ir kalbą, pratintis prie kitokio mentaliteto ir kultūros, o galiausiai ėmė mainyti profesiją – rašymą keisti virtuve. Dėl to ji darsyk trumpam emigravo – dabar atlieka praktiką prabangiame dvare Nyderlanduose.

Tinklaraščiui Euroblogas.lt Virginija Pupeikytė-Dzhumerova pasakoja apie keistą likimo pokštą, kuris jai tapo bilietu į Bulgariją, pastangas išmokti kalbą, kurios net abėcėlės nežinojo, santykius su įnoringa biurokratija, savo knygą apie šią netolimą, bet daugeliui menkai pažįstamą šalį ir mokslus kulinarijos akademijoje.

– Kokie vėjai nupūtė tave į Bulgariją?

– Priežastis labai paprasta – ištekėjau už bulgaro ir nusprendėme gyventi ten. Jis tiesiog atvažiavo pas mane į darbą. Tuomet dirbau Zarasų viešojoje bibliotekoje atstove ryšiams su visuomene. Papildomai teko parengti projektą Europos savanorių tarnybai, kad biblioteka taptų priimančiąja organizacija. Projektą parengiau ir gavau vyrą (juokiasi).

Ivanas atvažiavo pas mus savanoriauti. Nuo pirmos dienos labai susidraugavome. Tai buvo visiškas atsitiktinumas – jei ne toks jo sprendimas, gal visai nebūtumėte susitikę. Juoba kad Ivanui nebuvo svarbu, kur važiuoti, jis tenorėjo ištrūkti iš Bulgarijos savanoriauti ir išgirdo apie Lietuvą. Prieš tai šešerius metus gyvenau Vilniuje, svarsčiau ten dirbi, bet grįžau į Zarasus. Paskui galvojau: jei būčiau likusi Vilniuje, gal niekada gyvenime nebūčiau turėjusi savanorio iš Bulgarijos, o va Zarasuose taip nutiko. Nesu girdėjusi panašių istorijų.

Jis pabuvo tik mėnesį iš planuotų septynių, mat biblioteka nebuvo labai patraukli vieta vaikinui, rimtesnei saviraiškai, todėl grįžo į Bulgariją, bet mūsų draugystė nenutrūko.

Tuo metu kaip tik išėjau atostogų. Lietuvoje lijo – buvo tradicinė vasara. Parašiau Ivanui, kad neturiu ką veikti. Jis pasiūlė atvažiuoti atostogų. Neilgai pažinojau Ivaną, todėl nelabai drąsu buvo, bet nuojauta sakė: važiuok, bus faina, jis – vietinis, pristatys šalį, bus smagi patirtis. Iki tol Bulgarijoje nebuvau buvusi, nieko apie ją nežinojau, man iki šiol viskas, kas susiję su ta šalimi, yra susiję su Ivanu.

Taigi nusipirkau bilietą. Tikėjausi, kad bulgaras savo šalyje jausis kaip žuvis vandeny, viską man papasakos. Bet taip nebuvo, nes Ivanas – iš centrinės Bulgarijos, pajūryje prieš tai lankėsi labai seniai, jam irgi buvo daug atradimų. Pirmas mano įspūdis – ten tiesiog Rusijos provincija. Ivanas jį patvirtino, sakė: čia nėra normali Bulgarija, greičiau kaip Rusija, visur rusų turistai, prisipirkę nekilnojamojo turto, todėl kainos išpūstos, aplink girdi rusų kalbą, babuškos savo anūkus niančija. Mes tik kelias dienas pabuvome prie jūros.

Po to laukė nuostabi kelionė – iš pajūrio į Sofiją važiavome traukiniu. Užtruko 6 ar 7 valandas, bet įspūdį man paliko nepakartojamą. Važiuoji ir matai, kaip reljefas keičiasi, daugėja kalnų, putoja kalnų upės ir upeliai. Man akys atsivėrė, supratau, kad Bulgarija nėra vien pajūrio kurortas. Tokia buvo pirma pažintis su šalimi. Nelabai ką galėjau suprasti, įspūdžių gavau labai daug.

Tikroji pažintis su Bulgarija prasidėjo, kai po metų persikrausčiau gyventi. Turėjome tris galimybes: aš važiuoju pas jį, jis – pas mane arba ieškome trečios šalies. Nutarėme pradėti nuo Bulgarijos. Ivanas, žmogiškųjų išteklių specialistas, turėjo geresnį darbą.

