Fukuokas (Phu Quoc – angl.) oficialiai žemėlapyje. Arba Kokosų sala – taip kur kas gražiau ir reklamiškiau, o taip vadina ir patys vietiniai gyventojai bei kelionių versle besisukantys agentai. Tai Siamo įlankoje esanti didžiausia Vietnamui priklausanti sala, vos 15 km nuo pietinių Kambodžos krantų. Šilčiausia, labiausiai saulėta ir pasaulinėje turizmo rinkoje geriausiai žinoma Vietnamo sala. Tiesą sakant, ne be reikalo. Fukuokas vertas dėmesio, ypač dabar.
Kai pas mus Europoje šalta žiema, kai termometrai Lietuvoje rodo -10 laipsnių ar dar mažiau, ten pas juos Kokosų saloje – apie +30 dienomis ir apie +25 naktimis. Tikra vasara. Ir taip praktiškai visus metus, nors jie patys sako, kad geriausias (t. y. sausiausias) sezonas užsieniečiams nuo gruodžio iki birželio. Patys karščiausi mėnesiai yra balandis ir gegužė, kai temperatūra pakyla iki +35 dienomis ir nebūna kritulių. O štai nuo birželio iki lapkričio – šilta, bet dažnokai palyja.
Gali būti, kad Fukuoko pavadinimo kol kas nebuvote girdėję, nes šioje saloje lietuvių dar palyginus mažokai. Tailando salose ar Indonezijai priklausančiame Balyje jų kur kas daugiau. Tačiau populiarumu Fukuokas nesiskundžia, atostogauti čia mėgsta australai, vokiečiai, austrai, šveicarai, britai, amerikiečiai ir žmonės iš Skandinavijos salų. Nepatingėjau pasigilinti, kodėl jie renkasi šią salą, o ne kitas ar, pavyzdžiui, žemyninį Vietnamą. Pasirodo, Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje Kokosų sala reklamuojama kaip kur kas ramesnė už Tailando salas ir... tikriausiai svarbiausias aspektas – daug pigesnė.
Viešbučio kambarį ar privačius apartamentus savaitei dviem žmonėms čia galima užsisakyti už kelis šimtus eurų. Ir ne kokį apleistą, smirdantį ir purviną kambarį, o visiškai normalų, tvarkingą, na, tokį, kuriame komfortabilu atostogauti tiek vokiečiams, tiek britams, tiek šių eilučių autoriui iš Lietuvos.
Nusileidęs tarptautiniame Fukuoko oro uoste, sužinojau ir dar vieną šios salos privalumą. Pasirodo, Vietnamo valdžia čia taip vilioja turistus, kad net padarė ypatingą išimtį atvykstantiems – tai vienintelė komunistinės salos vieta, kur nereikia turėti vizos. Atskrendi, parodai pasą, gauni atvykimą pažymintį antspaudą, ir viskas. Tuo tarpu skrendant į žemyninį Vietnamą, Hošimino miestą, Hanojų ar bet kur kitur, vizos privalomos. Ji asmeniui kainuoja apie 25 JAV dolerius, plius, šiek tiek vargina gavimo procesas, dažnai užtrunkantis ilgiau nei savaitę. Daug turistų užsivėlina registruotis gavimui, todėl po to moka papildomą mokestį už vizos gavimo paspartinimą per specialiai tam sukurtas Vietnamo kelionių agentūras. Tie, kas keliauja į Kokosų salą, apie tai visai nesuka galvos.
Mano žiniomis, tiesioginiai skrydžiai čia vykdomi iš jau minėtų šalių – Vokietijos, Didžiosios Britanijos, taip pat Danijos, Suomijos ir Norvegijos. Iš Lietuvos pigiausia Fukuoką pasiekti skrendant su persėdimu per Stambulą, Dubajų, Dohą arba Bankoką. O taip pat skrendant iš bet kurio Vietnamo oro uosto, jeigu jau keliaujate po šią šalį. Skrydžiai šalies viduje svyruoja nuo 30 eurų asmeniui. Tikrai labai geros kainos. Tik skrisk ir skrisk.
Sala nedidelė, nuo vieno galo iki kito ją galima pervažiuoti šiek tiek daugiau nei per valandą. Daug kas vos atvykę oro uoste nuomojasi automobilį, nors nežinau, ar tai daryti apsimoka. Kokosų saloje itin malonūs oficialaus taksi ir pavėžėjimo paslaugas teikiančių privačių vairuotojų įkainiai. Na, pavyzdžiui, už 20 minučių kelionę nuo vieno miestelio iki kito mokėjome apie 4 eurus.
