Nors Palanga daugybę metų yra nepavejama Lietuvos kurortų lyderė – dauguma poilsiautojų čia atvažiuoja tik dėl dviejų dalykų: paplūdimio ir vakarinių linksmybių. Gilintis į kitus reikalus, ieškoti kažkokių ypatingų įdomybių? Daugelis apie tai net nesusimasto arba tingi, todėl metai iš metų atostogų scenarijus būna toks pats. Jūra ir vakarinė Basanavičiaus gatvė su savo restoranais ir barais.
Padariau bandymą ir kelių žmonių specialiai paklausinėjau, ką jie žino apie šį kurortą, gal girdėjo jo istoriją, gal skaitė kokių įdomių faktų? Deja, praeiviai skėsčiojo rankomis. „Pamenu čia buvo labai gera šašlykinė, o ten prieš porą metų šokdavome „Laukinių vakarų salūne“, daugiau nieko nežinau“, - garsiai nusijuokė Laima, atvykusi atostogauti iš Joniškio. Kartu su ja ėjęs vaikinas dar prisiminė, kad vaikystėje, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, prie Palangos pašto stovėdavo ilgos eilės žmonių, kurie norėdavo taksofonu paskambinti savo artimiesiems. „Vienintelis istorinis faktas, kurį prisimenu“, - paaiškino sportiškas vaikinas, nenorėjęs viešai skelbti savo vardo.
Faktai gal ir istoriniai, tačiau ne tokie svarbūs ir reikšmingi, kokius gali papasakoti profesionali gidė, istorikė Agnė Adomaitytė. Prieš kelerius metus ji dirbo populiariame Turkijos kurorte Kemere, ten pasitikdavo lietuvių turistų grupes. Galiausiai supratusi, kad jai daug maloniau ir įdomiau dirbti savo krašte, prie marių ir jūros, šilutiškė apsigyveno Klaipėdoje. Dirbdama Mažosios Lietuvos muziejuje susipažino su išskirtinių ekskursijų Vilniuje organizatore Gabija Lunevičiūte, kuri kaip tik ieškojo kolegų pajūryje ir taip merginos pradėjo organizuoti ekskursijas ten, kur vasarą leidžia pusė sostinės: Palangoje, Klaipėdoje ir Nidoje.
„Paskui vasarotojus keliaujame ir mes: jeigu jau nuolat sostinėje gyvenantys nustemba išgirdę miesto istorijas, tai poilsiautojai dar mažiau žino apie pajūrio kurortus, kas įkūrė Palangą, nuo ko viskas prasidėjo, kaip anksčiau atrodė paplūdimiai, kaip ilsėdavosi žmonės. Taip gimė iš istorinių faktų ir žmogiškųjų istorijų supinta poros valandų ekskursija, kurios metu atskleidžiame ypatingą Palangos pusę“, - sako Agnė ir džiaugiasi, kad daugelis turistų net išsižioja iš nuostabos. Ne vienas žmogus po tokio pasivaikščiojimo prisipažino, kad po ekskursijos į šį kurortą žiūrės kitomis akimis. „Nuo senųjų laikų išliko ne tik pagrindinės miesto gatvės, bet ir kai kurie namai, turėję didžiulę reikšmę Palangos istorijai“, - intriguoja gidė.
Ekskursiją Agnė pradeda nuo Jono Basanavičiaus paminklo. Liūdnokas faktas, kad dauguma turistų puikiai žino tautos patriarchą ir jo vardu pavadintą centrinę gatvę, tačiau net neįsivaizduoja, kur stovi jam skirtas paminklas.
„Tiesiai priešais Basanavičiaus gatvę pamatysite jo paminklą, šalia paveikslų pardavėjų, kamputyje“, - rodo gidė. Turistai taip pat negali atsakyti, kaip anksčiau vadinosi triukšmingiausia ir populiariausia miesto gatvė. „Basanavičiaus gatvė buvo Grafų Tiškevičių alėja, nes būtent jie nedidelį žvejų kaimelį – Palangą – pavertė klestinčiu kurortu“, - pasakoja ekskursijos gidė.
Atsistojusi prie legendinio Palangos kurhauzo gidė demonstruoja senas šio svarbaus pastato nuotraukas ir atskleidžia, kad tai buvo pirmoji pasilinksminimų vieta Palangoje. Čia vykdavo ne tik šokiai ir koncertai, bet net ir azartiniai lošimai.
Vykdavo tokios audringos linksmybės, kad kalbos apie jas sklido net užsienio šalyse, todėl čia mėgdavo atvykti ir kitataučiai. Tiesa, Palangos kurhauzo reputacija buvo nebloga, į vidų patekdavo tik rinktinė publika, kuri mokėjo linksmintis proto ribose, susivaldydavo ir skandalų nepridarydavo, o štai istorijos apie vakarėlius netoli nuo Palangos esančios Nemirsetos kurhauze sklido pačios įvairiausios, daug pikantiškesnės. „Ten viskas atrodė daug baisiau, liejosi alkoholis, kildavo muštynės ir panašiai“, - pasakoja istorikė.
