Aš esu didelis viešbučių mylėtojas. Ir nuolat visiems kartoju: galėčiau viešbutyje gyventi. Beveik taip ir darau, pavyzdžiui, vien vasario mėnesį pakeičiau 12 skirtingų viešbučių keturiose skirtingose šalyse: Lietuvoje, Singapūre, Balyje (Indonezija) ir Tailande. Keliaudamas, dažnai sutinku tokius pačius kaip aš žmones, kurie gal juokaudami, o gal rimtai sako: „Parduosiu namus ir gyvensiu viešbutyje“. Šią svajonę turi tiek turtingi vakariečiai, tiek kuklūs lietuvaičiai, tik daug kam ji atrodo nereali ir neįgyvendinama. Aš irgi taip galvojau, maniau, kad toks dalykas turėtų kainuoti milijonus, kad už tokią paslaugą tektų pakloti visą atlyginimą.
Bet prieš keturis metus, keliaudamas po Vokietiją, Frankfurte aplankiau vieną savo seną bičiulę, kuri man atvėrė akis. „Tik nieko blogo nepagalvok – aš gyvenu viešbutyje“, – tada įspėjo ji mane, pakvietusi į svečius. Kodėl turėčiau pagalvoti kažką blogo? – paklausite. Na, ji nenorėjo pasirodyti per didelė ponia, per didelė švaistūnė. Nes ji, kaip ir jūs, kaip ir aš – lietuvė, vadinasi kukli, mėgsta pasiskųsti, kad nėra tiek pinigų, kiek norėtųsi. Lietuviškas, mums visiems pažįstamas bruožas. Tąkart užėjęs pas ją į svečius švelniai tariant likau šokiruotas.
Mane pasitiko administratorė ir palydėjo iki draugės kambario. O ten – patys tikriausi viešbučio apartamentai. Mudu nusileidome iki kavinės, iš kavinės nuėjome apžiūrėti kitų patalpų: poilsio kambarių, darbo erdvių, sporto klubo, lauko terasos, kur kaimynai sėdėjo ir žiūrėjo futbolą. „Tu už visą tai moki milijoną eurų?“ – tada paklausiau jos, ir ji ėmė juoktis. „Tik tūkstantį, na šiek tiek daugiau, vos virš tūkstančio“, – atsakė. Ir paaiškino, man, neišmanėliui, kad visai tai ne viešbutis, o naujos kartos „bendrabutis“, angliškai vadinamas „co-living“. Tada aš pirmą kartą išgirdau apie tokį apgyvendinimo variantą ir jai stipriai užpavydėjau.
Lietuvoje mes „bendrabučius“ įsivaizduojame blogai, arba labai blogai. Nepraėjo dar tiek daug laiko, kad pamirštume tuos baisiuosius, sovietinius, kuriuose dėdavosi visi įmanomi kriminalai ir skandalai. Nes, kaip taisyklė – jeigu bendrabutis, tai jau jame gyvens visi rajono girtuokliai ar lygtinį teistumą gavę blogiukai su apykoje. Taip daug metų būdavo, ir daug kur vis dar yra. Senieji bendrabučiai – iš toli smirdi, ir juose pirkti svajonių namų tikrai nesinori. Nebent, iškraustytum visus buvusius gyventojus, viską dezinfekuotum ir padarytum generalinį remontą.
Bet naujos kartos bendrabučiai Amerikoje ir vakarų Europoje yra visai kitokie – vadinamieji co-living yra ypač stilingi ir gražūs, modernūs, tvarkingi, kvepiantys, jie iš esmės keičia žodžio „bendrabutis“ prasmę. Todėl aš juos vadinu „viešbučiais“, nes pagal mano, lietuvišką supratimą, būtent taip atrodo gyvenimas viešbutyje, o ne bendrabutyje. Tai daugybės žmonių svajonių išsipildymas, todėl juose ir apsigyvena jauni, stilingi, daug keliaujantys, mėgstantys komfortą, švarą, saugumą, naujas pažintis.
