Kelias veda prie pačios švenčiausios ir svarbiausios kiekvienam indui upės – Gangos. Tai yra upė, kurią indai apdainuoja, aprašo knygose, jai meldžiasi ir tiki. Šioje upėje vyksta viskas, apie ką tik galite pagalvoti: žmonės ant jos gyvena, maudosi, skalbia, plauna indus, geria jos vandenį, prausia gyvulius. Į Gangą taip pat suteka daug srutų, išmetamos šiukšlės.
Šventos upės šventi krantai nusėti šiukšlėmis. Tiesą sakant, jautrių nosių žmonėms čia stovėti turėtų būti sunku, nes kvapas yra neištveriamas. Aišku, šioje vietoje turėčiau pasakyti, kad europiečiams nepatariama Gangoje maudytis, skalbti drabužius ar, tuo labiau, ragauti vandens. Kuo visa tai baigtųsi, net baisu pagalvoti.
Turiu perspėti, kad tai, ką toliau rodysiu, gali sukrėsti silpnesnių nervų žmones.
Įdomiausia ir viena keisčiausių vietų Varanasyje – krematoriumas po atviru dangumi. Galima matyti daugybę laužų bei žmonių – ten vyksta atsisveikinimas, palaikų deginimas. Mirusiojo kūnas būna specialiai įvyniojamas, apdengiamas brangenybėmis ir gėlėmis, panardinamas į šventąją upę, o tada nešamas prie laužų, kur prasideda kremavimo procesas. Susirenka artimiausi žmonės bei tie, kas čia dirba.
Laužai negęsta niekada – jie tai vadina amžinąja ugnimi. Laikoma, kad būti čia sudegintam yra didžiulė garbė, todėl mirusiųjų kūnų netrūksta. Šioje vietoje įprastai neleidžiama nei fotografuoti, nei filmuoti – turi susirasti vietinį darbuotoją, kuriam sumoki pinigų. Jie sako, kad už tai gauti finansai keliauja labdarai.
Vienu metu čia rūksta kokie 9–10 laužų. Aplink krematoriumą stovi hospisai, kuriuose gyvena žmonės, laukiantys mirties. Pavyzdžiui, viename yra 29 ligoniai, kurie čia bus iki pat mirties, o vėliau bus sudeginti šiame krematoriume.
Krematoriumas neįsivaizduojamas be žiūrovų – čia ateina ne tik Varanasio gyventojai, bet ir turistai iš Indijos bei viso pasaulio. Jie susirenka ir tiesiog stebi, kas vyksta.
Vėliau pelenai yra išbarstomi, tačiau juose lieka kartu su kūnu sudeginti auksiniai daiktai: dantys, žiedai, auskarai, kiti papuošalai. Dėl to žmonės paskui su specialiais sietuvais ieško tų brangenybių pelenuose vandenyje ir juos atiduoda artimiesiems.
Kartu su aukso ieškotojais visada budi ir laukiniai šunys, kurie iš vandens traukia po palaikų deginimo likusius kaulus – pasičiumpa bei bėga kur nors į šoną graužti. Pamatęs, baisiai išsigandau, o vietiniams visa tai visiškai normalu.
Sunku kalbėti – vieta tikrai ne silpnų nervų žmonėms. Sudėtinga suvokti, kad tu vaikštai po vietą, kur tuo metu į pelenus virsta kūnai.
Daugiau pamatyti galite naujoje „Orijaus kelionės“ laidoje.
