Visa tiesa apie alkoholio vartojimą Palestinoje

Palestiną daugelis išsivaizduoja, kaip Artimųjų Rytų saulės įkaitintą smėlėtą kraštą, kurio gyventojai griežtai ir skrupulingai seka pranašo Mahometo mokymu ir laikosi iš to kylančių socialinių normų.

Viena tokių – atsisakymas vartoti alkoholį. Vis dėlto, nei supančios dykumos, nei dominuojanti religija nesukausto margos ir įvairiapusės visuomenės. Nors alkoholis kai kuriuose visuomenės sluoksniuose vertinamas kaip tikrų tikriausias narkotikas, daugeliui palestiniečių šis gėrimas nėra tabu.

Absoliuti dauguma palestiniečių − musulmonai, vis dėlto islamas nėra vienintelė religija, kurią tenykščiai gyventojai išpažįsta. Palestinoje taip pat gyvena krikščionių bendruomenės, kurios savo istoriją kildina iš kryžiaus žygius ir net Jėzų Kristų menančių laikų. Ten gyvena apie 50 000 krikščionybę išpažįstančių palestiniečių, kurių šeimų religinės tradicijos tęsiasi amžius. Vakarų Krante stipriai jaučiama šių bendruomenių įtaka.

Apie 2 procentus visuomenės sudaranti religinė mažuma su alkoholiu susijusiuose teisiniuose klausimuose turi specialių išimčių ir nuolaidų. Jiems priklausančioms parduotuvėms leidžiama įsigyti alkoholio prekybos licenciją. Dauguma Palestinos krikščionių gyvena Betliejaus ir Ramalos miestuose. Šiuose miestuose ir juos supančiose apylinkėse visuomenės požiūris į alkoholį ir jo vartojamą – laisvas. Tad daugelis, taip pat ir musulmonams priklausančių restoranų ir užeigų, prekiauja alumi, vynu ir stipresniais alkoholiniais gėrimais.

Už dešimties kilometrų nuo Ramalos į šiaurę esančiame Birzete įsikūręs seniausias Palestinoje Birzeto universitetas, kuriame studijuoja beveik dešimt tūkstančių studentų. Sutapimas ar ne, tačiau šiame miestelyje nuo 1994 metų veikia ir palestinietiško alaus varykla „Taybeh Brewery“, verdanti penkių rūšių „Taybeh“ alų. Palestinoje esančios krikščionių bažnyčios taip pat turi savo vynuogyną ir vyno gamyklą. Palestinietiško Merlot, Syrah (Shiraz) ir Cabernet Sauvignon vynuogių vyno kokybė ir kaina – aukštos. Ne tik palestinietiškas vynas yra brangus. Daugelio alkoholinių gėrimų kainos yra didelės, nes jie apmokestinti ne tik Palestinos, bet ir Izraelio mokesčiais.

Nuo 2005 metų Birzeto miestelio gyventojai kasmet spalio pradžioje rengdavo vokiško Oktoberfest stiliaus alaus festivalį − Taybeh Oktoberfest. „The Guardian“ duomenimis, 2012 metais festivalis pritraukė rekordinę šešiolikos tūkstančių lankytojų minią. Palestinoje gyvenanti Gabrielė Tervidytė pasakoje, kad tiek festivalyje, tiek baruose ir kavinėse niekas neprašo įrodymų, jog lankytojai – krikščionys. Tad ne vienas musulmonas suvartoja daugiau ar mažiau vietinių ar iš užsienio atvežtų gėrimų. Betliejuje ir Ramaloje gausu barų, kurie beveik niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito mums pažįstamo baro, įsikūrusio viename iš tūkstančių pasaulio miestų. Juose dirbantys barmenai nedvejodami pripila stiklą alaus ar stipresnio gėrimo.

Visgi, ne visame Vakarų Krante dominuoja laisvas požiūris į alkoholio vartojimą. Šiaurinė teritorijos dalis yra gerokai konservatyvesnė. Ten įsikūrusiuose Dženinos ir Nabluso miestuose, taip pat pietuose esančiame Hebrone daug sunkiau pamatyti kavinių meniu ar parduotuvių lentynose užuominas apie parduodamus svaigiuosius gėrimus. Gabrielės teigimu, visose teritorijoje egzistuoja tokie patys įstatymai. Krikščionių labiau apgyvendinti Betliejus ir Ramala neturi specialių teisinių statusų − teisės aktai leidžia prekybą alkoholiu visoje teritorijoje. Vis dėlto, religingesniuose miestuose taip pat vadovaujamasi nerašytomis taisyklėmis. Pamaldesni musulmonai negatyviai žiūri į bent kokį alkoholio vartojimą, o patį alkoholį prilygina narkotinėms medžiagoms.

Nepaisant to, ir Palestinos šiaurėje galima rasti alkoholinių gėrimų. Ten įsikūrusi nedidelė samariečių bendruomenė. Kaip ir žydai, samariečiai pripažįsta Toroje esančius mokymus. Tad jų santykis su alkoholiniais gėrimais nėra taip apribotas. Už samariečių bendruomenę juosiančios sienos vartų daug šiaurės Palestinoje gyvenančių musulmonų ieško svaigiųjų gėrimų.

Net griežtos religinės dogmos visiškai neišstumia alkoholio iš konservatyviuose regionuose gyvenančių palestiniečių gyvenimo. Vestuvių ir kitų didelių šeimos švenčių metu net religingesni musulmonai ne visada atsisako svaigiųjų gėrimų. Skirtingai nei Lietuvoje, Palestinoje alkoholis nesipuikuoja ant vaišėmis nukrautų stalų, o giminės linksmuoliams nėra skiriamos stalo komendanto pareigos. Alkoholio vartojimas nėra atviras procesas. Vieša paslaptis, jog svečiai mažomis grupelėmis gali laikas nuo laiko trumpam pasišalinti iš puotos ir pasivaišinti uždraustais vaisiais.

Kaip ir daugelyje kitų pasaulio kraštų, taip ir Palestinoje alkoholis suteikia ne tik džiaugsmą, bet ir skausmą. Vertinant lietuviškas standartais, daugelis palestiniečių „nepakelia daug“ ir greit apgirsta. Miestų ir kaimų gatvėse galima pastebėti sunkiau besiorientuojančius ir šiek tiek šlitinėjančius gyventojus. Kadangi alkoholis ir jo vartojimas nemažoje dalyje visuomenės nėra pripažįstamas, todėl ir su alkoholizmu susijusios problemos ignoruojamos.