Tiesą sako tie, kurie kartoja, jog lietuvių galima sutikti visame pasaulyje, praktiškai visur, kur tik bestum pirštu žemėlapyje. Net ir Arktyje! Tai istorija apie jauną merginą, kuri pasirinko gyvenimą vienoje keisčiausių žemės rutulio vietų, bet ten suklestėjo, nes atidarė tai, ko trūko kitiems – gerą, stilingą kavinę.
Pagrindiniame ir beveik vieninteliame Norvegijai priklausančio Svalbardo salyno mieste Longjyrbiene įstaigų nedaug. Viena maisto prekių parduotuvė, kuri vadinasi šiauriausia pasaulyje maisto prekių parduotuve. Vienintelė degalinė, kuri vadinasi pačia šiauriausia pasaulyje degaline. Ant rankų pirštų čia galima suskaičiuoti restoranus, viešbučius ir visa kita. Kone viskas, ką sugalvoja atidaryti verslininkai, sulaukia sėkmės, nes konkurencijos čia praktiškai nėra. O net jeigu ir vienu metu atsidaro panašios įstaigos – nieko tokio, lankytojų bus.
Mano aprašomas miestas nėra didelis, jį laisvai galima apeiti pėsčiomis. Pastoviai gyvenančių žmonių čia tarp 2 ir 3 tūkstančių, skaičius nuolatos svyruoja. Tačiau atšiaurusis Svalbardas be galo domina visą pasaulį, todėl Longjyrbienas sulaukia turistų. Dienomis atplaukia kruiziniai laivai, kasdien nusileidžia po vieną, du ar tris lėktuvus. Na, nepasakysi, kad judėjimo visai nėra. Jo užtenka, bet, aišku, nepalyginsi su turistų lankomais didžiaisiais Europos miestais.
Svalbardas būtų daug pilnesnis, jeigu ne didelės jo kainos. Čia brangu, to priežastys kelios – atšiauri vieta, sudėtinga pristatyti prekes ir konkurencija. Galima tiek paslaugas, tiek prekes gerokai užsibranginti, nes klientams nėra kur dėtis, jie už viską susimokės tiek, kiek verslininkai paprašys.
Vietiniai Longjyrbieno gyventojai juokauja, kad jų miestas nuo likusios Europos atsilieka bent keleriais metais, čia viskas pasirodo vėliau. Išskyrus 5G mobilųjį telefono ryšį – šis čia jau kuo puikiausiai veikia. Bet štai, atšiauriojoje saloje vis dar nėra žemyninėje Europoje paplitusių elektroninių cigarečių, tų vadinamųjų „vape'ų“, kuriuos Lietuvoje be proto pamėgo jaunimėlis. Su drabužių madomis Svalbardas atsilieka, kai kurių populiarių prekinių ženklų gėrimai ir užkandžiai čia atkeliauja vėliau. Nieko tokio, tik tokie žmogiški pastebėjimai.
Ilgą laiką Longjyrbieno mieste nebuvo normalios, vakarietiško stiliaus, jaukios kavinės, kurioje pardavinėtų kavą ir užkandžius prie jos. Kraštas atšiaurus, temperatūra net vasaros mėnesiais laikosi apie +5 laipsnius, o žiemą būna ir apie -20. Na, tiesiog tobulas klimatas kavinėms veistis. Juk kai žvarbu, žmonėms norisi šildytis prie kavos puodelio, gerti ją kibirais. Būtent tai pastebėjo lietuvė Kristina Labunskaitė su savo bendraminčiais draugais, kurie kartu dirbo viename vietiniame viešbutyje. Jie suprato, jog atsidarius stilingą kavinę, tikrai sulauks sėkmės. Taip ir padarė.
„Atvažiavau dirbti viešbutyje, galvojau, bus labai įdomi patirtis, ir po poros savaičių supratau, kad nelabai noriu iš čia išsikraustyti. Iš pradžių galvojau, jog tiktai pusei metų ar metams pasiliksiu, bet tada nusprendžiau, kad noriu gyventi pastoviai. Taip ir likau – esu jau beveik ketverius metus“, – pasakoja savo kavinėje „Cafe Huskies“ mane priėmusi Kristina.
Lietuviškai šį pavadinimą reikėtų versti kaip „Haskių kavinė“ – ne veltui ir jos logotipe pavaizduoti du šiauriniai Haskių veislės šunys.
