Kai išsiruošiau keliauti į patį šiauriausią ir atšiauriausią Europos kampelį, amžinojo įšalo žeme vadinamą Svalbardą, eilinį kartą prisėdau pasitikrinti internete, kokių dokumentų reikia vykstant į tą salyną (visada taip darau ir jums patariu – kartais net vykdamas nelabai toli sužinau įdomių dalykų). Tiesą sakant, gavau šoką, kai perskaičiau, kad ši baltai žemėlapiuose nuspalvinta teritorija yra vienintelė, absoliučiai unikali pasaulyje „visa-free“ zona.
Tokį anglišką terminą, kuris reiškia „nereikia jokios vizos“, esu matęs ne kartą, tačiau dažniausiai prie užrašo „visa-free“ būna išvardytas šalių sąrašas, t. y. paminėtos tos, kurių piliečiams vizos nereikalingos, bet šalia būna kitas sąrašas – tos šalys, kurių piliečiams vizų reikia. Tik ne šį kartą.
Kitaip sakant, oficialiai jie (Svalbardo valdžia) teigia, kad užsieniečiams neturi jokių vizų ir apskritai – jokių reikalavimų norintiems atvykti. Jeigu tik kyla noras, jei norisi nuo visų pabėgti kuo toliau, jeigu norisi pradėti naują gyvenimą – gali atskristi ir tiesiog gyventi. Taip ir parašyta, jog nereikia nieko. Kaip kokioje reklamoje. Apie tokius dalykus neteko girdėti niekur – nei Pietų Amerikoje, nei Azijoje, nei Afrikoje.
Sutikite, kai perskaitai kažką panašaus, visada atrodo, kad kažkur bus paslėpta gudrybė, jog bus kokios nors sudėtingos, po žvaigždute pažymėtos sąlygos. Taip jau mus įpratino visokių nerealių akcijų-atrakcijų organizatoriai, kurie dažnai siūlo „už dyką“ pasiimti kokį nors gerą daiktą arba labai lengvai laimėti ypatingą super prizą. Paskaitai daugiau – sužinai, kad įsipareigosi visam gyvenimui mokėti kokį nors keistą mokestį. Tad, žinodamas tokius bajerius, ėmiau kapstytis giliau ir ieškoti, o ką slepia Svalbardas, kodėl ši sala maivosi, jog priima visus.
Pirmas dalykas – pasitikrinau „laisvojoje enciklopedijoje – „Vikipedijoje“, kuria tikrai ne visada galima pasitikėti ir dažnai net siūlau ja netikėti, nes viso pasaulio žmonių kuriama enciklopedija dažnai klysta, ten būna primaišytų faktų.
Bet pagalvojau, geriau perskaityti, nei neperskaityti. Štai, ką aš ten radau: „Pagal 1920 metais vasario 9 dieną pasirašytą Svalbardo sutartį, tarptautinė bendruomenė pripažino Svalbardą Norvegijai, tačiau nustatė, kad jis turi būti demilitarizuotas. Norvegija pradėjo administruoti Svalbardą 1925 m. Ir pagal unikalią Svalbardo sutartį kitų šalių piliečiai turi teisę visiškai vienodais pagrindais eksploatuoti naudingąsias salyno iškasenas.“ Tuo remiantis, Norvegija turi užtikrinti, kad į šią atšiaurią Arktyje už poliarinio rato esančią salą galėtų atvykti bet kas. Nesvarbu, kokia pilietybė tam asmeniui priklauso.
„Google“ įvedus užklausą, kokių šalių piliečiai gali atvykti gyventi į Svalbardą, rašoma, kad čia laisvai priimami „visų Europos Sąjungos šalių, taip pat Europos Laisvosios Prekybos Asociacijai priklausančių šalių gyventojai, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos ir daugybės kitų“. Taip ir parašyta.