Bulgarijoje lietuvei teko pratintis prie nepažįstamos abėcėlės ir įnoringos biurokratijos
© Asmeninio archyvo nuotr.



– Taigi atvažiavo šiaurietė į pietus, kalbos nemoka, kad ir panaši praeitis (Bulgarija juokais net buvo vadinama 16-a SSRS respublika), bet vis tiek šalys skirtingos, draugai ir artimieji liko toli…

– Manęs daug kas klausė, ar patyriau kultūrinį šoką. Nepatyriau… Niekada nebuvau gyvenusi svetur ir su niekuo kitu, išskyrus savo šeimą. Bulgarija man atsidūrė antrame plane, nes pirmiausia reikėjo priprasti prie kito žmogaus, jo įpročių, įvairių smulkmenų, buities. Tuo pačiu metu ruošėmės vestuvėms – trejoms! Pirmiausia santuoką užregistravome Sofijos civilinės metrikacijos skyriuje, tuomet Lietuvoje iškėlėme lietuvišką balių su ceremonija bažnyčioje, galiausiai Plodive (antrame pagal dydį šalies mieste – red. past.) – bulgariškas vestuves 200 žmonių, kaip ten įprasta.

Dabar net neįsivaizduoju, kaip viską ištvėriau. Gal buvau lengvo šoko ar streso būsenoje – kai į kitą šalį pervažiuoji, daug visko užgriūna. Buvo sudėtinga – svetima šalis, kalbos nemoku, nieko nesuprantu, Ivanui už rankos nusitvėrusi ir keliaujame į vestuves. Atvažiavau birželio 26-ąją, o jau 29-ąją, per šv. Petrą ir Povilą, kuri Bulgarijoje yra didelė šventė, vyko Ivano pusseserės vestuvės. Į jas buvo sukviesta apie 200 žmonių. Ten susipažinau su Ivano tėvais – vien tai koks įvykis! Visi į mane žiūri, aš pati žiūriu, kaip vyksta vestuvės, kokie papročiai. Didelis stresas buvo, bet tuomet jis nelabai rūpėjo – veda už rankos ir tiek, visi šypsosi, prisistatinėja, ir tu bandai šypsotis, nors nesupranti, ką sako.

– Kiek laiko užtruko, kol pasijutai geriau?

– Ilgai – mažiausiai pusę metų – jaučiausi nesusivokusi, viskas buvo keista. Rusiškai nekalbėjau, net raidžių nežinojau, buvo visiškas košmaras. Net nežinau, ar jau pavyko Bulgariją prisijaukinti. Didysis ir tikrasis šalies pažinimas atėjo, kai prisijungiau prie vieno projekto. Juokinga buvo – Ivanas pas mane važiavo į savanorius, o aš radau projektą, kuriam ieškojo lietuvio savanorio į Bulgariją. Susitvarkiau dokumentus – tuomet oficialiai dar Lietuvoje gyvenau – ir „išsiuntė“ mane iš Lietuvos į Bulgariją. Ta organizacija rūpinosi žmogaus teisėmis, važinėjo po Bulgariją ir aiškino apie jas bulgarams, skleidė toleranciją. Mes, savanoriai, pasakojome, kad domimės jų šalimi, kad nereikia žmonių diskriminuoti.

Bulgarija
Bulgarija
© Shutterstock



– Ar jauku ir lengva užsieniečiui Bulgarijoje? Kaip žmonės sutinka atvykėlius, ar lengva bendrauti (rusiškai susikalbėti įmanoma, o kitaip?).

– Vyresnio žmonės nemoka anglų kalbos, bet su jais bendrauti nelabai veržiausi. Jei reikia, su giminaičiais kažkaip pabendrauji, bet jie nėra mano draugai. Tie, su kuriais norėjau bendrauti, – jauni ir kalba angliškai, užuot vertę mane bulgariškai kalbėti.

