Vieta, kurioje niekas nerakina durų

Yra sala, kurioje elektra veikia vos 5 val. per dieną. Joje nėra vandentiekio, kanalizacijos, geriamo vandens Kolumbijos karinis jūrų laivynas atgabena kartą per tris savaites.

Sveiki atvykę į Santa Cruz del Islote salą. Šios mažutės Karibų salos plotas – vos 0,12 kvadratinių kilometrų, bet 1 200 žmonių kažkaip sugebėjo čia įsikurti, tada gyventojų tankumas saloje keturis kertus didesnis nei Manhatane.

Sala priklauso San Bernardo archipelagui, ji – už dviejų valandų kelio nuo Kartachenos Kolumbijoje. Kaip byloja vietos legenda, salą maždaug prieš 150 metų atrado pro šalį plaukę žvejai iš pakrantės miesto Baru, esančio už 50 km.

Sala jiems patiko, nes joje nebuvo moskitų, o tai šiame regione – retenybė. Taigi žvejai įsirengė stovyklavietę.
Šiuo metu saloje yra 90 namų, 2 parduotuvės, vienas restoranas ir mokykla. Vietos saloje visai nedaug, tad daugelis statinių dalinai stovi ant vandens, o sala iš dalies yra dirbtinai pratęsta.

Vienintelė tuščia vieta, kurioje gali apsilankyti žmonės, – kiemas, maždaug pusės teniso korto dydžio.
Dauguma salos gyventojų dirba artimiausiose salose, gyvenimas čia ramus, vaikai gerai išauklėti, durų niekas nerakina.

„Gyvenimas čia ramus, mielas, – sako 66 m. Juvenalis Julio, salos atradėjų palikuonis. – Čia nėra nusikaltimų, neturime policijos, visi vieni kitus pažįsta, džiaugiamės kiekviena diena.“

Nors nusikalstamumo nėra, saloje yra vienas apsaugininkas. Jis čia dirba, nes Kolumbija finansuoja mokyklą saloje, kurią lanko 80 mokinių, o įstatymai reikalauja, kad mokykloje būtų apsaugininkas.

Realiai apsaugininko nereikėtų, mokytojai sako, kad mokiniai ramūs.
Kai kas nors numiršta, kūną išgabena į gretimą salą, nes šioje saloje nėra vietos kapinėms.

Nors vietos saloje visai mažai, gyventojai džiaugiasi savo gyvenimu, sako, kad jis – tiesiog nuostabus.