Iki deltos keliaujame visureigiais su vietinių kelionių agentūrų Ma-Ci-Te ir Roquemar gidais iš Venesuelos sostinės Karakaso. San José de Bujas kaime kelias baigiasi. Jame gyvena warao genties indėnai, sudarantys vieną didžiausių Venesuelos čiabuvių grupių. Warao vardas išvertus reiškia “vandens žmones”. Taigi nuo San Jose de Bujas pirmyn brautis tenka upe ir džiunglėmis.
Orinoko deltos teritorijoje žemė tarp išsiraizgiusių vandens gijų apsemta, kojos vietomis klimpsta iki kelių, bet galima įsmukti ir iki juosmens! Čiabuviai per purvynus braido basomis kojomis, nes įklimpus basas kojas daug lengviau ištraukti iš tirštos dumblo masės.
Atvykti į Venesuelą savarankiškai užsisakius vietinių agentūrų paslaugas išeina pigiau ir įdomiau, nes pačiam galima susiplanuoti, kiek laiko praleisti įvairiose vietose, jau nekalbant apie tai, kurias vietas lankyti. Aš keliavau dvi savaites su vietinių kelionių agentūromis. Karakaso oro uoste pasitiko firmos atstovas su lentelėje įrašytu mano vardu ir pavarde, jis palydėjo ir išvykstant.
Nediduke valtimi iriamės gilyn į mišką. Begalė paukščių balsų! Virš galvos linguoja medžių šakos ir svyra lianos. Pakrančių trobelėse gyvenantys warao indėnai draugiški ir turistų atžvilgiu itin palankiai nusiteikę. Trobelė – labai jau skambiai pasakyta. Iš tikrųjų jos tėra pašiūrės be sienų, o jų viduje prie stogą remiančių baslių virš medinės platformos pririšti hamakai. Virtuvė – irgi čia pat, kitame pašiūrės kampe…
Indėnai atvykėliams pardavinėja suvenyrus iš egzotiškų augalų sėklų, medienos ir gyvūnų dalių (tačiau juos draudžiama išvežti ir nelegalu nei pirkti, nei parduoti, nes tokia veikla skatina saugomų gyvūnų medžiojimą, žudymą ir naikinimą). Čiabuviai ant plaušinių siūlų veria karolius, apyrankes, gamina segtukus, dėžutes, peilius. Turistai jiems – pagrindinis pajamų šaltinis.
Deltoje praleidau tris dienas, bet galima čia pabūti ir savaitę – tikrai yra ką veikti. Venesuelos džiunglėse kiekviename žingsnyje kažkas kruta, krebžda, tuksi, žiūri, čiulba, urzgia, čeža krūmuose ar šiurena lapus. Orinoko deltoje gyvena būriai kaimanų (nedideli Pietų Amerikos krokodilai).
Dažniausiai čia pasitaikančius caiman crocodylus vietiniai vadina baba, jie yra mažiausi iš visų Pietų Amerikos kaimanų, užauga iki 3 m ilgio. Vietiniai juos gaudo ir valgo. Turistai su čiabuvių gidais gali į valias plaukioti upeliais ryte, dieną ar naktį stebėdami vietos gyvūnus. Naktį ypač įspūdinga matyti, kaip upių krantuose tarsi perlų karoliukai žybsi kaimanų akys. Net šiurpas pereina kūnu, kai suvoki, kokia čia laukinė gamta.
Deltos upeliūkščiuose kartu su babomis plaukioja ir piranijos. Kai kurios jų rūšys itin plėšrios. Jas gaudo ant kabliuko užkabinę gabalėlį mėsos, ir kaskart ištraukia skirtingas - skirtingos rūšies ir skirtingų spalvų! Čiabuviai upėse maudosi kartu su piranijomis, net ir turistai kartais išdrįsta.
