Jeigu kada nors iš sostinės, Kauno, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų ar daugybės kitų miestų važiavote autobusu į pajūrį, tikrai esate sustoję Kryžkalnio stotyje. Čia stoja visi autobusai, išleidžia vienus keleivius, priima kitus. O dar svarbiau – po ilgos kelionės leidžia prasimankštinti važiuojantiems iki galo. Minia žmonių išlipa iš autobusų ir penkioms, ilgiausiai dešimčiai minučių, išsibėgioja po Kryžkalnio stoties patalpas. Kiekvienas keliautojas renkasi pagal poreikį. Vieni skuba į eilę prie tualeto, kiti kavinėje bufetininkės paprašo varškės spurgos ar šimto gramų, treti nori ledų. Pasirodo, yra ir tokia žmonių rūšis, kurie šito sustojimo laukia kaip stebuklo, nes nuo senų laikų žino, kad tik čia parduoda ypatingus, labai labai mažyčius koldūnus.
Prisipažinsiu, kol nebuvau susipažinęs su Kryžkalnio stoties istorija, mane pykdė gana liūdnas vaizdas, kurį pamato iš Vilniaus į Nidą keliaujantys vokiečiai, japonai, ispanai ar amerikiečiai. Pastatas senas, pavargęs – tikras sovietų palikimas. Tualetai ilgą laiką gąsdino – „didelius“ ir „mažus“ reikalus reikėjo daryti į tas senovines, baisias skyles. Iki šiol jas prisimenu, kaip vieną baisiausių dalykų savo mokykloje.
Bufetas, parduotuvė irgi ne visai šių laikų stiliaus. Viskas, kaip prieš keturiasdešimt metų.
Nors yra tokių užsieniečių, kuriems sovietiniai dalykai labai patinka. Jie būtent to ir atvyksta į tokio tipo šalis, o tada stebisi ir fotografuoja tai, kas mums atrodo gėdinga. Pavyzdžiui, mano bičiulis fotoreporteris iš Izraelio, arba draugės vaikinas iš Austrijos – Kryžkalnio stotis jiems kaip koks muziejus, kur norisi pasidaryti asmenukę ant kiekvieno kampo.
Tiesą sakant, esu ne kartą autobuse girdėjęs ir šia vieta besipiktinančių lietuvių. Kai kuriems nesuprantama, kodėl sustojame Kryžkalnio stotyje, o ne kokioje nors šiuolaikinėje degalinėje, kur daug maisto ir gėrimų pasirinkimo, o svarbiausia – nemokami tualetai. Ir pats piktinausi – neslėpsiu. Tačiau mano nuomonė pasikeitė, kai nuvykau ruošti šio reportažo, kai susipažinau su ten dirbančiomis moterimis ir išgirdau jų istorijas. Ką čia slėpsi – sužavėjo jos mane.
Na, jūs tik įsivaizduokite – tualeto prižiūrėtoja kiekvieną rytą lenda į laukus, nusidilgina kojas, rankas, ir viskas tik tam, kad paruoštu šviežią lauko gėlių puokštę. Ne sau, o dėl keleiviams, kurie išlips iš autobuso ir griūdami bėgs nusilengvinti į jos priežiūrai paliktą tualetą. Tos puokštės daug kas gal net nepastebi, tačiau ji vis tiek kiekvieną rytą puošia savo darbo vietą, nes stengiasi dėl žmonių.
Visų pirma noriu paaiškinti, kodėl Kryžkalnio kaime buvo pastatyta tokia svarbi stotis, kurioje sustoja tiek daug autobusų ir ne tik autobusų. Pasirodo, ten stoja ir keliaujantys automobiliais. Šis kaimas Raseinių rajone yra strategiškai labai patogioje vietoje – dviejų respublikinės svarbos kelių sankryžoje į vieną pusę driekiasi kelias „A1“ Vilnius-Kaunas-Klaipėda, į kitą pusę kelias „A12“ Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas. Kitaip sakant – tai ne tik lankomiausia stotis, bet ir labiausiai pravažiuojamas kaimas Lietuvoje.
Sugrįžkime į senuosius laikus, kai dar nebuvo pakelės kavinių ir restoranų, kai neturėjome tokių modernių degalinių su didžiuliu greito maisto pasirinkimu, galiausiai, kai automobiliai buvo ne „Tesla“, „Mercedes“ ar „Toyota“.