Ieškodamas įvairių „visa-free“ kabliukų, viename iš Svalbardo tinklapių perskaičiau, kad „nepriklausomai nuo pilietybės, asmenys Svalbarde gali gyventi ir dirbti neribotą laiką. Svalbardo sutartis suteikia visiems pasaulio piliečiams tokias pat teises gyventi, kaip ir Norvegijos piliečiams.“ Ir pažymima, kad iki šiol beviziu režimu buvo įleidžiami absoliučiai visi.
Įvairiuose tinklapiuose pažymima, jog, nepaisant visų šlykštynių ir blogybių, ką pasauliui yra pridariusi Rusija, šios šalies piliečiai taip pat gali atvykti į Svalbardą ir, jeigu jie nori, pasilikti ten gyventi. Esant dabartinėms sąlygoms, kai didžioji dalis Europos, Jungtinės Amerikos Valstijos ir dar daug kitų pasaulio valstybių Rusijai bei jos piliečiams taiko griežtas sankcijas dėl karo Ukrainoje, Svalbarde tos sankcijos kaip ir turėtų negalioti.
Nes vėlgi – priminsiu, 1920-aisiais buvo pasirašyta sutartis. O kaipgi rusai nepasinaudos tokiu dalyku. Aišku, kad naudojasi, dar nuo senų, sovietinių laikų.
Remiantis jau minėta Svalbardo sutartimi, šiame salyne atsirado net du rusiški (anksčiau sovietiniai) miestai Barencburgas ir Pyramidenas. T.y. juose visiškai laisvai ėmė gyventi rusiškai kalbantys asmenys iš įvairiausių šios šalies regionų. Maskviečiai, volgogradiečiai, čeliabinskiečiai, žmonės iš Samaros, Ufos, Rostovo ir kitų Putino režimo valdomų vietovių. 2020-ųjų duomenimis, Svalbardo miestelyje, pavadinimu Barencburgas, gyveno apie 455 žmonės, kurių didžioji dalis, bent 400, tikrai yra Rusijos piliečiai.
Kitame mieste, Pyramidene, po 1998-ųjų gyventojų beveik neliko. Nors oficialiai rašoma, kad dabar ten niekas negyvena, tai yra melas – mieste-vaiduoklyje net ir šiandien galėtume sutikti tarp 10–15 rusų. Kitų tautybių žmonės ten gyventi nenori. Rusai nori visur, jiems per mažai savų teritorijų, kurių ir taip negeba normaliai sutvarkyti. Jie lenda, kur tik gali. Bet palikime šią temą, ne apie juos šį kartą.
Pagrindiniu Svalbardo miestu yra vadinamas Longjyrbienas. Kitose pasaulio vietose jį – didžiausią salyno gyvenamą teritoriją – vadintume sostine, tačiau čia jie taip nesako. Longjyrbieną vadina administraciniu centru. O jeigu tiksliau reikėtų apibūdinti, aš sakyčiau, jog tai yra vienintelė normali vieta, kur apskritai čia galima gyventi. 2020-ųjų duomenimis, čia registruoti 2500 gyventojų. Taip pat reikia pažymėti, kad jų skaičius pastoviai kinta, nes dėl „visa-free“ čia nuolat kažkas tai atvyksta, tai išvyksta.
Tarp jų ir lietuviai, kurie kartais užsinori Arktyje padirbėti. Beje, dažniausiai tie, kurie jau yra emigravę į Norvegiją. Iš ten arčiau, o taip pat ir paprasčiau, nes Svalbarde taip pat galioja Norvegijos teisė.
Įdomiausia tai, kad į atšiaurų salyną - į vienintelį Svalbardo oro uostą – atskristi galima tik iš Norvegijos miestų, tokių kaip Oslas ir Tromsas. Reisų iš kitų pasaulio vietų paprasčiausiai nėra. O čia, sakyčiau, ir yra didžiausias „visa-free“ kabliukas. Kitaip sakant, į Svalbardą jie priims visus, bet tie „visi“ turi kažkokiu būdu legaliai atvykti iki Norvegijos, o tai jau yra sunkiau. Norvegija tai tikrai neįsileidžia visų. Mums, lietuviams, dėl to nėra, ko jaudintis, bet Afganistano, Šri Lankos, Kongo, Somalio, Kiribačio ir kitų egzotiškų vietovių žmonėms gali kilti keblumų.