Apskritai sunkiai ten su anglų kalba. Biurokratinis aparatas – tragedija, niekam nelinkiu su juo susidurti. Bulgarai yra labai flexible, bet ne ta prasme, kad prisitaiko prie žmogaus, o kad dirba pagal nuotaiką. Daug lemia sėkmė – arba pataikai ant geros tetulės, arba ant negeros. Be vietinio žmogaus palydos reikia apsišarvuoti kantrybe – tikrai reikės sugaišti daug laiko.

Bulgarai – savotiška tauta, net nežinau, kaip paaiškinti, nepabuvęs nesuprasi. Jie labai skiriasi nuo mano būdo. Man reikėjo priprasti.

– Pramokai bulgariškai? Lankei kokius kursus ar mokeisi iš vyro bei draugų?

– Negaliu pasakyti, kad moku bulgarų kalbą. Daug suprantu, bet kad jausčiausi laisvai ir kalbėčiau – tikrai ne (čia galite rasti Virginijos parengtą bulgarų kalbos pradžiamokslį turistams ir kitiems užsieniečiams – red. past). Trumpai lankiau kursus – minėtame projekte buvo mokytoja, keturis mėnesius mus mokė. Pradėjau nuo nulio: labas, kaip sekasi. Pirmus kelis mėnesius labai sunkiai sekėsi.

Jausmas baisus, kai stovi gatvėje ir nežinai, kur esi. Arba klausia, kur gyveni, o negali pasakyti. Miesto dar nepažįsti, gatvės pavadinimo ant pastato perskaityti negali. Jautiesi visiškai neįgalus. Paskui po truputį įsivažiuoji. Sudėtinga kalba, ne iš lengvųjų, ypač kai nemoki kirilicos. Atrodo panaši į rusų, ir tėvai sakė – skaitant aišku, ką nori pasakyti, bet jei kas garsiai tą patį ištartų, nelabai suprastum. Ir daug žodžių skiriasi.

– Esi išleidusi knygą „Prisijaukinti Bulgariją“. Kaip ji gimė – iš nuobodulio ir neturėjimo ką veikti ar kad lietuviai dar mažokai žino apie tą šalį, o jei ir žino, dažniausiai tai, kad yra daug kurortų prie Juodosios jūros?

– Apsigyvenusi Bulgarijoje ieškojau darbo. Esu žurnalistė ir galvojau, kuo užsiimti. Pradėjau rašyti Lietuvos žiniasklaidos priemonių vadovams su pasiūlymu: esu Bulgarijoje ir norėčiau bendradarbiauti. Sulaukiau atsakymo iš žurnalo „Kelionės ir pramogos“ redaktorės, o kartu ir pasiūlymo: būtų smagu ne tik bendradarbiauti, bet ir išleisti leidinį, kokius jie kartais leidžia, skirtus įvairioms šalims. Buvo smagu, kad mane įvertino ir norėjo dirbti kartu. Bet knyga esu nepatenkinta – išėjo nei skusta, nei lupta… Kaip gali būti knyga išleista be redaktoriaus, paskubomis?

Bulgarija
Bulgarija
© Shutterstock



– Pernai vėl tapai studente, šį kartą – kulinarijos akademijos. Kas nuginė ten? Virtuvė – tavo aistra, tad teliko žinias ir patirtį susisteminti ar priešingai – kaip tik norėjai to išmokti?

– Niekada neplanavau nieko, kas man atsitiko. Niekada nenorėjau ištekėti už užsieniečio, man lietuviai buvo patys geriausi. Nenorėjau gyventi užsienyje. Niekada nenorėjau daryti nieko kito, tik rašyti, nuo pirmos klasės žinojau, kad noriu būti žurnalistė, o šiuo metu esu virtuvėje. Ne, neturėjau svajonės dirbti virtuvėje, bet taip viskas išėjo. Mano gyvenimas spalvingas. Jis labai sudėtingas, bet tikrai nenuobodus, bent pastaruosius penketą metų (juokiasi).

Toks karjeros posūkis – ne iš nuobodumo, kai sėdžiu ir neturiu ką veikti, o iš liūdnumo, nes reikėjo kažkuo užsiimti. Kasdien sėdint namie galima išeiti iš proto. Ėmiau galvoti, ką man dar patinka daryti. Maisto gaminimas niekada nebuvo baudžiava ar kankynė, domėdavausi maistu. Vyras įtraukė į fine dining – mums patinka vaikščioti po restoranus ir ne tiek maistą ragauti, kiek atsipalaiduoti, stebėti aptarnavimą, kaip žmogus jaučiasi, kokią atmosferą restoranas sukuria.