Jūsų nuostabai – Lietuva neatsilieka nuo pasaulinių madų. Pasirodo, dar 2020-iais, rugsėjo pabaigoje, tuo metu, kai gyvenome žiauriais pandemijos laikais, Vilniuje, netoli prekybos centro „Ozas“, tame naujų namų kvartale, kurį vilniečiai vadina „Ozo parku“ atsidarė pirmasis tokio tipo co-living, lietuviškai matyt reiktų vadinti „bendragyvenimo“ koncepcijos kompleksas „Liv_in Vilnius“. Kaip jie patys skelbiasi – didžiausias co-living projektas Baltijos šalyse. Matyt, Latvijoje ir Estijoje tokie irgi po truputį atsidarinėja.
Savo dydžiu jis mane tikrai nustebino. Tai penkių korpusų pastatas, kuriame telpa ne tik 240 skirtingų dydžių apartamentų, bet ir daugybė bendrų erdvių, baras, maisto prekių parduotuvė. Kai atvažiavau čia ir ieškojau įėjimo, akimirką net pagalvojau, kad esu ne Lietuvoje. Aplink vien užsieniečiai, įvairiausių tautybių ir akcentų, kaip tikruose viešbučiuose būna. Man patinka toks daugiatautiškumas – jaučiasi, kad Vilnius tikrai pasaulinis didmiestis. „Pas mus 60 procentų gyventojų yra užsieniečiai – iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Azijos, Afrikos šalių“, – sako mane pasitikusi administratorė Elzė. „Studentai?“ – klausiu jos. „Yra ir studentų, bet pagrinde šiek tiek vyresni, nuo 25 metų žmonės, dirbantys Lietuvoje, arba turintys čia antras puses“, – paaiškina ji.
Komplekse lankiausi kovo 14-ąją, kai pasaulyje minima Pi diena – neoficiali kasmetinė šventė, skirta matematinei konstantai „pi“ paminėti. Šio fakto aš net nežinočiau, jeigu ne ta pati panelė Elzė, kuri pirmame aukšte, vadinamojoje registratūroje (angl. Reception) dėliojo pyragus ir tortus. „Jeigu tik yra kokia nors proga, kokia nors šventė – mes ją minime. Pi diena – vadinasi valgysim pyragus, nubėgau į kepyklėlę, pripirkau įvairių skonių, nes pas mus čia yra ir vegetarų, ir veganų, ir alergiškų žmonių, kad visiems tiktų“, – pradėjo pasakoti ji.
Administratorė čia pasirodo ne tik pasitinka svečius, kurjerius ir visus kitus, kas atvyksta, bet ir organizuoja visokias pramogas. Tai šokių diena, tai koks nors vakarėlis, tai kavos degustacijos, tai kokie nors mokymai. „Lepinam gyventojus, stengiamės vis kažką įdomaus sugalvoti, pas mus čia labai aktyvi bendruomenė“, – sako Elzė, nors pripažįsta, kad nemokamų pyragų, vakarėlių ir kitų susiėjimų nori ne visi. „Yra ir tokių, kurie niekur nedalyvauja, tai tikrai neprivaloma, bet pagrinde mes visi vieni kitus pažįstame, visai kaip tuose amerikietiškuose serialuose apie tokio tipo namus“, – džiaugiasi ji. Amerika Vilniuje! Pagaliau.
Papulti į vidų, ir pasivaikščioti po komplekso patalpas atėjus iš gatvės neįmanoma, reikia susitarti iš anksto, nes čia visur rakinamos durys, visur praėjimai tik su kortelėmis. Gyventojai jas turi, darbuotojai turi, o atėjūnai iš gatvės, tokie kaip aš – ne. Todėl susitariau, kad ekskursiją po pirmąją Vilniuje tokio tipo vietą man padarys šį projektą vystančios bendrovės „Eriadas“ vadovė Vita Žutautaitė. Mudu susitikome pirmame aukšte, prie registratūros, kur stovi kavos aparatas, užkandžių mašina, ir daug stalų su kėdėmis bei minkštais baldais. „Čia kaip viešbutyje – bendroji erdvė pailsėti, padirbėti, susitikti su kuo nors, kai nesinori vestis į kambarį. Kai kurie gyventojai naudoja kaip ofisą, kai kam, šitos erdvės atstoja kavinę. Nors čia už kampo turim tikrą barą, su gėrimais ir picomis“, – paaiškino ponia Vita. Tada nusivedė į susitikimų kambarį, tokį, kokius turi šiuolaikiniai biurai. Su telekonferenciniams pokalbiams reikalinga technika, posėdžiams tinkamu stalu: „Daug mūsų gyventojų dirba nuotoliu, daug kas turi savo verslus, todėl jiems dažnai reikia daryti susitikimus, tiek gyvus, tiek virtualius – tam ir yra šis kambarys“.
