Zambija buvo, regis, britų kolonija. Anot Jules‘io Verne‘o, kažkur ten malėsi britų keliautojas Davidas Livingstone‘as. Pilietiniais karais bei diktatoriais šalis lyg ir negarsėja. Kultūriniai ar sportiniai pasiekimai? Tylu ramu... Įdomu, kada paskutinį kartą Lietuvos žiniasklaida minėjo Zambiją?
Kita informacijos rinkimo stadija tikslingesnė, t.y. sužinojęs, kad ten vykstu, pradėjau google‘inti. Šio etapo atradimai: maliarija, vakcina, kvača, kišenvagiai, sausasis periodas, žiema, šaltos naktys, ilgas skrydis, brangūs viešbučiai, kalimba, Viktorijos krioklys, Zambezės upė, vizos „ant sienos“ (50 USD atvykstant ir 25 USD išvykstant), bene 10 procentų gyventojų serga ŽIV/AIDS, nacionaliniai parkai, kolonijinis palikimas (eismas kairėje pusėje, britiškos rozetės), nšima, žalia vėliava su ereliu ir netipiškais inkliuzais (raudonas – juodas – geltonas) apatiniame dešiniajame kampe, keista namų numeracija, mbira, 73 vietinės kalbos...
Tačiau ši informacija absoliučiai nieko nesako apie šalį. Koks skirtumas – Zambija ar Zimbabvė? Zambija ar Botsvana? Ko gero, jokio. Viskas keičiasi tik tuomet, kai pats kažką patiri ir tai prisijaukini arba, priešingai, atmeti. Mano mentaliniame žemėlapyje Zambija neturėjo nei aiškaus įvaizdžio, nei apibrėžtų savybių ar simbolių, susidūrimas su kuriais priverstų pasakyti kažką panašaus į „taip, tai išties Zambija“. Nuasmeninta informacija apie Zambiją buvo kardinaliai priešinga žinioms apie vietoves, iš kurių (neretai klaidingai) dauguma žino, ko tikėtis. Tarkim, Suomija, Prancūzija, Ispanija, Graikija, JAV, Brazilija, Rusija ir kt. Kiekviena šių šalių turi apibrėžtą simbolių, „vizitinių kortelių“ bei prekinių ženklų rinkinį, kuris nesunkiai atpažįstamas ir lengvai komunikuojamas.
Šiuo požiūriu vertas dėmesio J.K. Huysmans‘o romane „Atvirkščiai“ pateiktas siužetas apie sėslų ir prieš keliones nusistačiusį prancūzų didiką Dezesentą (des Esseintes), nusprendusį aplankyti Londoną. Norą ten nuvykti sukėlė skaityta Dickenso knyga. Taigi sukraunami daiktai, vykstama į Paryžių, perkamas bilietas į Londono traukinį. Likus kelioms valandoms iki išvykimo Dezesentas užsuka į knygyną, kuriame nusiperka Londono kelionių vadovą su įkvepiančiais Londono muziejų kolekcijų aprašymais. Kadangi stipriai lyja, Dezesentas užsuka į vyninę, pilną anglų, primenančių Dickenso romanų veikėjus.
Kita „stotelė“ londoniškai žvarbiame Paryžiuje – angliška taverna, kurioje alkanas herojus užsisako jaučio uodegos sriubą, menkę, rostbifą su bulvėmis, gabalą Stiltono sūrio. Visa tai užgeriama dviem pintomis angliško elio. Desertui – rabarbarų pyragas, porteris ir kava su džinu. Laukdamas sąskaitos Dezesentas suvokia, kad visuomet jį traukė tik dvi šalys – Anglija ir Olandija. Kelionė į Olandiją, įkvėpta senųjų flamandų ir olandų meistrų, virto visiška nesėkme, nes Olandijos tikrovė negailestingai sugriovė tapytojų sukurtą iliuziją. Todėl šis prisiminimas nulemia Dezesento sprendimą, kad į Londoną vykti nebeverta. Visi penki pojūčiai liudija, kad Anglijoje jau kaip ir būta: kvapai, oras, žmonės, maistas, netgi stalo įrankiai angliški. Atmosfera angliška. Kas laukia Londone, jei ne dar vienas nusivylimas? Be to, kam tas diskomfortas? Skubėjimas į geležinkelio stotį, grumtynės dėl nešiko, įsėdimas į traukinį, eilės...
Toks Huysmans‘o aprašytas (ne)keliavimas kartais labai vilioja. Tačiau Zambijos atveju šio (ne)keliavimo pakartoti tikrai negalėjau. Kodėl? Po ranka nepasitaikė nei įkvepiančių knygų, nei įspūdingų albumų, kaip nors susijusių su Zambija. Lietuvoje būtų sunku rasti bent kažką, kas primintų bent įsivaizduojamą Zambijos kvapų ar skonių rinkinį (bananai ir Kauno zoologijos sodas nesiskaito): zambietiško maisto pavadinimai man nieko nesakė, be to, nebuvo kas tuos patiekalus pagamintų ir nebuvo ingredientų tam, kad apsimesčiau, jog pats gaminu à la Zambese. Galiausiai, išvykimo metu oras Lietuvoje veikiau priminė tropikus, o ne beveik 2 km. aukštyje virš jūros lygio esančią dulkėtą savaną sausuoju metų laiku. Nieko nepaveiksi, teko pačiam keliauti į Zambiją.
