Dabar, kai skaitote šias eilutes, Italijoje, kuri yra mūsų senutėje Europoje, dar ne sezonas. Miestuose vėsoka, būna lietaus, vėjo, debesų. Pajūrio kurortuose ir salose tas pats, tik dar reikėtų pridėti, kad daug į turistus orientuotų įstaigų stovi uždarytos, laukia pavasario, kol ims šilti orai. Todėl dabar, jeigu norite pasideginti ir pasimaudyti jūroje, vykti į aukštakulnio formos šalį (pagal žemėlapio linijas) neverta.
Tačiau ar žinojote, kad kitoje pasaulio pusėje yra kita Italija? Tik ji vadinasi truputėlį kitaip – „Sunset town“ (liet. saulėlydžio miestas). Ir toje kitoje Italijoje dabar kur kas šilčiau, be to, ir maudytis jūroje galima.
„Italija per graži, kad ji tokia pasaulyje būtų tik viena. Visi joje netilpsime, todėl pasistatėme antrą Italiją“, – sakoma reklamose, skirtose šios Viduržemio jūros šalies gerbėjams. Skamba kaip kliedesiai iš kažkokio fantastinio filmo, ar ne? Bet Vietnamo investicinė nekilnojamojo turto objektų vystymo kompanija „Sun group“ nusprendė, kad už kelis milijardus Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių gali sukurti stebuklą savo šalyje.
Didžiausioje Vietnamui priklausančioje Fukuoko (angl. Phu Quoc) saloje jie ne vienus metus statė dešimtis didelių ir mažų pastatų, tiltų, arkų, fontanų, laiptų. Viską lipdė pagal nuotraukas iš Italijos miestų, miestelių bei salų. Dar šį tą panaudojo iš Graikijos ir Ispanijos miestelių, bet pagrindas vis tiek paimtas iš Italijos.
Vietnamiečiai šiuo neįprastu ir labai garsiai visoje Azijoje nuskambėjusiu projektu nori nušauti du zuikius vienu šūviu. Pirmiausia savo regiono rinkai – t. y. kinams, japonams, korėjiečiams, tailandiečiams, filipiniečiams, singapūriečiams, indoneziečiams ir visiems kitiems, kurie gyvena aplinkui, pasiūlyti išeitį, jeigu šie negauna vizų į Europą arba neišgali nusipirkti brangių lėktuvo bilietų į mūsų žemyną.
„Neskriskite į tikrą Italiją – pas mus taip pat gerai, kaip ten“, – sako. Dar prideda, kad „naujojoje Italijoje“ geresnės paslaugų, maitinimo ir apgyvendinimo kainos, atseit aukštesnė aptarnavimo kokybė bei naujesni, neseniai įrengti viešbučiai, todėl tvarkingesni, švaresni ir modernesni. Tai reklamose naudojami apibūdinimai, kurie turėtų kaip geras masalas užkabinti azijiečius.
Atvykti į „Sunset town“ rajoną Fukuoko saloje viliojami ir europiečiai, kuriems sakoma, kad „naujojoje Italijoje“ susipina europietiškas pastatų grožis su vietnamietiška aptarnavimo kokybe bei svetingumu. O kaip didžiausias koziris naudojama tai, kad pas juos naujame projekte labai ramu, nėra žmonių stumdymosi ir eilių. Tuo tarpu tikroje Italijoje – gerokai per daug žmonių, kurie labai vargina.
„Atvažiuokite pas mus pailsėti nuo turistų“, – sakoma. Ir tai gali kiek nustebinti, nes kodėl gi specialiai turistams sukurtame projekte turėtų būti mažai turistų? Man irgi kilo toks klausimas, bet šioje reklamoje nėra jokio melo. Kompanija „Sun group“ pastatė kuo tikriausią naują miestą, tačiau niekaip į jį nepritraukia tokių masių, kokias iš pradžių planavo.
Naujoji Italija vos po pristatymo visuomenei turėjo būti vienas karščiausių taškų visoje Azijoje. Buvo planuota, kad čia plūs milijonai žmonių iš viso pasaulio, jog jie akimirksniu užpildys vietinius viešbučius, nusės restoranus ir nuguls paplūdimius. Nieko panašaus nenutiko. Liūdi verslininkai, kurių svajonių projektas ėmė buksuoti, stebisi Fukuoko salos gyventojai, kurie irgi manė, kad „Sunset town“ gerokai padidins jų salos turizmo statistiką ir, aišku, visiems atneš daug pinigų.
Šiuo metu naujojo salos miesto gatvės, gatvelės ir alėjos labiau primena apleistą vaiduoklių vietovę. Absoliuti ramybė ir, drįstu sakyti, nejaukumas. Per daug tylu, per daug nuobodu. Dienos metu į „Sunset town“ vežami turistai iš visos salos, iš viešbučių, iš kitų kurortų, kad žmonės bent pasivaikščiotų čia ir pasifotografuotų.