2022 metų balandžio pabaigoje veiklą pradėjusi kavinė turi keturis savininkus – be lietuvės Kristinos, jai vadovauja vaikinas iš Čekijos ir dvi merginos iš Škotijos bei Norvegijos. Visas savininkų ketvertukas anksčiau kartu dirbo viename iš Svalbardo viešbučių, ten tapo labai gerais draugais.
„Tai šunų kavinė, bet ne tokia kaip visos. Daug kas įsivaizduoja, kad pas mus atėjus ras 20 haskių, tačiau taip nėra. Vienu metu būna tik 2 ar 3 šuniukai. Juos pastoviai keičiame, kad nepervargtų. Mes turime tvarkaraštį, kas yra juokingiausia, nes ne visi šunys sutaria vieni su kitais.
Tai mes turime juos sudėlioti taip, kad nesipyktų ir nepervargtų“, – pasakoja kavinės savininkė. Ji man atskleidė, jog ne visi haskiai priklauso jai su kolegomis, kai kuriuos šunis paskolina aplink gyvenantys draugai.
Kavinės tematika paimta ne šiaip sau. Kristina sako, kad dauguma į Svalbardą atvykusių turistų svajoja pamatyti šiaurinius šunis, tačiau gatvėse jų nedaug, o juk pas žmones į namus nesibrausi.
„Nusprendėme suteikti jiems tokią galimybę – ateina gerti kavos ir gali pabūti su šuniukais. Dauguma žmonių filmuoja bei fotografuoja juos“, – aiškina pati už baro dažnai dirbanti lietuvė.
Haskių kavinė espreso kavos puodelį svečiams siūlo už 3,68 Eur, kapučinas čia kainuoja 4,73 Eur, o latė – 5,43 Eur. Mažas arbatos puodelis parduodamas už 3,15 Eur, o didelis užplikytas arbatinis – už 6,30 Eur. Lietuvoje tokios kainos gal ir daug kam pasirodytų didokos, o čia žmonės nesiskundžia, kavinė visuomet pilna. Nes nieko panašaus atšiauriame salyne daugiau nėra.
Dauguma klientų vien gėrimu neapsiriboja, paima ir užkandžių. Štai vietoje keptas didelis sausainis su šokolado gabaliukais čia parduodamas už 5,25 Eur, pyrago gabaliukais su mėlynėmis ir šokoladu – už 5,69 Eur.
„Daug maisto čia nėra, nes esame šunų kavinė – mes negalime turėti virtuvės. Tai maistą turime pagaminti kitose patalpose ir atsinešti čia. Kaip ir matėte – daugiausia tai pyragai, sausainiai bei sumuštiniai, kuriuos gamina mano mama, ji taip pat atsikraustė čia gyventi“, – pasakoja Kristina.
Pačia populiariausia preke ji vadina cinamoninę duoną, kurios gabaliuką parduoda už 4,82 Eur. Jos dažniausiai nelieka net neįpusėjus dienai. Nuo 11 valandos ryto iki 18 valandos vakaro dirbanti vieta dažniausiai dienos pabaigoje būna gerokai iššluota, pirkėjų srautas čia nuolatinis ir jie suvalgo viską, ką prigamina Kristinos mama.
Lietuvė verslininkė pastebi, kad galėtų turėti dar daugiau pelno, jeigu savo kavinėje prekiautų alkoholiu, kurį vietiniai gyventojai labai mėgsta ir dažnai geria savęs neribodami. Tačiau kartu su partneriais nusprendė, jog šitai vietai „stiprieji laipsniai“ visiškai netinka.
„Norime kultūringų klientų, ramios aplinkos, kad būtų gera tiek mums, tiek šuniukams. Kol kas tokia taktika pasiteisino, tikrai nesiskundžiame“, – sako ji.
Vienintelis verslo Svalbarde sunkumas – tai, kad kavinė ne visada gauna visus reikiamus ingredientus.
„Bet ką atsisiųsti į salą yra tikrai nelengva. Suorganizuoti, gauti kažkokias žaliavas gali būti neįmanoma misija. Labai dažnai susiduriame su bėda, tarkime, kad nesiunčia produktų – pieno, cukraus, duonos ar dar ko nors, nes jūra užšalusi. Daryk, ką nori, bet jie neturi kažkokių visiškai reikalingiausių dalykų, pavyzdžiui, 3 savaites, dėl to, kad oras negeras, negali atplukdinti laivo ar kažkas tokio“, – pasakoja Kristina.
Vietiniams gyventojams dėl to pyktis nekyla, jie puikiai viską supranta, bet va turistams būna sunku paaiškinti.