Tuo metu „Moskvičiams“, „Žiguliams“ ir „Pobedoms“ reikėjo daryti pertraukas, kad neperkaistų, kad tik „neužsilenktų“ kelionėje. Pertraukų reikėjo ir jų vairuotojams, kurių rankos pavargdavo nuo vairo be stiprintuvo, galva svaigdavo nuo karščio, nes nebuvo kondicionierių, nebuvo ir kitų komfortą užtikrinančių šiuolaikinių dalykėlių. O ką jau kalbėti apie keliautojus autobusais. Į tarpmiestinius reisus tuo metu kursavo „Ikarusai“, bet ne geltoni, kokie miestų gatvėmis važinėjo, o raudoni – atseit prabangūs. Teko ir man vaikystėje tokiu važiuoti. Prisimenu: pilnas žmonių, oro trūkumas, karštis... Žmonės net melsdavosi, kad tik greičiau būtų sustojimas ir poilsis nuo kelionės.
Dėl visų keliautojų buvo sugalvotas mega projektas. Būtent čia – Kryžkalnyje – sovietinė valdžia nusprendė pastatyti pagrindinę mūsų šalies stotį, kurioje galėtų sustoti tiek važiuojantys autobusais, tiek nuosavais automobiliais. Tiems laikams projektas buvo itin rimtas – stotyje reikėjo įrengti daug tualetų, didelį restoraną ir parduotuvę ne tik su maisto prekėmis, bet ir su „buitiniu“ skyriumi. Toks tikras keliautojų kompleksas.
1979 metais ši idėja buvo įgyvendinta. Lietuvai pristatyta nauja, niekam nematyto stiliaus, trijų aukštų stotis. Stotį projektavo architektas Konstantinas Zubovas, 1971m. žuvo alpinistų žygyje į kalnus, todėl jo draugai užbaigė ir įgyvendino šį projektą kaip savotišką paminklą architektui. Nuo tos dienos Kryžkalnyje stoja autobusai, o stotis iš išorės nė kiek nepasikeitė, viskas kaip prieš 41 metus.
Esu tikras daug kas iš tais laikais keliavusių dar turėtų prisiminti, kaip čia viskas atrodė, kokie dideli žmonių srautai būdavo ir kaip skaniai maitino Kryžkalnio stoties restorane. Bent jau taip sako 30 metų čia dirbanti legendinė bufetininkė ir tuo pačiu virėja Eugenija. Keliuose atsirado daug maitinimo įstaigų, viskas keitėsi, o ji kaip dirbo, taip ir dirba iki šios dienos. „Didžiulės eilės stovėjo, žmonės iš visos Lietuvos važiuodavo pas mus pavalgyti. Restoranas tuo metu buvo antrame aukšte, o eilės galas lauke, nuo automobilių aikštelės prasidėdavo“, - pasakoja ji.
Eugenija prisimena, kad kiekvieną vasarą Kryžkalnyje buvo mušami pardavimų rekordai, nes keliautojai valgė vis daugiau ir daugiau. „Mes labai skaniai gaminome, visi eidavo iš proto dėl Kryžkalnio firminių koldūnų, net garsiausi šalies žmonės jų norėdavo. Vieną kartą aktorius Sigutis Jačėnas atvažiavo su televizija nufilmuoti skaniųjų koldūnų, kas tada darėsi – nemoku pasakyti. Visiems reikėjo koldūnų, mes virtuvėje nespėdavome suktis“, - apie stoties klestėjimo laikus kalba ilgametė darbuotoja.
Bėgant metams pakelėse atsidarinėjo vis daugiau maitinimo vietų, todėl Kryžkalnio stotyje lankytojų mažėjo. Galiausiai didįjį restoraną teko uždaryti ir vietoj jo pirmame aukšte atidaryti mažą kavinę-bufetą. Daug darbuotojų valdžia atleido, o štai Eugenija išlaikė savo postą. „Aš čia vienintelė likau ilgametė, vienintelė, kuri tiksliai prisimena praeitį ir žino mūsų slaptą koldūnų receptą. Pati juos ir gaminu, keturis kilogramus per porą valandų suklijuoju“, - pasakoja virėja ir bufetininkė.