Mažai kas žino ir kitą įdomų faktą – gidė Agnė sustoja prie senutėlio Palangos kino teatro „Naglis“ ir turistų klausia, kuo ši vieta ypatinga. Teisingo atsakymo beveik niekada nesulaukia, o tada ji išsitraukia istorinę nuotrauką ir rodo, kas šioje vietoje stovėjo anksčiau. „Sunku patikėti, bet būtent čia buvo pirmasis Tiškevičių dvaras. Medinis, kukliai atrodantis“, - pasakoja gidė. O aplink jį – dabartinių Vytauto ir Basanavičiaus gatvių kampe prie kurhauzo ir Palangos koncertų salės – virė visas miesto gyvenimas, stovėjo tiems laikams prabangios medinės vilos.
Viename iš senųjų medinių namų, dabartinėje Kęstučio gatvėje, šiuo metu veikia Palangos civilinės metrikacijos skyrius. Šioje vietoje gidė pasakoja apie tai, kad senaisiais laikais, maždaug 1925-1930 metais Palanga buvo vienišų merginų ir damų kurortas. Juokaujama, kad tuo metu vienam vyrui tekdavo dešimt moterų. Vienišės suvažiuodavo atostogauti ir stengdavosi susirasti jeigu ne pastovų kavalierių, tai bent laikiną meilužį. Kaip ir dabar, taip ir tada klestėjo kurortiniai romanai, o tuo metu leidžiamame Palangos laikraštyje „Pliažas“ net buvo atskira skelbimų skiltis, kurioje vyrai ir moterys atvirai ieškojo antrų pusių. „Dažniausiai skelbimuose nurodydavo konkrečius asmenis. Parašydavo kurioje vietoje, kokiu laiku tą žmogų matė, apibūdindavo kaip atrodė ir siūlydavo susipažinti artimiau“, - pasakoja gidė Agnė.
Šiais laikais populiaru ilsėtis SPA centruose, o tuo metu Palangoje veikdavo specializuotos maudyklos. Gidė nuveda parodyti išlikusius pastatus ir pasakoja, kad Tiškevičių giminės atstovai turėjo tikslą išplėsti maudyklų tinklą, Norėjo, kad į mūsų vasaros sostinę poilsiautojai važiuotų ištisus metus, nepriklausomai nuo orų.
Tuomečiai turtuoliai maudyklas mėgdavo daug labiau nei jūrą, todėl daug kas į Baltiją net ir nekišdavo kojų. Kaip šiais laikais daug kas nuvyksta ilsėtis į Turkiją ir visą laiką praguli prie baseino, jūros taip ir nepamatęs, panašiai būdavo ir tada.
Labiausiai turistus domina istorijos apie tada galiojusias paplūdimio taisykles. Pavyzdžiui, gidė Agnė atskleidžia, kad Tiškevičių laikais galiojo griežtas suskirstymas – turtuoliai, kilmingi asmenys ilsėjosi kairėje pusėje nuo tilto, o valstiečiai ir žvejai galėjo degintis ir maudytis dešinėje pusėje, ten, kur šiuo metu stovi Palangos gelbėtojų stotis.
Vyrai ir moterys į paplūdimį eidavo skirtingu laiku, ant lentelių būdavo surašytas tikslus grafikas, kada kam galima. Pasidegina moterys, tada ateina vyrai. Kita taisyklė griežtai nurodė laiką iki kada galima maudytis jūroje. Visuomenėje buvo priimta, kad 17 valandą visi poilsiautojai privalo apsirengti, nes tuo metu prasideda pasivaikščiojimų pajūriu laikas. Pliažą užplūsdavo porelės.
Tuo metu Palangoje veikė ir itin išskirtinė paslauga – aukštuomenės ponios, nenorėdamos išsitepti savo prabangių maudymosi kostiumėlių ir kojų aplipti smėliu, užsisakydavo specialų vežimą su arkliu. Jis tempdavo medinę būdelę, panašią į lauko tualetą kiek arčiau kranto, kad ponia galėtų šokti tiesiai į jūrą. Pasimaudydavo šiek tiek, tada lipdavo atgal ir arklys tempdavo vežimą į krantą. Skamba gana keistai, bet tuo metu tai atrodė visiškai normalu ir net madinga.
Poros valandų ekskursiją gidė baigia pasakojimu apie prezidento Antano Smetonos laikus, parodo, kur jis ilsėjosi, papasakoja su kokia komanda atvykdavo atostogauti. Įdomu, kad prezidentas Palangoje praleisdavo net iki šešių savaičių, o į paplūdimį su savimi tempdavosi du asmeninius gelbėtojus.
Užsisakyti ekskursijas pavadintas „Sena, miela, nepažįstama Palanga“ galima feisbuke, puslapyje „Savaitgalio ekskursijos“ arba susisiekus su organizatoriais asmeniškai labas@baltapeleda.lt, edukacinės pramogos kaina asmeniui – 12 Eur.