Deltos miškuose auga labai vertingas augalas - Moričės palmė (moriche). Vietiniams ji yra maisto ir palmių vyno šaltinis, iš jos plaušų jie pina hamakus, drabužius, daro įrankius, jų lapais dengia stogus. Radę tokį visais atžvilgiais naudingą augalą, čiabuviai jį nukerta ir parsivelka arčiau namų.
Svarbiausia – ten yra storų kirmėlių, pasak vietinių, labai, labai skanių! Prakapojus kamieną kirvuku, matyti, kaip viduje juda bent pora storų, baltų ir putlių gyvių. Tačiau toks vaizdas tęsiasi neilgai - mikliai čiupęs nustebusius kirmėliukus už galvų, palmės šeimininkas tuoj nusuka jiems galvas ir įsimeta į burną…
Pas mus sakoma, kad Venesueloje pavojinga, tačiau daugiausia pavojų tyko miestuose, o ne gamtoje. Už miestų neslankioja nei vagys, nei plėšikai, tad “laukinė” teritorija, išskyrus šalies sostinę ir kitus miestus, yra pakankamai saugi.
Mane kelionių agentūra prijungė prie rusų turistų grupės. Bet kuriame mieste reikia būti labai budriems, tamsiuoju paros metu visai nekišti nosies laukan. Skamba gal ir keistokai, tačiau taip jau yra ir geriau pačiam tuo neįsitikinti iš patirties.
Sostinė Karakasas – pavojingiausias Venesuelos miestas. Policija nepajėgi susitvarkyti su gatvių plėšimais, žudymais, vagystėmis ir kitais nusikaltimais, nes neturi pakankamai pajėgų. Karakase geriausia vaikščioti su gidu arba grupėmis, ir tik šviesiuoju paros metu.
Kaip nuvykti į Venesuelą ir keliauti po šalį?
Patogiausias būdas nuvykti į šią šalį, kokį teko rasti - skristi iš Frankfurto tiesioginiu oro linijų lėktuvu. Bilieto į abi puses kaina svyruoja tarp 750-950 eurų, per spec. pasiūlymus internete galima rasti ir už 400 eurų į abi puses. Galimi ir kiti variantai, ypač skristi iš Madrido kitomis oro linijomis, bet iki jo sunkiau nusigauti iš Lietuvos nei iki Frankfurto.
Mokant ispanų kalbą galima keliauti ir visai savarankiškai išsinuomojus automobilį, bet nepatarčiau, nes gali iškilti keblumų, o tuomet jau niekas nepadės, jei šalia nėra vietinio gido.
Čia vyrauja betvarkė ir reikia šiek tiek išmanyti venesueliečių gyvenimo taisykles bei mąstymo būdą. Venesueloje yra pavojingų gyvačių ir skorpionų, todėl į gamtą irgi patartina eiti su vedliu. Daugiau informacijos apie Venesuelą ir vietines kelionių agentūras galima rasti šalies turizmo tinklapyje www.rethinkvenezuela.com.
Karakase maisto ir paslaugų kainos panašios į Vilniaus, o kituose miestuose ir miesteliuose viskas daug pigiau. 1 doleris lygus apytiksliai 2.5-3 naujųjų bolivarų, priklausomai nuo to, kur keisite pinigus ir kada, nes kursas nuolat svyruoja (nuo šių metų pradžios iki dabar svyravo tarp 9 ir 2 bolivarų (!), bet oficialus banko kursas visada vienodas ir pats nepalankiausias, apie 2.5 bolivaro).
Valiutą į bolivarus pelningiausia keistis Karakaso oro uoste iš siūlančių privačių asmenų (vadinamu “juodu kursu”), kituose miestuose už tą pačią sumą “juodu kursu” gausite mažiau, o oficialiu kursu bankuose – dar mažiau. Bet tai daryti reikia labai apdairiai ir nedidelėmis sumomis. Gatvėje reikia saugotis, nedemonstruoti kamerų ir fotoaparatų ir būti budriems, nes Pietų Amerikoje vagių netrūksta...