Per Kalėdų vakarą susipažinau su lietuvėmis Monika ir Viktorija, kurios, jau pabaigusios „HRC Culinary Academy“, gyvena ir dirba Sofijoje. Merginos – gerokai jaunesnės už mane, į Bulgariją atvažiavo iškart po mokyklos. Jos papasakojo apie akademiją, kaip kas ten vyksta. Tokie specialistai rinkoje labai geidžiami, darbą jiems gauti lengva. Sėdint nusiminusiai ir matant, kad tekstų rašytojų niekam nereikia, ėmiau galvoti: kodėl ne, gal ir neblogas variantas, gal atėjo laikas didžiajam pokyčiui. Ir pasiryžau. Greitai bus metai, kai ten mokausi, jau turiu ir teorinių žinių, ir pakankamai praktikos, matyti šviesa tunelio gale.

– Dabar atlieki praktiką Nyderlanduose. Vėl emigravai…

– Šis pokytis buvo suplanuotas. Su vyru svarstėme, ką man pasirinkti. Akademija siūlo įvairių programų, daug lietuvių atvažiuoja praktikuotis ar stažuotis tik pusmečiui, į kursus. Norėjau ilgiausios – dvejų metų – programos nuo nulio, nes nesu dirbusi virtuvėje, neturėjau teorinių žinių. Siekiu culinary arts degree.

Būna dvi praktikos – Europoje ir Amerikoje. Žinojau, kur galvą kišu, kad rugsėjį išvažiuosiu ir pusę metų nebūsiu Bulgarijoje, paskui turėčiau keliauti į JAV. Kur, nežinau, nes pradėdamas studijas nieko nežinai. Praktikos pasiūlymo lauki tris-keturis mėnesius, kol šefai tave apžiūri virtuvėje, įvertina gebėjimus, bendravimą ir nukreipia į geresnę ar prastesnę vietą. Iš studentų esu viena geresnių, moku angliškai. Matant mane šalia aštuoniolikmečių-dvidešimtmečių berniukų akivaizdu, kad esu subrendęs žmogus, žinau, ko noriu, ir skiriuosi nuo kolegų.

Bulgarijoje lietuvei teko pratintis prie nepažįstamos abėcėlės ir įnoringos biurokratijos
© Asmeninio archyvo nuotr.



– Sakai, kad akademijoje sutikai nemažai lietuvių. Kiek jų Bulgarijoje apskritai? Ar dažnai bendrauji, dalyvauji bendruomenės veikloje?

– Lietuvių bendruomenė Bulgarijoje specifinė – daugiausia lietuvės moterys, sukūrusios šeimas su bulgarais. Joje – mažiau nei šimtas žmonių ir tai, atrodo, su vyrais ir vaikais. Renginiai vyksta keletą kartų per metus – švenčiame Kalėdas, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, lietuvių kolonija virstančiame nedideliame Slaviani kaime pradėjo švęsti Jonines.

Negaliu sakyti, kad stipriai jaučiuosi bendruomenės dalimi. Ne dėl to, kad žmonės nepatiktų, bet mūsų interesai skiriasi. Neturime vaikų, o ten vyksta daugiausia šeimų bendravimas, vaikai diktuoja ritmą. Jei rengiamas Kalėdų vakarėlis, pasipuošiame ir einame atsipalaiduoti, skaniai pavalgyti bei vyno išgerti, o kitiems svarbu tradicijas palaikyti, ieško, kas Kalėdų seneliu apsirengs, kas „Jurgeli, meistreli“ pašoks.

– Kas toliau? Įsivaizduoji save gyvenančią Bulgarijoje, o gal grįši į Lietuvą ar trauksi dar kur nors?

– Dabar laukia paskutinės trys savaitės praktikos. Trečią pusmetį Sofijoje dirbsiu akademijos restorane, o rugsėjį, jei viskas bus gerai, turėčiau važiuoti į Ameriką.