Šiaip jau protinga – gražios, socialiniuose tinkluose pasklidusios nuotraukos juk gali suveikti kaip reklama. Pamatys draugai bei giminės, ir jie užsimanys atvykti į šitą vietą. Turistai vaikšto, fotografuojasi jau ne vieną mėnesį, bet atvykstančiųjų skaičius vis tiek sparčiai nekyla.
Aš į naująją Italiją taip pat buvau atvežtas, galima sakyti, per prievartą. Užsisakiau vairuotoją, kuris siūlo „ekskursijos po salą“ paslaugas. Paprašiau jo, kad vežiotų mane į gražiausius Fukuoko paplūdimius. O šis pats ėmė siūlyti, jog privalau nuvykti į naują jų salos patį gražiausią miestą. Atvežė mane jis ir liepė pasivaikščioti, pasidairyti aplinkui, nes, cituoju: „Čia labai gražu, gražiau nei Europoje pas jus.“
Apsimečiau prie vairuotojo, kad tikrai labai susižavėjau jų naujiena. Bet viduje buvo visai kitoks jausmas. Tarsi vaikščiočiau po kažkokią kino studiją, tarsi tie namai būtų tik dekoracijos. Neslėpsiu, daug kartų pagalvojau, kad tai, ką matau, absoliutus kičas. Bet čia gal tik man taip, iš pradžių galvojau. Klydau.
Po to netyčia vienoje iš gatvelių susitikau prancūzų porą, kuri tais pačiais įspūdžiais pasidalijo. Sakė, kad jaučiasi kaip ekskursijoje po Šiaurės Korėją, kur viskas netikra. „Mes apsimetame, kad mums labai patinka, nors iš tiesų norime iš čia kuo greičiau išvažiuoti“, – sakė jie ir taip nedelsdami padarė.
Tą pačią dieną kitame mieste sutikau jaunimo kompaniją iš Ispanijos. Pasidalijau su jais įspūdžiais, kad lankiausi „netikroje Italijoje“. Jie ėmė juoktis. „Ir tave ten nuvežė? Mus irgi vežė. Žmogau, ten žiauriai keista aplinka. Tiesa?“ – replikavo jie.
Ir turėjo nuomonę, kad miestas nejaukus ir šaltas. „Europa tai ne tik pastatai, visų pirma, tai jausmas, kurio vietnamiečiai negali sukurti už pinigus“, – pasakė viena iš ispanių merginų, ir aš drįstu sutikti su jos velniškai geru komentaru.
Tuo tarpu lenkų porai, kurie buvo apsistoję tame pačiame viešbutyje, kur ir aš, itališko stiliaus namai Vietname labai patiko. Jie net pavadino šį rajoną stebuklu. „Namai atrodo kaip tikroje Italijoje, tik švaresni, gražesnių spalvų. Labai gerai viskas suderinta“, – džiaugėsi turistė su vyru, atvykę iš Lodzės.
Kalbėjausi su vietiniais vietnamiečiais, dirbančiais turizmo rinkoje ir bandžiau suprasti, kas, jų nuomone, su naujuoju projektu negerai. Kodėl gi jis neišpopuliarėja? Ponia Hong iš Kien Giang miestelyje veikiančio masažo salono įsitikinusi, kad projekto kūrėjai per mažai jį reklamuoja. Masažuotoja pasikalba su savo klientais, į Fukuoką atvykstančiais iš įvairių šalių, ir daug žmonių net nebūna girdėję apie „Sunset town“.
„Jie visus pinigus išleido pastatų pastatymui ir jų priežiūrai. Kiekvieną dieną juos tvarko didžiulė komanda žmonių, už tai reikia mokėti didelius pinigus“, – aiškino ponia Hong.
Turistų gidu ir vairuotoju Fukuoke dirbantis ponas Tran iš vietinių laikraščių sakė skaitęs, kad didysis turistų srautas yra planuojamas šiemet, nuo kovo ar balandžio mėnesio. „Žmonės nenorėjo čia važioti, kol nebuvo viskas pabaigta. Čia iki šios dienos remontai ir statybos, kas gi tau norės atostogauti statybinėse dulkėse?“ – pečiais gūžčiojo gidas-vairuotojas.
Bet jis net neabejoja, jog „Sunset town“ laukia neregėta šlovė. „Tokio grožio neturi nei viena kita Azijos šalis, manau, atvyks labai daug kinų ir korėjiečių“, – svarstė mano pašnekovas.
Naujoji Italija, bent jau kol kas, kol turistai čia nesiveržia, laikoma ir viena pigiausių vietų Fukuoko saloje. Čia galima apsistoti viešbučiuose, svečių namuose ir privačiuose apartamentuose. Pasirinkimų skaičius didžiulis. Nakvynės kainos dviem asmenims svyruoja nuo 20–30 eurų už naktį.
Naujai Italijai paleidęs kritikos strėlių, pagirti galiu bent jau „Sunset town“ paplūdimį, kuris dėl turistų tiesiog nulaižytas. Ir svarbiausia – tuščias, galima jaustis tarsi privačioje saloje.
