(Teisybės dėlei reikia pridurti, kad Lusakoje taip pat nėra jokių agresijos ar pykčio apraiškų, t.y. žmonės linksmi ir draugiški. Bet apie draugiškus žmones rašysiu kituose tekstuose). Vien gatvės, dulkėtos pakelės, medžiai ir tvoros. Turint laiko ar per klaidą ten atsidūrus, paprasčiausiai nėra kur dėtis.
Lusaka keliautojų nelaukia (nei gyvų, nei mirusių). Galbūt tai aiškintina tuo, kad Lusaka (pradžioje Šiaurės Rodezijos, vėliau Zambijos) sostine tapo tik prieš 75 metus. Tačiau be tikslo klaidžiojant Lusakos gatvėmis kažkodėl tai neguodžia.
Panašiai atrodo ir zambių bandymai nurodyti bent kažką, kas Lusakoje galėtų būti verta dėmesio. Deja, tos pastangos kažkuo primena mažo ir niekam neįdomaus lietuviško miestelio X (pavadinimą įrašykite patys) pastangas išvardinti viską, kas bent kiek įdomu, tačiau tikrovė dažniausiai būna nevykusi, apgailėtina ir nuvilianti... Tiesa, neapleidžia įtarimas, kad lusakiškiai ne itin ir stengiasi.
Beje, įdomi detalė: į Google Maps įvedus žodį „Lusaka“, pradžioje rodomas stambaus mastelio žemėlapis, kuriame didžiausiomis raidėmis pažymėtas, dėl to pastebimiausias, objektas – psichiatrinė ligoninė – Chainama Hills Mental Hospital. Ką tuo noriu pasakyti? Nieko. Šiaip juokingas sutapimas. Tiesiog įsivaizduokite savo miesto žemėlapį, kuriame geriausiai matosi vietinis beprotnamis...
Nedraugiškumo požiūriu itin iškalbingas oficialus Lusakos žemėlapis. Kaip ir dera žemėlapiui, jame skirtingomis spalvomis pažymėtos įvairios paskirties teritorijos – komercinė zona, pramoninė zona, gyvenamoji zona. Išskirti turgūs, prekybos centrai, ligoninės, kapinės, golfo laukai, kai kurios mokyklos. Bažnyčios ar mečetės nenurodytos. Oranžinės spalvos apskritimai žemėlapyje žymi places of interest, suprask, lankytinas vietas. Tai tarsi nuoroda ir/ar patarimas turistams, keliautojams ir kt. svečiams, ką verta apžiūrėti.
Nepaisant to, kad žodis places pavartotas daugiskaita, Lusakos žemėlapyje tebuvo vienas oranžinis taškas (sic!). Taškas žymėjo vieną iš dviejų – arba laisvės paminklą, arba nacionalinį muziejų. Galbūt abu, nes oranžinis taškas buvo didokas. Vienintelė įdomi vieta 3 milijonų mieste? Būtent.
Įdomią oranžinę vietą (paminklas + muziejus) apžiūrėti užtrunka apie 2 valandas. Laisvės paminklas įdomus tuo, kad jame vaizduojamas grandines sutraukęs raumeningas juodaodis. Tačiau kažkokie vietiniai estetai paminklą papuošė virvėmis su spalvotomis vėliavėlėmis. Virvės, aišku, pririštos prie laisvės kovotojo rankų.
Ką tos virvės simbolizuoja? Grožį ar „švelnią“ kapitalistinę prievartą? Nelabai aišku. Nacionaliniame muziejuje lėtai slankiojant ir itin atidžiai apžiūrint eksponatus, vizitą galima ištęsti net iki 3 valandų. Tam reikia lėtai ir įdėmiai ištirti visą ekspoziciją. Jei įmanoma, pasigrožėti menu, tuomet perskaityti visiškai visą informaciją, apmąstyti ją... Daugiau užtrukti niekaip nepavyksta. Prasmės klausimas („ką čia darau?“) kyla tuomet, kai Lusakoje reikia praleisti 5 dienas. Ką veikti? Vaikščioti. Daug. Pageidautina ne mažiau nei 30 kilometrų per dieną...
Galiausiai, ne iš gero gyvenimo, kapinės tampa viena iš lankytinų vietų. Nes kurgi daugiau dėtis... Kapinės nėra didelė turistinė atrakcija. Išimtis – tos kapinės, kuriose palaidoti garsūs asmenys (Père Lachaise kapinės Paryžiuje), arba kurios kažkuo išskirtinės (specifinė vieta, estetika ar dizainas). Zambijos kapinės nepasižymėjo nei vienu, nei kitu. Bet tai sužinojau tik vėliau.
Taigi, kodėl kapinės? Atsakymas apima kelis lygmenis – pragmatišką, literatūrinį, nacionalinį ir asmeninį. Pragmatiškai žvelgiant pagrindiniai kapinių privalumai susiję su laiko pertekliumi, ramybe ir šiokiu tokiu komfortu, t.y. ten tylu, nėra žmonių. Senose kapinėse yra suoliukai ir daug pavėsio. Tai svarbu karštomis dienomis.