Eugenija sako, kad ankstesniais, tais geraisiais laikais autobusų pertrauka Kryžkalnyje trukdavo nuo pusvalandžio iki valandos. Per tą laiką žmonės spėdavo viską, o dabar nuolat visi skuba. „Koldūnams pavalgyti reiktų bent dešimt ar penkiolikos minučių, o tiek ilgai mažai kas sustoja. Per penkias minutes galima nebent šaldytų nusipirkti ir su savimi išsivežti, taip daug kas daro. Žmonės žino mūsų kokybę, kad nepagailime mėsytės, o ir skonis labai geras, nevalgiau tokių gerų niekur“, - savo produkciją giria ilgametė darbuotoja.
Eugenija prisimena daug istorijų susijusių su koldūnais, o viena ryškiausių – apie Kauno „Žalgirio“ krepšininkus, kurie čia daug metų važiuodavo po rungtynių, kartais ir prieš rungtynes. „Krepšininkai labai mylėjo mus, patys garsiausi žaidėjai čia sėdėjo. Ir jų apetitas toks nemažas, vienas vyras po keturias ar net penkias porcijas suvalgydavo. Vienoje porcijoje 200 gramų koldūnų, tai patys paskaičiuokite“, - pasakoja ji. 2,80 Eur kainuojančią koldūnų porciją virėja patiekia ne su grietine, kaip daug kam Lietuvoje įprasta, o su spirgučių padažu, tokiu, kokį pilamės ant cepelinų.
Kad paskatintų žmonės valgyti daugiau koldūnų, kad tik šio patiekalo netektų išbraukti iš meniu, stoties valdžia juos visur reklamuoja. Prie įsukimo į stotį, ant lentos yra iškaba, kad reiktų jų paragauti, o ant kavinės lango – pranešimas, kad autobusų keleiviai gali pirkti juos užšaldytus.
Per valandą kavinėje nė vienas žmogus neužsisakė šio išgirto patiekalo. Ėjo moterys valgyti varškės spurgų ir sumuštinių, ėjo jaunimas ir vaikai pirkti bandelių išsinešimui, ėjo vyrai, kurie bufeto darbuotojos prašė įpilti šimtą gramų. „Labai dažnai, labai dažnai užsisako. Keliauja kažkur, matyt nori atsipalaiduoti. Nereikia jiems brangių gėrimų – nei konjako, nei viskio, beveik visi prašo baltos. Paprasta čia publika, nors būna ir užsieniečių, kurie nori išgerti“, - bufeto užkulisius atskleidžia Eugenija. Ji sako, kad viskas, ką parduoda yra pagaminta vietoje, todėl aukštos kokybės, ir svarbiausia, ruošta su meile.
Labai įdomu yra ir stoties parduotuvėje, kur pardavėja Jurga klientus aptarnauja žaibo greičiu, nes kiekvienas užėjęs ją skubina. „Visi čia tokie skubantys, niekas neturi laiko. Greitai atbėga, per sekundę nori gauti prekių ir bėga pro duris, daug kas nei „labas“, nei „ačiū“ nepasako. Bet galiu suprasti žmones, keliaujant gal ne tas galvoje“, - svarsto pardavėja. Jurga sako, kad stoties parduotuvėje, nors ji ir nedidelė, yra visko. Nuo alkoholio iki buityje naudojamų daiktų – klijai, žirklės, žaislai, papuošalai, kosmetika. „Ką gali žinoti, ko kelyje žmogeliui prireiks, čia kiekvienas su savo rūpesčiais, kažkas kažkam kelionėje sugedo, kažkas alkanas, nori rimtai pavalgyti, kitam reikia tik traškučių ar sausainių. Perka viską, neturime populiariausios prekės“, - apie darbo specifiką pasakoja ji.
Vis tik pati svarbiausia Kryžkalnio stoties vieta yra tualetai. Ten lankytojų daugiausiai, ten eilės ilgiausios – juk gamta visus kviečia, negali to išvengti, ypač kai iš Vilniaus į Palangą važiuoji virš keturių valandų.
