Pasaulyje populiaru teminės kelionės. Nusipirkti naujų drabužių, eiti į kultūrinius renginius, lankytis specializuotose mugėse, visą savaitę nardyti ar stebėti kokį nors gamtos reiškinį. Lietuviai mėgsta keliauti žvejoti, taip pat slidinėti, dar pažįstu tuos, kurie keliauja dėl krepšinio rungtynių norėdami palaikyti savo mylimą komandą.
O ar kada nors keliavote į kitą pasaulio pusę tam, jog skaniai pavalgytumėte? Kad visiškai savęs neribotumėte, pamirštumėte visas dietas ir visą laiką tik valgytumėte? Jeigu to dar nedarėte, visai be reikalo, nes Vakarų šalyse kulinarinės kelionės irgi labai paplitusios. Tiesą sakant, aš ir pats, nors daug keliauju, bet specialiai vien dėl prisivalgymo dar niekur nesu skridęs.
Jeigu kada nors vis tik kiltų toks noras – griebkite kelionę į Vietnamą. Čia ne tik labai skanu – didžiulis pasirinkimas valgymo vietų, o jose – patiekalų. Bet ir dar labai svarbus dalykas, patiksiantis kiekvienam lietuviui, – Vietname valgyti labai pigu. Tiesiog neįtikėtinai. Kartais net norisi bartis ir bandyti jiems paaiškinti, kad per pigiai parduoda tokius skanius patiekalus.
Mano pirmoji stotelė šioje komunistinėje Pietryčių Azijos šalyje buvo didžiausias miestas Hošiminas, kurį ne veltui dažnai keliautojai vadina „kulinariniu rojumi“. Toks vaizdas, kad kone visos devynis milijonus gyventojų turinčio miesto gatvės yra tapusios viena didele valgykla. Ne tik Hošimine, bet ir visame Vietname paplitusi gatvės užkandinių mada. Jos veikia ant kiekvieno kampo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, o kai kurie taškai – net ir visą parą.
Vienos užkandinės paprastesnės – gatvėje ant važinėjančio prekystalio kepa mėsą, verda sriubą ar daro sumuštinius, o tada parduoda praeiviams išsinešti. Kitos užkandinės – prabangesnės, aplink maisto gamybos vietą pardavėjai pasistato mažyčius staliukus ir kėdutes – panašu į normalią, nedidelę kavinę. Tik kad be stogo ir sienų.
Valgyti tokiose gatvės užkandinėse – įdomi patirtis. Vietiniai griežtai sako, kad būnant Vietname privaloma bent vieną kartą pavalgyti gatvėje, nes tai yra šios šalies stilius. Tiesa, iš savo patirties galiu pasakyti, jog ne visos tokio stiliaus vietos atrodo labai švariai ir patikimai, todėl primygtinai rekomenduoju prieš užsisakant iš šono stebėti, kaip atrodo maisto gamybos procesas, pasiuostinėti tiesiogine ta žodžio prasme.
Ir jeigu kas nors kelia įtarimą, jei negerai kvepia, jeigu matote akivaizdžių higienos normų pažeidimų – nevalgyti. Man teko susidurti su keliomis, sakyčiau, purvinomis virėjomis. Bet galiu patikinti, kad žymiai daugiau vietų pasižymi švara, produktų šviežumu ir gaminimu pagal taisykles. Tuo irgi įsitikinau savo akimis, uosle bei skonio receptoriais.
Valgyti gatvės užkandinėse arba specializuotuose maisto turgeliuose, kurie Vietname taip pat veikia visuose miestuose ir miesteliuose – pigiausias variantas. Karšti patiekalai iš paukštienos, mėsos ar jūrų gėrybių kainuos iki 2 eurų. Dažnai net ir iki 1 euro, tačiau kraštutinumų rinktis nesiūlau. Didesnė kaina dažnai taip pat sufleruoja produktų kokybę. Tą sako patys gaminantys tuos patiekalus pardavėjai.
Labai populiaru Vietname siūlyti mėsos ar jūrų gėrybių rinkinių: pavyzdžiui, porcija iš šešių skirtingų mini patiekaliukų. Ten gali būti aštuonkojo gabaliukas, keptų krevečių, jūrų šukučių, su priedais ruoštas kalmaro gabaliukas, žuvų filė kepsniukas, dar kas nors, ir už tai pardavėjai prašo 1,85 Eur.
Tik iš patirties žinau, kad ne visi lietuviai leidžia sau maistu lepintis gatvėse, daug kas bijo ar net šlykštisi. Tebūnie, versti nieko nereikia. Kitas variantas – visą laiką pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti kavinėse bei restoranuose. Juos galima rinktis pagal įvairias rekomendacijų programėles, kuriose maitinimo įstaigos reitinguojamos tiek maisto kritikų, tiek paprastų valgytojų.
Geri, sotūs ir, svarbiausia, skanūs pietūs ar vakarienė Hošimino restoranuose kainuoja 2–3 eurus, brangesnėse vietose gali kainuoti 4 eurus. Iš pradžių, kai užsisakydavau, aš bijojau, kad gausiu labai mažą porciją, jog neužteks vieno patiekalo, bet kai gaudavau savo užsakymą – išsižiodavau. Pavyzdžiui, firminis vietnamietiškas sumuštinis „Banh Mi“, apie kurį parašysiu atskirą straipsnį, daugelyje kavinių kainuoja apie 1 eurą. Bet jį suvalgius sotumo jausmas nepaleidžia bent pusdienį.
Viename restorane pietums valgiau ryžių makaronų su keptos vištos gabaliukais ir kalnu daržovių. Sąžiningai sakau – visko neįveikiau, buvo per daug. O kainavo toks patiekalas tik 2 eurus 40 centų mūsų pinigais.
Paskaičiavau, kad savaitei sočiai ir daug valgant vienam žmogui keliaujant po Vietnamą drąsiai pakaktų 50–60 eurų. Ir tai yra viena pigiausių pasaulio vietų, kur galima sočiai bei skaniai pavalgyti. Tiesa, jūsų dietologai, asmeniniai treneriai, o dažnai ir antrosios pusės tuo patenkinti nebus, nes po tokios kelionės papildomi kilogramai beveik neišvengiami.
Nors, vėlgi, mano pastebėjimas – vietnamiečių tauta, nors ir daug valgo, nors ir nevengia savo maisto kepti riebaluose, atrodo gana liekna bei sveika. Gal ir mums ten valgant figūroms neatsilieps, reikia tikėtis.
Kulinariniams keliautojams Vietname rekomenduoju nevalgyti viešbučiuose ir specialiai į turistus orientuotuose restoranuose, nes šie pasižymi dvigubu ar net trigubu antkainiu. Tada jau ir 100 eurų savaitei neužteks.
