Azijos šalys diktuoja gatvės maisto madas visame pasaulyje. Ne veltui ten nukeliavę verslininkai parsiveža naujų idėjų ir iš to susikrauna didelius turtus. Prisiminkite burbulinių vaflių ledus arba burbulines arbatas ir dar eilę kitų tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse išpopuliarėjusių skanumynų.
Greičiausiai toks pats likimas laukia ir saldžiųjų „Che“ sriubų, kurios šiuo metu Vietname gaminamos kiekviename mieste bei miestelyje. O jas valgo tiek mažieji saldumynų mėgėjai, tiek vyresnio amžiaus gurmanai. Universalus desertas, kurio neparagavę iš šios pietryčių Azijos šalies neišvyksta ir turistai.
Kai pirmą kartą pamačiau „Che“ sriubų reklamą ant kavinių langų, jos man priminė vaikystėje mūsų visų ne kartą valgytą vasarinį desertą – uogas su pienu. Šimtus kartų vakarais po dienos sode su seneliu valgydavau braškes, užpiltas cukrumi ir balintas šaltu karvės pienu. Dar būdavo ir avietės arba mėlynės. Kartais juodieji serbentai. Ir dar užkąsdavome saldžiu batonu arba pyragu. Tobulas visos Lietuvos numylėtas desertas, kurį per savo mandrumą kai kurie gal jau ir pamiršo. Be reikalo.
Tai vietnamiečiai, pasirodo, valgo labai panašiai, tik vietoje uogų naudoja įvairiaspalvius į guminukus ir želė panašius įvairių formų dalykėlius. O užpila juos dažniausiai ne karvės, o augaliniu pienu – avižų, kokosų, migdolų ir panašiai. Kai kurie tarpusavyje šį patiekalą vadina „guminukų sriuba“ ir toks apibūdinimas tikrai labai tinka.
Tik mes esame įpratę, kad guminukai dažniausiai būna labai sintetinio skonio, todėl toks apibūdinimas gali gąsdinti. „Che“ sriubose nieko panašaus – tiek guminukai, tiek želė formos skanėstai visiškai natūralūs, dažniausiai šviežiai pagaminti kiekvienoje patiekalą ruošiančioje kavinėje. Todėl ir jų skonis visur skiriasi.
Pirmiausia, „Che“ dubenėlis pirkėjus užkabina savo vaizdu. Tie, kas pamato pirmą kartą, beveik visais atvejais puola klausinėti, kas tai, iš ko pagaminta, koks skonis ir panašiai. Natūralu, kad žmonėms tokia savotiška naujiena – įdomu. O tada, kai smalsuoliai paragauja, dažniausiai nustemba, kaip tai yra skanu.
„Pastebėjau, kad tie, kas nežino šito deserto, į jį iš pradžių reaguoja kritiškai, galvoja, jog bus neskanu. Bet kai paragauja, žmonės tikrai nustemba. Ne vieną kartą esu girdėjusi, kad vaizdas apgaulingas“, – pasakoja Skiny (liet. lieknutė ar plonutė) prisistatanti desertinės „Fubao Sweets“ darbuotoja.
Šitą įstaigą visai netyčia atradau Hošimino mieste. Nustebino, kad desertinė dirba net iki 23 valandos vakaro.
„Tiesiog dienos metu būna tiek daug žmonių, kad nespėjame visų aptarnauti, todėl pratęsėme darbo valandas“, – sako prie baro klientus aptarnaujanti mergina. Ji pabrėžė, jog maždaug pusė užsakymų su kurjerių pagalba keliauja tiesiai į klientų namus.
Vietnamiečiai šį savo šalį staigiai išpopuliarėjusį desertą vadina „augaliniu“, „veganišku“, kai kur net „sveikuolišku“. Reikia pabrėžti – ne visur jis gaminamas vienodai, tad ne visose vietose šie apibūdinimai tinka. Tačiau tokia didelė dozė pagyrų saldžiajam patiekalui be abejo kelia smalsumą – iš ko jis pagamintas?
Atsakyti į šį klausimą man padėjo užkandinės „Che My“ darbuotojas Tuan, kuris per dieną pagamina apie 300–400 saldžiųjų sriubų. „Viskas natūralu, tai, ką gauname iš gamtos“, – rodydamas paruoštą dubenėlį sako jis.
Spindulinė pupuolė (angl. mung bean), duonmedis (angl. jaickfruit), rudosios ir raudonosios pupelės, ryžiai, kokosai, kukurūzai, tapijokos, gaminamos iš manijokos augalo šaknies, įvairūs Vietname augantys vaisiai – visą tai saldžiųjų „Che“ sriubų ingredientai. Tam, kad guminukai ir želė būtų įdomesnės išvaizdos, naudojami natūralūs iš tų pačių vaisių bei uogų išgaunami dažai. Todėl dubenėlyje galima pamatyti ryškiai rožinę, raudoną, žalią, gelsvą spalvas. Ne tik akims gražu, bet ir garantuoja sulaukti daug dėmesio socialiniuose tinkluose.
Nors desertinės sriubos labai populiarios, daug kur prie jų žmonės stovi eilėse – kainos nesikandžioja, kaip ir daugelio vietnamietiškų patiekalų. Priklauso nuo kavinės grožio, pritaikymo turistams ir lokacijos. Bet kai kur „Che“ galima paragauti mažiau nei už 2 eurus, kai kur, labiau turistinėse vietose, patiekalas kainuoja 3-4 eurus. Reikėtų pabrėžti, kad nuo kainos dažnai priklauso ir porcijos dydis. Kai kur jos tokios sočios, jog jautiesi suvalgęs ne desertą, o visus pietus ar vakarienę.
Man būtų labai sunku nusakyti, kokio amžiaus žmonės „Che“ mėgsta labiau – jauni ar vyresni. Nes kavinės pilnos šeimų. Valgo ir vaikai, ir seneliukai. Pagal tai aš ir sprendžiu, jog šitas naujas desertas gali sulaukti sėkmės Europoje ir pas mus Lietuvoje.
Labai geras dalykas, kad jį ruošiant daug kur galima pasireguliuoti saldumo lygį. Jeigu norisi saldžiau – taip ir paprašai. Bet nerekomenduoju, geriausia imti minimaliai saldintą ir pajausti visus natūralius skonius.
