Pirmą dalį galite skaityti čia.
Kotoras ir katės
Senovinis pirklių ir jūreivių miestas Kotoras Adrijos pakrantėje, Kotoro įlankoje, yra dar vienas Juodkalnijos perlas. Dabartinio Kotoro vietoje III a. pr. Kr. buvo graikų kolonija, vėliau romėnų miestas Akruvijus.
Skirtingais istorijos tarpsniais Kotoras, kaip ir visa Juodkalnija, ėjo iš rankų į rankas bei priklausė skirtingoms valstybėms, tačiau iki šių dienų Kotoro senamiestis išsaugojo romaninio stiliaus architektūrą ir Venecijos respublikos valdymo metu suformuotą siaurų gatvelių su daugybe aikščių miesto planą.
Tai Kotoro vertybė, dėl kurios jis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien neįtartum, kad Kotoras buvo labai stipriai sugriautas paskutinio didelio žemės drebėjimo 1978 m. metu. Padedant UNESCO, miestas buvo sėkmingai atstatytas ir puoselėjamas.
Pažymėtina, jog visoje Juodkalnijoje juntama išskirtinė pagarba šalies praeičiai. Ji išreiškiama ne tik labai saugant istorinius statinius, bet ir suteikiant naujiems objektams istorinius pavadinimus. Kotoro senamiestyje, kaip ir Budvoje, draudžiamas transporto judėjimas. Tad galima išvysti tik itin specifinę aptarnaujančio transporto rūšį – savotiškus traukinukus, kuriais atgabenamas maistas, gėrimai, įvairios prekės ir išgabenamos šiukšlės.
Lankantis Kotore, verta apsilankyti senamiesčio širdyje esančioje Kotoro katedroje, Jūrų muziejuje. Jūrų gėrybių aromatai vilioja prisėsti jaukiuose Kotoro restoranėliuose. Na, ir nė vienas turistas nepraleis progos nusifotografuoti su laukinėmis Kotoro katėmis.
Iš tiesų, miesto pavadinimo kilmė neturi nieko bendro su katėmis, tačiau panašus skambesys buvo panaudotas kaip rinkodaros triukas ir katės paverstos Kotoro simboliu. Jos čia mylimos, globojamos, net suvenyrų parduotuvėlės skelbia, jog dalį pelno nuo kiekvieno parduoto daikto atiduoda kačių maistui.
Visada verta lipti į kalną
Trikampio formos Kotoro senamiestį juosia gynybinė tvora ir natūralios kliūtys: iš vienos pusės – jūra, iš kitos – upė, o iš trečios – kalnai. Viena iš populiarių pramogų Kotore – užlipti į kalną, saugantį miestą. Kalno viršūnėje yra Šv. Jono tvirtovės griuvėsiai, pakeliui į viršūnę – bažnytėlė.
Nei viena, nei kita iš tiesų nėra vertos dėmesio kaip lankytini objektai, tačiau nuo 370 metrų virš Kotoro iškilusios vietos atsiveria nuostabi visos įlankos panorama. Tiesa, kad ją pasiektum, reikia įveikti 1 350 laiptelių, kurių dalis gana prastos būklės. Kelių šimtų laiptelių kelias veda ir į vieną gražiausių bei įspūdingiausių kalnų Juodkalnijoje – Lovčeną – ir nacionalinį parką.
Ant kalno, kurį sudaro dvi smailios viršūnės – Štirovniko (1749 m) ir Jezerskio (1657 m) – pastatytas aukščiausias planetoje mauzoliejus, skirtas svarbiausiam iš didžiųjų senosios Juodkalnijos valdovų Petrui II Petrovičiui-Negošui (1813–1851).
Negošo mauzoliejus – maža patalpa, kurioje saugomi palaikai ir nedidelė salė, kurioje stovi iš juodojo granito nukalta skulptūra, vaizduojanti soste sėdintį susimąsčiusį Negošą – kaip galingą vyrą su ereliu, tupinčiu ant peties. Salei efekto suteikia auksinė lubų mozaika, Kariatidžių statulos prie įėjimo.