Pirmas dalykas, ko paklausiau šios vietos vadovės, ar kompleksą galima vadinti viešbučiu? Ar vis tik reiktų vadinti bendrabučiu, žodžiu, kurio nemėgstu. Ji net nusijuokė, nes dažnai jos to klausia, bet jokios taisyklės nėra – kas kaip nori, tas taip vadina. „Mes sakome co-living, nes tai yra pasaulyje jau gerai žinomas gyvenimo modelis. Bet sutinku, kad tiems, kas daug keliauja – ši vieta gali priminti viešbutį“, – sako ji. Tik skirtingai nei viešbučiuose, čia nakvynės vienai nakčiai neišsinuomosi, trumpiausias laikotarpis, kiek gali gyventi – du mėnesiai. Tačiau dauguma gyventojų apsistoja ilgesniam laikui, yra tokių, kurie čia nuo pat pirmos atidarymo dienos.
Iš viso komplekse yra 6 tipų, skirtingų dydžių kambariai nuo 20 iki 36 kvadratinių metrų. Atitinkamai, vieni labiau primena viešbučių apartamentus, kiti – nuosavus butus. Pigiausi – patys mažiausi, vienam žmogui skirti kambariai – mėnesiui kainuoja 490 eurų, tuo tarpu brangiausi – didžiausi kambariai – mėnesiui kainuotų 680 eurų. Visuose juose visi gyvenimui reikalingi baldai, privati vonia su tualetu, balkonas-terasa su kėdėmis, taip pat virtuvė su šaldytuvu, žinoma. V. Žutautaitė atkreipia dėmesį, kad skiriasi virtuvių dydžiai ir įrengimai, mažiausiuose kambariuose – jos paprastesnės, o štai didžiausiuose ne tik su kaitlentėmis, bet ir su orkaitėmis.
Į nuomos kainą įskaičiuotas ne tik gyvenimas asmeniniame kambaryje, bet ir visos bendrosios erdvės, kuriomis galima neribotai naudotis. 24 valandas per parą veikiantis sporto klubas su visa treniruotėms reikalinga įranga, žaidimų kambarys ir jame esantis „Playstation“ kompiuteris, visa kolekcija stalo žaidimų, biblioteka su visomis joje esančiomis knygomis, tylos zonos kambarys, skirtas tiems, kas nori mokytis ar ramiai dirbti, bet nenori sėdėti savo kambaryje, darbo erdvės – primenančios dabar itin populiarius, co-working tipo biurus, televizoriaus kambarys, kuriame vyksta filmų ir sporto rungtynių peržiūros, lauko terasa, kurioje veiksmas prasideda tada, kai atšyla oras. Ir dar, kiekviename aukšte yra po didelę virtuvę, bendriems pietums, vakarienėms, pokyliams. Bendro naudojimo virtuvėmis naudojasi ir tie, kas nenori gaminti savo erdvėje, pavyzdžiui kepa žuvį, ir bijo po jos liekančio kvapo. „Taip pat didelėse virtuvėse turim daugiau įrangos, kuria gyventojai gali laisvai naudotis. Pavyzdžiui, mikrobangų krosnelė, galinga orkaitė, ar labai didelis šaldytuvas, šaldymo kamera. Natūralu, kad bendras virtuves ypač mėgsta tie, kas gyvena mažesniuose kambariuose.
