Uzbekistano sostinėje, Taškente, judėti galima itin komfortiškai – čia labai pigios taksi paslaugos. Važiuoti taksi kainuoja nuo euro iki dviejų. Įdomu tai, kad dauguma taksistų ar pavežėjų puikiai žino Lietuvą, nes arba pas mus jau dirbo, arba bandė įsidarbinti, arba turi draugų, kurie dirba mūsų šalyje. Vos pasakius, iš kur atvykai, jie nedelsdami klausia, ar tikrai pas mus tokie geri atlyginimai. Man taip nutiko bent 10 kartų.
Visgi Uzbekistanas garsėja dėl kelių dalykų. Vienas jų – čia 1974 metais buvo pastatytas visos šalies pasididžiavimas – pagrindinis šalies viešbutis. Uzbekai tikrai nė kiek neperspaudžia sakydami, kad jis yra didingas. Priėjus prie pat, jautiesi mažytis. Kas įdomiausia, nuo tų metų, kai viešbutis buvo atidarytas, niekas per daug nepasikeitė.
Kambarys nakčiai, palyginus su kitomis vietinėmis kainomis, kainuoja brangokai – 71 euras dviem asmenims su pusryčiais. Dirbančios merginos paklausiau, kaip dažnai čia atliekami remontai. Ji atsakė, kad stengiamasi išlaikyti sovietinį stilių. Tai mane nustebino, nes dažniausiai visi kaip tik stengiasi jį paslėpti, o jiems patinka – nori išlaikyti senovę.
Viešbutyje yra bufetas, kuriame galima nusipirkti įvairiausių bandelių. Yra ir senovinių kepinių: pavyzdžiui, bandelė su dešrele, kuri dar šilta. Pačios bandelės skonis geras, bet dešrelė, matosi, ne iš brangiausių, tokios blyškios spalvos.
Liftu kylame į 15 aukštą. Koridoriai, pavadinkime, labai įdomūs – matosi, kad kažkas yra pakeista, nėra identiškai taip, kaip buvo nuo pat pastatymo. Keista atmosfera, atrodo kaip apleista, lyg seniai čia niekas negyventų.
Štai, ką reiškia sovietinė uzbekiška prabanga – auksinė spalva visur, kur tik įmanoma. O kambarys paprastas, sanatorinio tipo: dvi lovos, spintelės, žinoma, su auksinėmis detalėmis. Lova jau mačiusi gyvenimo. Bet reikia pripažinti, kad viskas tvarkinga, nors ir sena. Jaučiasi net ryškus senumo kvapas. Vaizdas per langą tragiškas: matosi pastato konstrukcijos, kurios parūdijusios.
Tokio senumo viešbučiuose prieš guldamasis į lovą visada noriu patikrinti švarumą, bet dažniausiai to nepadarau. Šį kartą pažiūrėsime: pagalvė mane nustebino, viskas gerai, o ant čiužinio yra patiesalas su dėmėmis, tačiau, palyginus, jų nedaug.
Keisčiausia šito viešbučio dalis turbūt yra ta, kad patiems uzbekams atrodo, jog tai yra prabangu, aukščiausias lygis, o svečiams iš užsienio, kurie čia atvyksta, ne iki galo patinka. Viešbučio įvertinimas įvairiose platformose nėra pats aukščiausias.
Daugiau apie Taškentą žiūrėkite naujausioje „Orijaus kelionės“ laidoje.
