Į Svalbardą niekas nekeliauja radęs pigius bilietus, nes pigiai į tą pusę niekas neskraidina. Ten niekas nevyksta norėdamas pasilinksminti, nes toje pasaulio pusėje linksmybių nedaug. Svarbiausia, ten niekas nesirodo be specialaus pasiruošimo, nes tam, ką pamatysite, reikia rengtis tiek fiziškai, tiek morališkai, psichologiškai.
Kad man reikia nukeliauti į patį šiauriausią Europos tašką – Arktį, toli už poliarinio rato – sugalvojau ne pats. Šį pasiūlymą gavau iš Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkų. Pasirodo, jie jau ne vienus metus atlieka ten įvairius tyrimus.
Ruoštis ekspedicijai mokslininkai pradėjo prieš metus, o mūsų filmavimo komanda prie jų prisijungė nuo pavasario – likus 3,5 mėnesio iki kelionės. Mes ne kartą susitikome, viską aptarinėjome, išklausėme specialius mokymus.
Keliauti po Svalbardą gali būti pavojinga gyvybei – tai yra ne tušti žodžiai, o realybė. Arktyje – tūkstančiai baltųjų meškų, kurios gyvena visiškoje laisvėje ir vaikšto, kur nori. Kita problema – itin atšiaurus klimatas bei aplink Svalbardo salas banguojantis Arkties vandenynas – šalčiausias vandenynas pasaulyje.
Pažintį su Svalbardu reikėtų pradėti nuo pagrindinio ir didžiausio salyno miesto – Longjyrbieno. Tai yra labiausiai į šiaurę nutolusi gyvenvietė – šiauriau nėra nieko.
Nereikia pamiršti, kad šį miestą iš visų pusių supa laukinė gamta – tai reiškia, kad žmonės žeme dalinasi kartu su baltosiomis meškomis. Sakoma, jog jų čia yra daugiau nei pačių žmonių. Visuose Longjyrbieno pakraščiuose pamatysite ženklus, įspėjančius, kad miesto teritorija baigėsi ir toliau prasideda visiškai laukinė gamta, kur už savo saugumą turite atsakyti patys. Ten nerekomenduojama eiti be ginklo. Jį esu pasiėmęs ir aš. Turi būti pasiruošęs, jog iš už bet kurio kampo gali išlįsti baltoji meška.
Ginklų su savimi skraidintis nereikia – tam laikotarpiui, kol čia viešėsite, juos galima išsinuomoti iš vietinių ginklų parduotuvių. Tiesa, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus: pavyzdžiui, pateikti dokumentą, kad neturite psichinių susirgimų.
Visgi ginklai yra kraštutinė priemonė – jei koks žmogus šautų į mešką, jam vėliau tektų atsakyti prieš teismą ir įrodyti, kad tai buvo žūtbūtinė savigyna. Todėl nereikia galvoti, jog į meškas čia šaudoma kasdien – tikrai ne.
Jeigu meška pasirodo miesto centre, gyventojai apie tai vieni kitus informuoja akimirksniu. Būna iškviečiamas gelbėtojų sraigtasparnis, kuris su specialia įranga pašalina meškutę kuo toliau. Bet jei meška vaikštinėja kur nors toliau, ten žmogaus akistata su ja gali baigtis tragiškai liūdnai.
Vienas iš tokių įvykių nutiko kalno papėdėje, kur dvi jaunos turistės žvalgėsi, darė nuotraukas ir pamatė mešką. Vietoje to, kad skubiai pasišalintų, jos nusprendė patykoti meškos bei padaryti įspūdingų nuotraukų. Deja, meška jas pastebėjo ir ėmė vytis. Vienos iš merginų išgelbėti nepavyko, o kita šoko nuo kalno – buvo stipriai sužalota, tačiau liko gyva.
Paskutinė garsiai nuskambėjusi baltosios meškos ataka čia nutiko prieš trejus metus miesto kempinge. Viskas vyko naktį – meška perplaukė jūrą ir įsiveržė į vieną iš palapinių. Ten ji pasigriebė turistą ir jį nužudė vietoje. Tuomet puolė veržtis link oro uosto, kur ją pašovė apsaugos darbuotojai.
Longjyrbienas visame pasaulyje taip pat išgarsėjo dėl dviejų labai keistų draudimų. Vienas jų – čia draudžiama gimti. Visos nėščios moterys mėnesį iki gimdymo yra siunčiamos į žemyninę Norvegiją, kur pagimdo vaikelį, o tuomet su kūdikiu gali grįžti. Kitas draudimas – čia negalima mirti. Jei žmogus pasensta, prasideda ligos, yra išsiunčiamas iš Svalbardo.
Tie draudimai sugalvoti ne veltui, o dėl praktiškumo – čia stovi ligoninė, kuri iš tiesų yra poliklinika. Čia dirba budintys gydytojai, kurie gali pakonsultuoti, išrašyti vaistų, bet nėra palatų ar rimtų operacinių.
Atėjus pavalgyti į vieną restoranėlį, laukė staigmena – prie manęs priėjo čia dirbanti lietuvė Neringa Samoškaitė. Tiesa, ji čia nuolatos negyvena – atvyko tik trumpam padirbėti.
Per kelis mėnesius, kol čia gyvena, lietuvė pastebėjo, kad Svalbardas turi didžiulę problemą – vietiniai vartoja be galo daug alkoholio, nes tokiems gėrimams ir rūkalams čia netaikomi jokie mokesčiai.
„Vienintelė pramoga, kurią turime neišeidami iš miesto – barai ir gėrimas juose“, – atvirai sako ji.
Daugiau įspūdžių iš Svalbardo žiūrėkite naujausioje „Orijaus kelionės. Ekspedicija Arktyje“ laidoje.
