Daug lietuvių girdėjo, kad Amsterdame yra legalus prostitučių rajonas, bet mažai kas įsivaizduoja, kaip ten viskas atrodo realybėje. Todėl nuvykau į šį miestą ir nufilmavau tarp vandens kanalų įsipynusias gatves su raudonomis švieselėmis languose. Kaip atrodo naktinio Amsterdamo linksmybės galite pamatyti naujausioje „Orijaus kelionių“ laidoje.
Garsiajame Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartale jau seniai lankosi ne tik tie, kas nori sekso paslaugų. Vietiniai verslininkai suprato, kad dauguma čia užsukančių žmonių yra tiesiog kuklūs smalsuoliai, kurie savo kailiu suartėjimo su prostitutėmis nepageidauja, tačiau jiems labai įdomu pasižiūrėti į tuos langus, kuriuose jos stovi ir mojuoja potencialiems klientams. Buvo minčių apmokestinti visus įeinančius į kvartalą, tarsi įvesti smalsuolių mokestį. Tačiau tam prieštaravo miesto valdžia, anot kurios, visos Amsterdamo gatvės turi būti atviros ir prieinamos kiekvienam. Kas čia dabar būtų, jeigu kiekvienas rajonas imtų įsivedinėti mokesčius už paprasčiausią praėjimą jų gatvėmis – kvailystė!
Raudonųjų žibintų kvartalo verslininkams teko sukti galvas iš naujo ir tada jie sumąstė, kad greta parsidavinėjančių merginų languose – galima atidaryti įvairiausių, apmokamų pramogų. Taip čia atsirado įvairios su seksu susijusios „meno“ įstaigos. Pavyzdžiui, veikia ne vienas „sekso teatras“, juose iš viso pasaulio atvykę turistai susimoka pakankamai nemažą mokestį (nuo 40 iki 60 Eur) ir už tai gyvai stebi, kaip porelė scenoje, minios smalsuolių akivaizdoje, užsiima seksu. Kaip keistai tai beskambėtų – sekso teatrai yra labai populiarūs Amsterdame, pasižiūrėti vadinamosios programos ateina visai ne kokie kvailiai, o pati normaliausiai publika. Suaugę, subrendę žmonės. Dažnai vyrai su žmonomis, vyresnio amžiaus moterų kompanijos. Pasižiūrėjus į eiles prie tokių teatrų, net galėtum susimaišyti ir pagalvoti, kad čia bus rodomas klasikinis spektaklis.
Smalsaujantiems turistams taip pat veikia daug pačių įvairiausių sekso prekių parduotuvių, kuriose anot jų šeimininkų, pasirinkimas daug geresnis ir platesnis, nei bet kur kitur pasaulyje. Ar tai tiesa – nesiimu vertinti, bet, kad žaisliukų ir intymiems žaidimams skirtų drabužėlių tikrai labai daug – galiu patvirtinti. Kalbėjausi su keliomis tokių parduotuvių darbuotojomis, domėjausi, ką žmonės šiuo metu labiausiai perka ir jos mane nustebino. Nustebsite ir jūs.
Pasirodo, daug metų pirma pagal populiarumą prekė buvo vibratoriai, daug turistų juos pirkdavo tarsi lauktuvę iš Amsterdamo. Labai logiška. Taip pat, tarp labiausiai parduodamų prekių buvo makšties rutuliukai, skirti stangrinti moters lytinį organą. Tačiau dabar, po koronaviruso pandemijos, labiausiai parduodami tapo seksui skirti kostiumai. Į Amsterdamą atvykę žmonės tiesiog graibsto seselių, mokytojų, lėktuvo palydovių kostiumus. O labiausiai perkama – moksleiviška, jaunos, nebrandžios panelės apranga. Tokius kostiumus graibsto pagyvenusios poros.
Negalėjau nuslėpti savo nuostabos, ėmiau klausinėti pardavėjų, su kuo toks savotiškas fetišas yra susijęs. Ne vienerius metus šiame versle dirbančios damos paaiškino, kad tokias, intymių prekių parduotuvių madas diktuoja įvairūs filmai ir serialai suaugusiems. Matyt kažkuriame iš jų ir buvo parodyta kažkas panašaus į moksleivės kostiumą, todėl dabar pirkėjai juos graibsto, kaip pamišę. Po mėnesio ar kelių, jau bus kita mada, kita populiari prekė.
Pačia įdomiausia Raudonųjų žibintų kvartalo įstaigą vis tik pavadinčiau čia nuo 2014 metų veikiantį vienintelį pasaulyje prostitucijos muziejų „Red Light Secrets“ (Raudonųjų žibintų paslaptys – liet.). Šią vietą vertina ne tik į Amsterdamą atvykstantys turistai, bet ir pačios šio miesto prostitutės, anot kurių, prostitucijos muziejus – labai tiksliai parodo jų darbo užkulisius, atskleidžia profesijos specifiką, bei sunkumus, su kuriais jos susiduria kiekvieną dieną.
Muziejus veikia buvusio viešnamio patalpose – pačioje pagrindinėje kvartalo gatvėje Oudezijds Achterburgwal. Iki šiol, aplink, iš visų pusių, languose parsidavinėja moterys ir merginos. „O kas slepiasi už tų langų, kas ten viduje – užeik ir patikrink”, sakoma „Red Light Secrets“ reklamoje.