Kelionė standartinė – išgąsdinti galėtų nebent kokį nūdienos Dezesentą – keturi etapai ir jokių ypatingų įvykių. 4,5 valandos autobusu į Rygą: nemokama kava ir dėl prašmatnios konstrukcijos vos nesulaužytas atlenkiamas staliukas. 3 valandos Rygos oro uoste: ilgos eilės ir niekuo neįsimenantis pastatas. 2 valandos lėktuvu į Frankfurtą: piktas ekonominės klasės latvis reikalaujantis viskio ir išdidžios/nepalaužiamos Lufthansa brunhildos, hildegardos ar kt. valkirijos efektyviai ginančios verslo klasės viskį nuo eko-klasės išsišokėlių. Maždaug 4 valandos Frankfurto oro uoste: didelė teritorija, nėra kas veikti; profesionali, spėju asmenine patirtimi paremta, duty free darbuotojo paskaita apie padūmavusius single malt „Laphroaig“ ir „Bowmore“ viskius ir netikėta galimybė atlikti jų lyginamąją analizę; pasienio pareigūno nenoras išleisti į PAR be tranzitinės vizos (kurios vykstant į Zambiją oru nereikia) ir gyvenimu patenkinto juodaodžio (matyt, kažkaip susijusio su Pietų Afrika) frazė pareigingam vokiečiui „OK, let them go“ (daugmaž reiškianti, kad net ir vokiškas taisykles galima traktuoti lanksčiai).
10 valandų lėktuvu į Johanesburgą: atsipūtę ir puikiai nusiteikę South African oro linijų bafana bafana; paketas su ilgame skrydyje reikalingais raudonos spalvos daiktais, dėl ko beveik visi keleiviai pasidabinę raudonomis kojinėmis, pusė – raudonais akių dangalais; trūko tik raudonų kepurių su baltu bumbulu.
3 valandos Johanesburgo oro uoste: lauke –2ºC, viduje itin brangiai išparduodami 3 rūšių vuvuzelų („aprengtos“ medžiaginėmis nacionalinėmis vėliavomis; be vėliavų, bet su FIFA PČ logo; be vėliavų ir be FIFA PČ logo) likučiai. Galutinės 2 valandos lėktuvu į Lusaką: norėjosi miego ir, regis, gavau valgyti. Po maisto stiuardesė per rankas siuntė knygą, kurioje buvo galima parašyti palinkėjimą (ar kažką panašaus) Nelsonui Mandelai. Buvome patikinti, kad kitą savaitę Mandela visa tai perskaitys. Nuskambėjo kažkaip neįtikinamai. Tiesa, lėktuve dar teko pildyti kažkokią imigracijos kortelę. Juokingiausias punktas – „Kiek pinigų planuojate išleisti Zambijoje?“. Norėjosi parašyti „Kuo mažiau“...
Lusaka pasitiko įprastomis pasienio procedūromis ir prigesintu antžeminiu koloritu išėjus iš oro uosto patalpų į gryną (?) orą. Ant žemės dominavo raudonai-rusva ir gelsvai-pilkos spalvos, danguje – skaisčiai mėlyna, tarp žemės ir dangaus dulkėtai-žalia. Pirmosios pažinties su Zambija metu dulkių buvimas buvo juntamas, tačiau į akis (bei nosį) itin nekrito. Viskas pasikeitė išbuvus ten dvi savaites, po kurių Zambija pirmiausia asocijuojasi su dulkėmis ir pelenais, tiksliau dulkėtomis ir išdegintomis pakelėmis ir pagatvėmis. Dulkės visur – ant batų, ant rūbų, ant kūno, nosyje, burnoje, ausyse...
Pasirodo, pakelių (pagatvių) pelenai ir dulkės gali sukelti Zambijai itin pritinkančias asociacijas. Pelenai ir dulkės krikščionybėje nurodo žmogaus gyvenimo laikinumą: „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (ST, Pradžios knyga: 3:19). Jei žmogaus gyvenimas tėra intervalas nuo vienos dulkės iki kitos, tuomet Zambija yra tinkama šalis pajusti gyvybės laikinumą ir nereikšmingumą.
Zambijos piliečių gyvenimo trukmė, sergančių ŽIV/AIDS kiekis, žmonės gatvėse, tarp šiukšlių žaidžiantys vaikai, purvas ir apleistumas, kapinių būklė, atsainus požiūris į savo artimą liudija gyvenimą itin arti biblijinių dulkių. Keisčiausia tai, kad net ir suvokdamos visa ko laikinumą Zambijos dulkės nuoširdžiai šypsosi, kas nebūdinga, tarkim, lietuviškoms dulkėms. Galbūt todėl gera prisiminti Zambijos dulkes lietingoje ir anaiptol nedulkėtoje Lietuvoje. Todėl tolesnių tekstų apie Zambiją žanrą galima įvardinti kaip impresijas iš dulkinos Zambijos.
Bus daugiau.