Bet labiausiai pribloškia nuo kalno atsiveriantys įspūdingi vaizdai. Norinčiųjų jais pasigrožėti patogumui įrengti takeliai, apžvalgos aikštelės.
Stebuklinga vieta saloje
Dar viena įspūdinga lankoma vieta Kotoro įlankoje pasiekiama tik laivu. Tai yra salelėje šalia Perasto miestelio, esanti Uolų Dievo Motinos arba Gospa od Škrpela katalikų bažnyčia. Pasak legendos, šią laivo formos salą supylė jūreiviai toje vietoje, kur rado stebuklingą Dievo Motinos ikoną, kuri padėjo išvengti audros ir sėkmingai grįžti į uostą.
Sakoma, kad sala buvo supilta per 200 metų, o bažnyčia joje pastatyta XVII a. tik iš trečio karto. Bažnyčioje esanti Uolų Dievo Motikos ikona laikoma jūrininkų globėja. Jos stebuklingą galią liudija 2 500 votų.
Bažnyčią puošia marmurinis Genujoje pagamintas altorius, įspūdingi Murano stiklo sietynai. Bažnyčia veikia, joje aukojamos Šv. mišios. Iki šių dienų išlikusi tradicija: liepos 22 d., kai buvo atrasta ikona, per saulėlydį aplinkinių įlankos miestelių gyventojai laiveliais plaukia į salą ir nuplukdo po akmenį.
Turtuolių kurortas uždarytas
Dar viena garsi Juodkalnijos sala yra Sveti Stefanas. Tai sala-kurortinis miestelis Adrijos jūros pakrantėje, netoli nuo Budvos. Ji garsi tuo, kad nuo XV a. amžiaus išsaugojo visiškai nepakitusią architektūrą. Tiesa, XV a. Sveti Stefanas buvo tiesiog žvejų kaimelis. O po Antrojo pasaulinio karo ištuštėjusią salą sumanyta paversti prabangiu kurortu. Šioje saloje ilsėjos Sophia Loren, Sylvesteris Stallone, Andrea Bocelli ir kitos pasaulinės žvaigždės.
Dabar visa sala 90 metų išnuomota turtingiems verslininkams iš Jungtinių Arabų Emyratų. Ji atgaivinta, prižiūrėta, tačiau prasidėjus pandemijai buvo uždaryta, tad patekti į ją neįmanoma. Užtat dabar visiems atviras šalia šios salos esantis vienas geriausių Juodkalnijos paplūdimių.
Išskirtiniai gamtos turtai
Nemėgstantiems lepaus poilsio pajūrio paplūdimiuose, Juodkalnija gali pasiūlyti ir kitų vandens pramogų. Be jau minėtų kalnų upių su raftingo bei kanjoningo galimybėmis, šioje šalyje yra 40 ežerų. Didžiausias, gražiausias ir turtingiausias yra Skadaro ežeras. 500 kv. km dydžio (vasarą sumažėja iki 350 kv. km) Skadaro ežeras yra didžiausias visame Balkanų pusiasalyje ir jį su Juodkalnija dalijasi Albanija.
Ežere įkurtas Nacionalinis Skadaro parkas, nes tai yra vienas didžiausių paukščių rezervatų Europoje. Čia sutinkamos 287 paukščių rūšys, tarp jų vieni paskutinių pelikanų Europoje. Teigiama, kad Skadaro ežere gyvena 300 porų pelikanų, o juos pamatyti didžiausia tikimybė yra gegužės mėnesį.
Ežere gyvena 44 žuvų rūšys, o mažų žuvelių pulkus galima pastebėti jau nuo krantų. Po patį ežerą organizuojamos ekskursijos laivais. Skadaro ežere yra kelios salos, kuriose yra cerkvė ir tvirtovė. Pakeliui nuo Skadaro link Juodkalnijos sostinės Podgoricos yra dar viena lankytina vieta, susijusi su vandeniu, – Niagaros krioklys.
Pavadinimas, žinoma, nėra originalus, bet, matyt, vietinių sugalvotas, nes šalia krioklio veikia restoranas tokiu pat pavadinimu.