Stoties tualetus visuomet kažkas prižiūri, tam stovi specialus sargo-kontrolieriaus postas. Jau du metus čia darbuojasi Genovaitė iš Raseinių. Ši pensininkė savo darbą myli ir yra jam pilnai atsidavusi. Ji nuo ryto iki vakaro turi būti labai atidi ir nepraleisti nė vieno nesusimokėjusio už naudojimąsi tualetu. Įėjimas čia kainuoja 50 euro centų. Daug kam tokia suma atrodo per didelė, bet sargė-kontrolierė suaugusiems jokių nuolaidų daryti negali. Kainą sumažina tik vaikučiams ir senyvo amžiaus žmonėms, taip pat neįgaliesiems. „Kiekvienam atėjusiam ir susimokėjusiam turiu ranka išrašyti čekį, kaip įrodymą, kad lankėsi pas mus. Bet dažniausiai žmonės jo neima, sako „nerenku“, „nekolekcionuoju“. Dienos pabaigoje labai daug čekių susirenka, išmetu juos“, - pasakoja.
Genovaitė tiksliai žino autobusų grafiką ir su nerimu laukia reisų iš didžiųjų miestų, tada pasipila daugiausiai klientų. Kartais būna, kad vienas kitas užtrunka kabinoje per ilgai, eilėje tada prasideda nerimas, pykčiai, bet sargė-kontrolierė negali veržtis pas reikalą darančius klientus ir juos raginti paskubėti. „O kas jeigu sunegalavo, jeigu vidurius paleido, juk visko būna tose kelionėse“, - sako ji.
Po kiekvieno autobuso ji eina tikrini tualetų ir jų valyti, taip pat pakvėpina patalpas, kad būtų kuo mažiau skundų. Ji didžiuojasi autobusų stoties valdžia, kuri pagaliau nusprendė panaikinti tualetų skyles ir pastatė normalius klozetus. „Žmonės nepaprastai džiaugiasi, ypač moterys patenkintos“, - pastebėjo Genovaitė.
Jos darbas laiku padėti naujų tualetinio popieriaus rulonėlių, taip pat papildyti muilo. Dvejus metus šį darbą dirbanti moteris pastebėjo, kad daug tualetinio popieriaus rūšių neatitinka kokybės reikalavimų, prastai plėšiasi, arba būna, kad popierius per kietas ir dirgina klientus. „Būna nusiskundimų dėl visko, juk negali kiekvienam įtikti, bet mes stengiamės. Dabar pataisėme „vėjelį“, kad žmonės galėtų normaliai išsidžiovinti rankas, net uždėjome pranešimą, kad „vėjelis“ veikia. Sėdėdama savo poste girdžiu, kad jį pastoviai naudoja, geras daiktas. Senas, bet tikrai geras“, - vis gražėjančiu stoties tualetu džiaugiasi ji.
Genovaitė sako, kad su keliautojais būna pačių juokingiausių ir net nemaloniausių istorijų. Kai kurie nespėja išlipti iš autobuso, pridaro tiesiog kelnėse ar stoties teritorijoje. „Na, tiesiog neišlaiko ir pridaro po savimi. O man tada valyti reikia. Kai kurie būna įžūlūs, nenori mokėti už tualetą, todėl privaro aplink stotį. Mes net išsikabinome perspėjimus, kad tai draudžiama, bet atsiranda vis tik, kas pridaro“, - atvirauja senjorė.
Norėdama pagražinti savo darbo vietą, kad ne tik pačiai malonu būtų sėdėti, bet ir kiekvienam užsukusiam klientui patiktų, Genovaitė nuolat dekoruoja tualetų vestibiulį.
„Kiekvieną rytą einu į laukus ir renku puokštes, dilgėlės kojas bado, bet aš vis tiek einu, nes noriu, kad pas mus būtų gražu“, - sako ji ir rodo puokštelę, kurią surinko prieš kelias valandas. Ar klientai pastebi šį grožį Genovaitė neklausinėja, bet tikrai pasitaiko tokių, kurie pasako kokį mielą žodelį, o kartais net palieka šiai poniai arbatpinigių.
„Juk aš dėl žmonių irgi stengiuosi, dažnai pasilieku po darbo valandų. Juk kartais autobusas vėluoja, sėdžiu laukiu, nes žinau, kad tikrai bus daug norinčių į tualetą. Užeina visi, padaro ką reikia, važiuoja toliau. O aš užrakinu tualetą ir tik tada keliauju namo. Viršvalandžiai, bet nepergyvenu. Reikia mylėti tai, ką darai“, - mūsų pokalbį užbaigia nuostabioji tualetų prižiūrėtoja.