Perskaičiau kelis teisininkų atsakymus šiuo klausimu, kur rašoma, kad tokių šalių žmonėms Norvegija turi išduoti supaprastintos tvarkos dokumentus, kurie kainuoja apie 600 Eur, kad tik jie galėtų netrukdomi pasiekti Svalbardą. Kodėl apie tai rašau? Nes atvykęs į Arktį, aš tikrai tikėjausi joje sutikti žmonės iš viso pasaulio, galvojau, jog į „visa-free“ teritoją bus atvykę pabėgėliai iš bado, ligų, karo krečiamų vietovių. Nieko panašaus.
Svalbarde sutikau nemažai azijiečių, dauguma iš Tailando, Filipinų, Vietnamo, sutikau ne vieną britą, vokietį, australą ir amerikietį, keletą lietuvių, lenkų, vieną rumunę, graiką, italą, bet daugiausia norvegų bei švedų. Labiausiai mane nustebino, kad šis salynas vis dar toks tuščias, nes, nors ir labai lengva jame apsigyventi, norinčiųjų nedaug. Pagrindinė priežastis – itin atšiaurios sąlygos ir visokie gamtiniai keistumai, prie kurių prisipratinti gali tikrai ne kiekvienas.
Pavyzdžiui, nuo balandžio 20-osios iki rugpjūčio 23-iosios čia niekada netemsta, visada būna šviesu kaip dieną. Šis laikotarpis vadinamas poliarine diena. Bet yra ir atvirkštinis variantas – poliarinė naktis, kas reiškia nuolatinę tamsą keturis mėnesius nuo spalio 26 iki vasario 15 d. Visada tamsu kaip naktį. Tai patinka tikrai ne kiekvienam. O net jeigu jums atrodo, kad tokios sąlygos būtų visai nieko – tik tada, kai žmonės pabando, ima suprasti, jog psichologiškai tai nėra labai malonu. Kai kurie palūžta ir gana stipriai.
Be to, gyvenimas už poliaračio yra gana atsiskyrėliškas, tu čia visada jauti, kad esi toli nuo modernaus pasaulio, nuo draugų, giminių – nuo visko. Todėl ir sakoma, jog Svalbardas puiki vieta tiems, kurie bėga nuo problemų, nuo padarytų klaidų, nuo kažkokių žmonių. Tai viena atšiauriausių ir tolimiausių pasaulio vietų, kur tave visada lydi jausmas, kad čia esi nepasiekiamas. Įdomu tai, jog daug kas į šį salyną emigruoja po vieną, tarsi tikrai nuo kažko bėgdami.
Rašydamas šį rašinį, aš iškart pagalvojau, kad jis bus naudingas tiems, kas dabar yra kokioje nors gyvenimo kryžkelėje, kam dėl ko nors sunku, norisi save „nusinulinti“ ir pradėti viską iš naujo. Ir tiems, ką kamuoja kažkokios juodos mintys. Pamirškite, atsipalaiduokite. Kad ir ko gyvenime pridarėte, kad ir kiek prisidirbote, bankrutavote, prasiskolinote, ar dar blogiau – Svalbarde žmonės vieni apie kitus žino mažai. Jie atvyksta iš viso pasaulio į „visa-free“ salyną, tam, jog gyventų naują gyvenimą.
Ir tai ne vienintelis kabliukas, dar – daug kam patinka, kad čia moka didesnius nei Norvegijoje atlyginimus. Pardavėjams, padavėjams, statybininkams, meistrams, gydytojams, visiems – už tas atšiaurias sąlygas, kurias tenka kentėti.
Apie Svalbardą netrukus papasakosiu daugiau. Bus visa rašinių serija, o taip pat ir specialios laidos „Orijaus kelionės. Ekspedicija Arktyje“. Tai viena įdomiausių pasaulio vietų, kur kada nors man teko lankytis.
