Tie, kas čia gyvena ilgus metus, sako, kad nuo tada, kai 2008 metais šioje vietose filmavo garsųjį „Lūšnynų milijonierių“, daug kas pasikeitė. Sunku patikėti, bet į gerąją pusę. Visų pirma, valdžia ėmė kovoti su mafijos grupuotėmis – tais banditais, kurie specialiai žalodavo vaikus tokiu būdu siekdami gauti daugiau išmaldos gatvėse.
Taip pat sakoma, jog čia stipriai sumažėjo vergovės atvejų ir pradėjo trauktis prekyba žmonėmis. Be to, sumenko kriminalinių įvykių skaičius.
Tai yra kaip atskiras miestas Mumbajuje. Jie turi pagrindinę gatvę, kurioje verda komercinis gyvenimas, yra visos reikalingos įstaigos, tokios kaip kirpyklos, parduotuvės, turgeliai. Aišku, yra daugybė smulkių gatvelių, kuriose gyvena žmonės.
Svetimšaliams filmuoti ir vaikščioti šiomis gatvėmis – jokių problemų. Tačiau vos tik pasuki kur nors į šoną, įlendi į tamsius bei klaidžius labirintus, vietiniams tai jau nepatinka. Tokį nusukimą jie vadina šniukštinėjimu po ne savo teritoriją. Už tai kai kurie gali ir labai supykti.
Į šį lūšnyną rengiamos ekskursijos turistams, galima kaip gidą pasisamdyti vietinį gyventoją ir kartu su juo pasivaikščioti pagrindinėmis gatvėmis. Visgi jie nerodo lūšnyno vidaus, kaip gyvena žmonės, nori, kad nebūtų užfiksuotos baisiausios vietos tam, jog, kaip patys sako, nedarytų gėdos Mumbajui.
Aš taip pat turėjau gidą, tačiau, pamatęs, kad noriu rodyti ne tik gerus dalykus, jis tiesiog persimainė ir, net to neslėpdamas, užpyko ant manęs.
Labiausiai lūšnyno žmonės stengiasi nuslėpti nelegalius fabrikėlius, darbo vietas žmonėms ir, labiausiai, vaikams. Kai kuriose vietose galima pamatyti daug dirbančių nepilnamečių. Jei vietiniai pamato, kad filmuoji, greitai užpuola, liepia ištrinti. Dėl to tokių dalykų čia daryti nepatartina.
Mažose dirbtuvėse ir fabrikėliuose dirbančių vaikų nufilmuoti mums nepavyko – pikti dėdės dengė kameras, rėkė, liepė viską ištrinti. Tokioje vietoje su jais per daug nepasiginčysi. Tačiau dirbančių vaikų nufilmavome lūšnyno gatvėse – tiesa, tai visai kitoks, daug lengvesnis, padoresnis darbas.
Pats žodis „lūšnynas“ skamba labai skurdžiai, bet šis lūšnynas stovi geroje geografinėje vietoje, todėl nekilnojamasis turtas, nors ir atrodo siaubingai blogai, čia yra brangus. Kas įdomiausia, nekilnojamojo turto investuotojai bando perpirkti lūšnas ir vietoje jų statyti naujus objektus.
Nors gyvenimas čia labai skurdus, miesto valdžia stengiasi suteikti išsilavinimą kiekvienam lūšnyno vaikui, todėl stato naujas mokyklas. Pavyzdžiui, viena mokykla lūšnyne yra modernesnė už daugelį lietuviškų mokyklų – čia jie nenaudoja lentų, sąsiuvinių, viskas vyksta per planšetes.
Daugiau įspūdžių iš Mumbajaus pamatysite naujoje „Orijaus kelionės“ laidoje.