Beje, žodžio „kapinės“ etimologijos skirtingose kalbose tarsi patvirtina pragmatišką aspektą. Cemetery (angl.), cimetière (pranc.), cementerio (isp.), cimitero (it.) kilo iš senosios graikų kalbos žodžio κοιμητήριον, reiškiančio miego (miegamąją) vietą. Vokiškas Friedhof reiškia taikos arba ramybės kiemą. Šių reikšmių nepalyginsi su rūsčiu bulgarišku гробище (grabavietė) arba kasdienišku rusišku кладбище (sudėjimo, sukrovimo ar laikymo vieta). Literatūroje kapinėms skirta nemažai dėmesio. Viena iš įdomesnių pastangų suintriguoti kapinėmis – Grigorijaus Čchartišvilio ir jo alter ego Boriso Akunino knyga „Kapinių istorijos: mudviejų pasivaikščiojimai pasaulio pakraščiais“. Ši knyga sukelia nenumaldomą norą viską mesti ir ieškoti artimiausių kapinių ir įsiklausyti į jų bylojamas istorijas.
Vėlinių tradicijos rodo, kad kapinės – kiekvieno lietuvio genuose. Manau, bet kuriam Marijos žemės gyventojui turėtų būti atpažįstama ir suvokiama Pedro Almodovaro filmo „Sugrįžimas“ (Volver) pradžia. Žaisminga daina Las Espigadoras, kurią atlieka Conchita Panadés, ironiškai derinama su kapinių vaizdu, kur rimtos ir mąslios moterys energingai tvarko artimųjų kapus. Moterų daug. Jų amžius pats įvairiausias. Fone (bet tik fone) šmėsteli dviejų vyrų figūros, kurios ištirpsta moterų gausoje.
Moterys čia svarbiausios, jos – tikrosios kapinių šeimininkės. Vienintelis skirtumas nuo lietuviškų realijų – akmeniniai antkapiai be jokios pasodintos augmenijos (žolės, gėlių ar krūmų). Juk lietuvės be žolės nė iš vietos. Bet šis kontrastas tik pabrėžia panašumą. Almodovaro vaizdą galėtų pratęsti vietinis anekdotas, spėju, suprantamas tik lietuviams: kiekvienam vyrui reikalingos trys žmonos: pirma turėtų būti rusė, antra – žydė, trečia – lietuvė. Rusė, nes graži, patraukli, seksuali. Žydė, nes puikiai auklėja vaikus. Lietuvė, nes tobulai tvarko kapus... Tiesa, žvalgantis po Zambijos kapines, akivaizdu, kad lietuvės žmonos kojos ten dar neįkėlė...
Galiausiai turiu savo individualią, kapinėmis pagrįstą patirtį. Mano teta – ilgalaikė vienų laidojimo namų vadovė. Makabriška darbo vieta kontrastuoja su jos gerumu ir šiluma. Vienas iš vaikystės prisiminimų – nuoširdus tetos noras aprodyti savo darbovietę. Garažas ir kiemas su katafalkais. Duobkasiai ir jų įranga. Parduotuvė su karstais, vainikais, gėlėmis, rūbais ir kitais aksesuarais. Žvakių kvapas. Gedintys artimieji. Prie įėjimo rūkantys vyrai. Šalia laidojimo rūmų kapinės. Visa tai dar nieko. Pakenčiama.
Baisiausias ir nesmagiausias (dėl to, kad nuoširdus) buvo tetos pasiūlymas apžiūrėti šarvojimo sales. Maždaug – didžiojoje salėje pašarvotas toks ir toks velionis, mažojoje salėje – kitoks... Kiek pamenu, salėmis nė karto nesusigundžiau. Bet numanomas kapinių artumas visgi liko. Kažkur giliai pasąmonėje. Ko gero būtent dėl to nėjau apžiūrinėti golfo laukų, ligoninių ar mokyklų. Iškart pasirinkau kapines. Galutinį Zambijos dulkių žemiškos kelionės tašką.
Lusakoje aplankiau dvejas kapines. Pirmosios – senos Aylmer May kapinės Lusakos centre. Jose nebelaidojama, tačiau galima gauti vietą daugiaaukščiame kolumbariume. Antros – vis dar aktyvios, didžiulės ir neaprėpiamos Leopard Hill kapinės miesto pakrašty, kurios neblogai liudija nūdienos laidojimo papročius ir kapinių tvarkymo principus. Dar vienas kapines prie Zambijos kapinių kolekcijos pridėjau Livingstone. Visa tai davė šiokį tokį supratimą apie tai, ką zambiai galvoja apie mirtį, velionius ir anapusybę, ir apie tai, kuo mes skiriamės nuo jų.
Apie nutikimus Zambijos kapinėse, jų siurrealistinius sargus, pomirtinę diskriminaciją ir kt. dulkėtus objektus skaitykite kitoje dalyje „Zambijos dulkių“ dalyje.