Turint omenyje, kad keliavome keturiese ir visas išlaidas dalinomės, kaina kaip senais laikais važiuojant Vilniaus ar Kauno „mikriukais“. Dar pigiau, jeigu kelionėms po salą renkiesi mototaksi – tai yra motoroleris ar motociklas su vairuotoju. Nuveža greičiau nei automobilistai, o ima kokiais 30 procentų mažiau. Aktualu tiems, kas labai taupo ir keliauja po vieną.
Ir toliau padžiuginsiu dėl kainų. Valgyti Kokosų salos restoranuose – vienas malonumas, nes karštieji patiekalai daug kur čia kainuoja apie 2–3 eurus. Jeigu valgai pas gatvėje stovinčius kulinarus, kurie savo kioskeliuose maišo sriubas, makaronus su vištiena ir daržovėmis ar kažką panašaus, už pavalgymą mokėsi iki 2 eurų, priklausomai nuo vietos ir kokybės.
Žinoma, saloje yra ir specialiai į turistus orientuotų restoranų, pavadinkime, brangių maitinimo įstaigų, kurios ir interjeru labiau rūpinasi, ir meniu siūlo kiek „mandresnį“, tačiau už tai ir plešia dvigubai daugiau – už karštą patiekalą ima po 4 ar net 5 eurus, buvo vietų, kur mokėjau 6–7 eurus, bet čia labiau išimtis.
Betgi ne pavalgyti taip toli skrendame. Aišku, pažiūrėjus mano kelionių laidas, gal taip ir neatrodo, tačiau, patikėkite manimi – nors valgyti mėgstu, dar labiau man patinka gulėti ant minkšto balto smėliuko po gražia kokosais aplipusia palme, vartyti geros knygos puslapius ir maudytis šiltoje jūroje. Kokosų sala tam puikiai tinka. Apskritai, pastebėjau, kad dauguma čia atvykstančių žmonių ramesni, mėgstantys labiau pasyvų nei aktyvų poilsį.
Specialiai tam sala turi paruošusi nuostabų gražiausių paplūdimių meniu, kurį aš daug kartų peržiūrėjau prieš atskrisdamas. Iš nuotraukų, kurias nesunkiai galima rasti internete (daugiausia kelionių agentūrų puslapiuose), atrodo, jog Kokosų sala yra visiškas rojus. Realybė kiek kitokia – kad ir kaip man patiko ten, slėpti tiesios nesinori.
Aprašymuose beveik visos Fukuoko pakrantės pasižymi smaragdinės spalvos vandeniu ir balto smulkaus smėlio paplūdimiais. Tai nėra melas. Vung Bau Beach, Ong Lang Beach, Cua Can Beach – pažiūrėjus į nuotraukas, vienodai nuostabūs. Tačiau pačiu gražiausiu paplūdimiu Nr. 1 Fukuoke vadinamas Sao Beach. Netgi sakoma: nebuvai Kokosų saloje, jeigu nesimaudei Sao pliaže. Tai ne tik kelionių agentų sapalionės, tai pačių vietinių rekomendacijos. Todėl tiesiu taikymu lėkiau į tą paplūdimį, juk negalima praleisti.
Geras dalykas, kad net ir pats populiariausias paplūdimys šioje saloje nėra perkrautas turistais. Žmonių buvo, bet nepalyginamai mažiau nei Tailando paplūdimiuose. Kuo ramiau, tuo geriau, bent jau man. Kai nereikia stumdytis dėl vietos, kai gulint saulės atokaitoje niekas tau nelipa ant galvos – irgi privalumas, sutikite. Tačiau tai, ką pamačiau, šokiravo ir baisiai nuliūdino.
Gražusis Sao Beach skęsta nuo jūros srovės atnešamų šiukšlių. Iš aplinkinių salos miestelių banguojanti Siamo įlanka vieną po kitos į krantą neša visokias bjaurastis. Plastikinius butelius, kažkokius nežinia kur panaudotus maišus, vienkartinius indus, šiaudelius, kažką panašaus į moteriškus paketus ir kūdikių sauskelnes. Galėčiau vardyti ir vardyti. Visa tai išmėto ant to gražiai visur aprašyto balto ir minkšto Sao Beach smėliuko.
Paplūdimyje pirmyn atgal kursuoja kažkokie vyrukai su karučiais, jie tarsi tas šiukšles renka. Ir gausiai renka, bet galo joms vis tiek nematyti. Baisiausia, kad šiukšlės ne tik ant smėlio, tačiau ir vandenyje. Taip, supratote teisingai – žmonės maudosi tarp tų visų prieš tai išvardytų atliekų. Vieni kitus tik perspėja: ten neplauk, ten kažkoks didelis, purvinas maišas plūduriuoja. Ten nebrisk, nes ten daug butelių suplaukė. Bjauru, išties.