Nežinau, ar noriu grįžti į Bulgariją. Mes su vyru esame kosmopolitai, neprisirišę prie Bulgarijos. Pastaruoju metu, ypač Nyderlanduose, žmonės domisi, klausinėja, bet nesupranta, kokios aš tautybės, kur gyvenu, kokiomis kalbomis kalbu. Turiu vis daugiau pažįstamų ir draugų, kurie yra panašioje situacijoje. Draugė, kurios vaikinas – prancūzas, penkerius metus gyvena Prancūzijoje, retai grįžta į Lietuvą. Jos klausia: kas esi? Lietuvė. O kaip Lietuvoje? Nežinau, negyvenu ten. Manęs irgi: kaip Bulgarijoje? Nelabai žinau, aš – ne bulgarė, kalbos nemoku. Viskas globalėja, pradedi permąstyti tautiškumo, pilietiškumo sąvokas. Man atrodo, svarbiausia, kad žmogus būtų geras.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kontraversiškiausias Italijos miestas: čia aistringas ir nepagražintas gyvenimas žada nepamirštamas atostogas (64)

Neapolis – miestas su daugybe epitetų. Jį vadina pačiu kontraversiškiausiu, spalvingiausiu,...

Atostogos Lenkijos pajūryje: ar tikrai pasijausite kaip ponai? (185)

Lenkijos pajūris yra tiek daug aprašytas ir prigirtas, kad kartais darosi sunku atskirti realią...

Pėsčiųjų žygiai neatrastais Europos takais vilioja alternatyvių kelionių mėgėjus (5)

Norėdami išvengti minios ir pasimėgauti gražiausiais Europos gamtos peizažais, rinkitės nelabai...

Įvardijo šalį, kurioje geriausia atostogauti rudenį (36)

Nuo subtropinio klimato, kurio pakanka ir rudens mėnesiams įšildyti, iki išpuoselėtų...

Kitoks žvilgsnis į Rygą: vietos, iš kurių atsiveria gražiausia miesto panorama (17)

Šį kartą į „braliukų“ sostinę, Rygą, išvykome turėdamos aiškų tikslą. Nutarėme...

Top naujienos

Gydytoja papasakojo, kaip geriausia gydyti pūslelinę: tepalai ir pleistrai – praeityje (41)

Tikriausiai ir jūs esate vienas iš tų, kuris asmeniškai jau susipažino su pūsleline ( herpės...

Šiaudiniškius siaubiančio vyro bijo visas kaimas: jis lyg tiksinti bomba (176)

Dar prieš kelis metus Šiaudiniškiuose gyvenantis Julius Švedas buvo pavyzdingas šeimos žmogus,...

Pakvietė į vakarienę restorane – išėjo su pirkiniu už 2 tūkst. eurų (171)

Kaip manote, kiek gali kainuoti pagalvė? O dvi pagalvės ir antklodė? Žurnalistų pagalbos...

Neringos Venckienės tėvas ėmėsi veiksmų: šį kartą dėl anūkės (224)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kalėjime kalinčios Neringos Venckienės tėvas kreipėsi į...

Gyvai / Supertaurės mačas Estijoje: „Real“ – „Atletico“ 0:1 (13)

Istorinis vakaras Estijoje – trečiadienį vakare Taline dėl UEFA Supertaurės titulo kaunasi...

Į restoraną Vilniaus senamiestyje užsukusią moterį išgąsdino ne tik kvapas, bet ir vaizdas (10)

Restorane „Forto dvaras“, esančiame pačioje Vilniaus širdyje – Pilies gatvėje, su šeima...

Filipinai – šalis, kurioje kalbėti apie moteris reikia atsargiai (3)

Filipinai – tai balta varna tarp ryškiaveidžių Azijos valstybių. Vienintelė šalis katalikė...

„Sevilla“ dirbtinės dangos bijo labiau nei žalgiriečių – klausimas apie įtampą kėlė šypsenas (28)

Ne mėgėjai, bet vis dėlto – ne aukščiausios lygos komanda. Taip apie Vilniaus „Žalgirį“...

Pasipylė skundai: svajonių darbas iš tiesų nė iš tolo neprimena svajonės (7)

„Turi tylėti ir tiesiog mėgti savo darbą“, – tai Australijos aviacijos realybė. Iš šono...

Vilniuje neblaivus BMW vairuotojas taranavo merginos vairuojama automobilį (74)

Trečiadienio vakarą Vilniuje policija vyko į eismo įvykį su nukentėjusiais. Pasirodo, kad...