Anot vadovės, bendrosios erdvės labai populiarios, tarp tų, kas nori užmegzti naujų pažinčių. „Mes juokais vadiname gyvuoju „Tinderiu“, nes čia tikrai gimė ne viena nauja pora, net žinau keletą istorijų, kai mūsų gyventojai taip susidraugavo, kad sukūrė bendrus verslus“, – sako V. Žutautaitė. Anot jos, gyventojai nuolat keičiasi, vis atvyksta žmonių iš naujų valstybių, tad pažintys čia – labai įdomios. „Stengiamės sukurti stiprų bendruomenės jausmą, todėl ir darome nemokamus renginius. Pirmadieniais, pavyzdžiui, pas mus ateina jogos mokytoja ir nemokamai visiems gyventojams veda jogos pamokas. Ateityje gal ir dar ką nors pasikviesime“, – pasakoja ji.
Gyvenant viešbučiuose – vienas iš didžiausių privalumų – kambarinės, kurios kasdien viską sutvarko. Man buvo įdomiausia, ar čia už tą, gana nedidelį mokestį, lyginant su butų nuoma Vilniaus mieste, jos taip pat ateina tvarkyti kambarius. „Kambarines turime, bet už jų darbą reikia papildomai susimokėti. Jeigu gyventojas nori, užsisako. Bet retai kas to nori kiekvieną dieną, dažniausiai kartą į savaitę, kai kuriems norisi tik kartą per mėnesį. Tvarkai palaikyti gyventojai patys gali naudotis mūsų siurbliais, šluotomis, šluostėmis, viską turime ir duodame“, – sako vadovė. Taip pat pabrėžia, kad jie čia turi savitarnos skalbyklą su visa reikalinga įranga ir priemonėmis, kuri taip pat kainuoja papildomus pinigus.
Už papildomus pinigus prie nuomos, galima užsisakyti ir kitokių, gana patogių paslaugų. „Mes čia turime įvairių paketų, pavyzdžiui, užsieniečiai nenori pirkti savo indų, puodų, stalo įrankių – už vienkartinį mokestį mes juos duodam visam laikui, kiek žmogus pas mus gyvena, yra tokių, kurie prašo tik feno, kavos aparato, ar lygintuvo. Tai skirtingi poreikiai – skirtingi paketai su savo įkainiais“, – aiškina bendragyvenimo komplekso vadovė. Taip pat yra ir su papildomais baldais, jeigu reikia – čia jie viską gali suderinti ir gauti.
Dairydamasis po šį kompleksą, pastebėjau, kad nemažai gyventojų čia turi naminius gyvūnus, tai yra oficialiai leidžiama. Daug rūkančių – jiems yra atskiros zonos, kuriose gali dūminti kiek nori, bet kambariuose tai daryti draudžiama. Vaikštant po automobilių stovėjimo zoną, nustebino dviračių kiekis, atrodo, kad tampame antru Amsterdamu. Tiesa, jeigu norisi parkuoti savo automobilį – teks už vietą susimokėti atskirai, kompleksas turi požeminį garažą. Už papildomą mokestį galima išsinuomoti sandėliuką, tai daro tie, kas turi labai daug daiktų ir nesutalpina jų kambaryje, ir tie, kas turi verslų, pavyzdžiui, ką nors pardavinėja internetu, o prekes juk reikia kažkur sandėliuoti.
Atidžiai skaičiuojantiems išlaidas, reikia paminėti ir tai, kad į mano minėtas kambario nuomos kainas neįeina komunaliniai mokesčiai. Priklausomai nuo kambario dydžio ir poreikių, mėnesiui jie svyruoja nuo 60 iki 130 eurų (mokestis būna pastovus, toks pats kiekvieną mėnesį). Į tai įskaičiuotas greitas internetas, elektra, vanduo, bendrųjų patalpų valymas, apsauga, administratorės paslaugos, ūkvedžių darbai ir panašiai.
Beje, kalbant apie tvarką – valytojoms jie čia turėtų skirti apdovanojimą. Patalpos – koridoriai, bendrojo naudojimo virtuvės, bendro naudojimo tualetai, biurai, televizoriaus kambarys, na visur, kur dairiausi – blizga labiau nei ligoninėse. Ir skaniai kvepia. „Švarai ir saugumui skiriam labai daug dėmesio, turim pasirašę sutartį su apsaugos kompaniją, jų ekipažas nuolat budi, taip pat veikia daugybę kamerų“, – didžiuojasi V. Žutautaitė.