Kai matai tokį gamtos grožį šitaip užterštą, norisi tame paplūdimyje ne knygą vartyti, ne skanų kokteilį siurbti, o tiesiog verkti. Tiesa, verkiančių nemačiau, bet renkančių šiukšles turistų pilna. Negalėjau patikėti savomis akimis. Žmonės, atvykę iš tolimiausių pasaulio kampelių, eina maudytis rankoje laikydami maišus, o kol maudosi, iš jūros vieną po kito traukia visokias atliekas. Ir kiekvieną kartą taip – eina maudytis, ima maišą ir vėl renka. Tai, ką surenka, atneša, išberia ant kranto, kad surinktų tie vietiniai, kurie darbuojasi su karučiais.
Ėmiau teirautis turistų, o kaipgi čia taip, kaip jie sugalvojo, kad brangias atostogų minutes reikia paskirti salos valymui? „Niekas mūsų neprašė, bet mes privalome tai daryti, juk jie patys nesusitvarko, nespėja“, – paaiškino vokietė Irenė.
Ji taip pat buvo šokiruota, kai pirmą kartą pamatė visas tas atliekas, tačiau jau susitaikė su tuo.
„Pirmus kartus buvo bjauru, bet mes čia jau antra savaitė, net ir nebesistebiu. Per šitas dienas ištraukiau kokius 10 kilogramų šiukšlių. Vieną dieną jau atrodė, kad viskas, vandenyje jų nebeliko. Tačiau atėjome kitą dieną ir jos vėl čia suplaukė, vėl viskas iš naujo“, – liūdnai komentavo Kokosų saloje pirmą kartą atostogaujanti turistė.
Prie paplūdimio tvarkymo prisijungė ir lenkų Marijos bei Tomo šeima.
„Mes čia antrą kartą. Paplūdimys tikrai gražus, todėl norisi čia būti, bet kai maudantis tau į nugarą atsitrenkia šiukšlės, nėra malonu. Tenka rinkti, o ką darysi?“ – pečiais gūžčiojo lenkai.
Drauge mes vandenyje suradome net ir stiklinį, jau įskeltą butelį, tikriausiai nuo vyno. Pasipiktinome, kad taip maudantis galima ir stipriai susižaloti.
Sao Beach paplūdimyje veikiančių barų savininkai nuomoja gultus, aplink kuriuos garantuoja tvarkingą smėlį be šiukšlių. Jie specialiai samdo žmonių grupę, kuri visą dieną gaudo bangų atnešamas atliekas. Už tokį komfortą – gultą ir gražiai sutvarkytą smėliuką – nuo žmogaus prašomas maždaug 3 eurus atitinkantis mokestis.
Aplankiau ir antrąjį gražiausiu Kokosų salos paplūdimiu vadinamą Khem Beach. Prieš važiuodamas iškart internete pasitikrinau, ar čia taip pat bus tokia baisi situacija su šiukšlėmis. Tačiau radau turistų paliktus komentarus, kad ši vietovė apsitvarkė ir palyginus su tuo, kas buvo prieš 5–6 metus, dabar jau labai tvarkinga. Vėliau tuo įsitikinau – išties daug geresnė situacija nei Sao Beach, bet ir čia turistai maudosi su maišais. Nors ant smėlio paplūdimyje šiukšlės nesimėto, – matyt, kažkas jau surinko – vis tik jūros bangos atneša šiek tiek atliekų, kurias maudaliai nedelsiant griebia ir krauna į maišus.
Sakoma, kad rytinėmis valandomis jų būna daugiau, bet per dieną žmonės viską taip stropiai surenka, jog vakarop pakrantė būna kur kas švaresnė. Mačiau vos kelis bangų talžomus plastiko butelius ir kažką panašaus į moteriškus paketus, greičiausiai, panaudotus. Kuo ilgiau būni Kokosų saloje, tuo labiau prie visų tų šiukšlių pripranti ir po to maudantis jų net nebepastebi.
Vis tik saloje yra nemažai tokių turistų, kurie maudynių tarp buitinių atliekų neperneša, tad į jūrą net ir nelenda, pliuškenasi viešbučių baseinuose. Privalau pastebėti dar ir tai, kad geri, brangūs viešbučiai, stovintys tiesiai ant jūros kranto, su šiukšlėmis kovoja labiau nei salos valdžia.
Jie savo pakrantes taip sutvarkė, jog ten nesimato nei vienos šiukšlės. Pasirodo, įmanoma. Tikiuosi, tai bus pavyzdžiui visai salai, kuri net ir viešai yra paskelbusi, kad kaip tik šiuo metu stipriai tvarkosi ir vaduojasi iš šiukšlinų paplūdimių.