Muziejaus viduje labai tiksliai atkurti prostitučių kambarėliai, kuriuose jos kasdien priima dešimtis klientų. Lankytojai gali net atsigulti tose pačiose lovose, kuriose daug metų vartėsi sekso paslaugų teikėjos ir tie, kas joms mokėjo pinigus. Tačiau pati įdomiausia „pramoga“ – savo kailiu išbandyti sėdėjimą „raudonuosiuose languose“.
Kelios prostitutės čia yra surašiusios savo patarimus, kaip atrodyti darbo vietoje, kaip reikia elgtis pagavus smalsuolio žvilgsnį, ką daryti ir ko geriau nedaryti.
Kad būtų daugiau autentiškumo, languose nenurodoma, kad tai muziejus, todėl pro šalį einantys žmonės gali tikrai pagalvoti, kad muziejaus lankytojas yra pati tikriausia prostitutė ar prostitutas.
Penkioms minutėms ant kėdės lange prisėdau ir aš. Šypsojausi ir mojavau, kaip tai daro dauguma dirbančių prostitučių. O pro šalį plaukusi tūkstantinė turistų minia įdėmiai žiūrėjo. Vieni šypsojosi, kiti raukėsi, dar treti rodė pirštais ir kažką apkalbinėjo. Jausmas – ne iš pačių maloniausių. Niekada nebuvau uždarytas zoologijos sodo narve, bet spėju, kad tai kažkas panašaus. Tu sėdi, o visi eina ir aptarinėja. Įdomu, kad sėdint aukščiau už praeivius – labai gerai matosi jų reakcijos. Kam patinki, o kas tavimi bjaurisi. Ir tai yra žiauru. Kaip kokia prekė turguje. Net neįsivaizduoju, kiek pasitikėjimo savimi reikia turėti čia nuolat dirbančioms merginoms. Kiek drąsos ir psichologinio pasiruošimo... Bet matyt sėdint kasdien, po 11 valandų per parą (tiek trunka vienos prostitutės pamaina) – pripranti ir nustoji jaudintis dėl blogų reakcijų. O jeigu ne – didžiulė užuojauta darbininkėms.
Kasdien nuo 11-os ryto iki 22-os valandos vakaro (penktadieniais iki 23val.) dirbantis muziejus per valandą priima 35 lankytojus. 14,50 Eur kainuojančius bilietus smalsuoliai gali įsigyti iš anksto internetu, arba atvykę tiesiai prie muziejaus durų. Įdomu tai, kad viena iš čia dirbančių bilietų pardavėjų yra jauna lietuvaitė, kuri kiekvienam atvykėliui į rankas įteikia ir į kainą įskaičiuotą audio gidą, išsamiai pasakojantį apie muziejaus eksponatus. Dar viena įdomi lietuviška detalė – ant muziejaus sienų kaba nemažai su prostitucija vienaip ar kitaip susijusių paveikslų, o jų autorius – taip pat mūsų tautietis. Parašas po paveikslais nurodo, kad tai vilniečio Daumanto Ercmono darbai. Internete rašoma, kad šis menininkas nuo 2017-ųjų gyvena ir kuria Amsterdame.
Dar vieną lietuvišką pėdsaką prostitucijos muziejuje aptikau pačiame liūdniausiame jo kampe, prie degančių žvakių skirtų atminti toms, kurių jau nebėra. „Prostitucija tai ne tik pinigai ir malonumai, tai ir labai didelis pavojus“, – rašoma darbo metu nužudytoms merginoms skirtame gedėjimo kampelyje. Čia primenama, kad tai labai pavojinga profesija, todėl merginos ir moterys priimdamos klientus kasdien rizikuoja savo gyvybėmis.
Jau minėtame audio gide, atėjus į gedulo kampelį, įsijungia prostitutės Ingos pasakojama istorija. Audio įraše, su ryškiu rytų europiečiams būdingu akcentu, angliškai ji pasakoja apie kartu daug metų dirbusią lietuvę Mileną, kurią darbo metu žiauriai nužudė vienas iš klientų. Inga primena, kad merginos niekada nežino, kaip pasibaigs jų intymi sueitis, todėl ragina savo koleges nesusidėti su įtartinai atrodančiais tipais.
Kad pas languose dirbančias gražuoles dažnai užsuka ir visokie iškrypėliai pasakojama atskiroje muziejaus dalyje, kur galima net pasižiūrėti vaizdo projekciją, kaip atrodo tie nenormalūs tipai ir kaip jie elgiasi prie langų. Patikėkit manimi, tai matant, net nukrečia šiurpas.
Kur kas smagesnė prostitučių muziejaus vieta – radinių biuras. Jame pateikiami tikri daiktai, kuriuos kažkada pas prostitutes Amsterdame paliko jų klientai. Kepurės, šalikai, pirštinės, šukos, vaistai, piniginės, kvepalai, prezervatyvų pakeliai, cigaretės, namų raktai – prie kiekvieno iš daiktų net gi rašoma data, kada jis buvo paliktas. Tarsi savininkai vis dar gali pareikšti teises į savo daiktus. Vienas iš įdomesnių radinių – dantų protezai. Kažkoks ponas prieš sueitį nusprendė juos išsiimti, tada susiėjo su prostitute ir matyt liko toks patenkintas, kad namo išėjo be savo dantų.
