Tai štai, išvažiavome mudvi su dukra pailsėti į Kretą. Aš angliškai nė bū-bū, nors ir suprantu beveik viską, taigi dukra – tuo metu jau dvyliktokė - mano balsas ir mano liežuvis. Viskas puiku: saulutė, šiltas vandenėlis, tingus ir lėtas laikas. O dar susipažįstame su kitu mamos ir dukros tandemu iš Lietuvos.
Žodžiu, smagumėlis: gyvenk ir džiaukis. Ir štai nutariame pasivažinėti po salą ir pačios savarankiškai, o ne su didžiulėmis turistų grupėmis, apšniukštinėti kiekvieną kampelį, tad žygiuojame išsinuomoti automobilį. Mažutis raudonas Nissan Micra kaip tik mums. Tačiau atsiranda problemėlė: mano dukrytei dar tik 18, tad jai negalioja kasko draudimas, ir mes labai rizikuotume, jei ji vairuotų Kretoje – maža kas gali nutikti tuose kalnų keliukuose.
Naujoji pažįstama baiminasi sėstis už vairo, nes jos vairavimo patirtis labai menka. Jos dukrai tik 17, tad teisų ji dar apskritai nebeturi. Na, o maniškės dar seno tipo – be nurodyto galiojimo laiko, popierinės ir laminuotos, be to – ir tas pačias esu palikusi Lietuvoje, kadangi net nepagalvojau, jog užsimanysiu ar prireiks vairuoti, o ir buvau įsitikinusi, jog užsienyje toks „popiergalis“ nebegalioja.
Tačiau moteriškė automobilių nuomos centre, matyt, labai nori mums mažąją Micrą išnuomoti, tad surezga planą, kad vis dėlto vairuočiau aš, o jei kartais pakliūtume į nagus policininkams, dievagočiausi, jog teises palikau viešbutyje. Bet man vis tiek neramu, kad turėsiu vairuoti be teisių, tad skambinu vyrui, kad jis padarytų bent jų kopiją, o tada nuskenuotų ir kuo anksčiau ryte atsiųstų man į tąjį nuomos centrą – moteriškė padiktuoja fakso numerį ir pažada priimti faksogramą.
Taigi, automobilį imame. Trims dienoms. Ir jau tą patį vakarą Roma (toji naujoji bičiulė) parvairuoja jį į viešbučio kiemą.
Gardi vakarienė, linksmi pašnekesiai ir... akimirksniu kilusi pašėlusi idėja tuojau pat imti ir išbandyti automobilį. Tiesiog imsime ir prasilėksime keletą kilometriukų. Roma nedrąsiai sėdasi už vairo (aš gi dar nebeturiu „teisių“), tad nusprendžiame važiuoti netoli ir labai lėtai bei atidžiai.
Tačiau netoli nuvažiuoti nepavyksta, nes įšokame į autostradą, kuri pamažu, bet labai akivaizdžiai vingiuoja kalno šlaitu aukštyn, ir mes neturime jokios galimybės nei išsukti, nei apsisukti. Tad riedame iki pirmo viaduko, kurį pasiekiame jau gerokai išsigandusios. Juk pakeliui jokios trobelės ir net degalinės, taigi ir jokios galimybės pasiteirauti, kur nuklajojome ir kaip sugrįžti atgal.
Tačiau ryte ir vėl bėda – į automobilių nuomos saloną neatėjo joks faksas iš Lietuvos. Perpykstu ant vyro – kaip jis galėjo šitaip pasielgti? Juk buvo pažadėjęs. Tad vėl skambinu į Lietuvą ir randu savo vargšelį supykusį ant viso pasaulio – mat pabėgo iš darbo, ieškojo, iš kur galima išsiųsti „tą velnio“ faksą, o Kreta jo niekaip nepriima.
Kaip tai nepriima??? Juk stoviu šalia ir laukiu kaklą ištiesusi, tačiau faksas neateina nors pasiusk. Tad galiausiai nutariame, kad teisių kopiją gausiu į savo elektroninį paštą.
Štai taip ir pradedame pirmąją savo klajonių dieną. Nelabai drąsiai, bet vis dėlto sėdu už vairo. Ir vėl pasukame tuo pačiu keliu, kuriuo klajojome tamsoje praėjusį vakarą. Grožis tarytum pasakoje: aplinkui tik kalnai ir kažkur žemai žemai, ryto saulės nušviesta, tyvuliuojanti jūra... Ech,- juk tai ir yra tikros atostogos...
Tačiau Roma stveriasi už galvos ir net spiegia iš siaubo, kad vakar, tamsoje, ji pati sėdėjo už vairo ir vežė mus visas šituo siaubingu keliu. Jei būtų bent įsivaizdavusi, kaip pavojingai kalno šlaite jis pakibęs, nieku gyvu nebūtų išdrįsusi net užvesti variklio. Jos šiurpas tęsiasi gana ilgai, kol galų gale išsukame iš autostrados ir jai tenka čiupti į rankas salos žemėlapį bei imtis šturmano vaidmens.
Tačiau vis tiek visą laiką ji sėdi šalia manęs įsitempusi, ir vos tik pastebėjusi, kad grožiuosi atsiveriančiais ir nuolat besimainančiais vaizdais, neužmiršta perspėti, kad vairuodama nesižvalgyčiau, o žiūrėčiau į kelią. Juk šlaito pusėje dažniausiai nėra jokių apsauginių atitvarų, o keliukai siauri, matomumas geriausiu atveju vos 50 metrų, o prasilenkiant su kitais automobiliais tenka trauktis į skardžio pusę tiek, kad jai, sėdint keleivio vietoje, iš siaubo net šiaušiasi plaukai ir ranka pati savaime stveriasi durų rankenos (visa laimė, kad ne atsidaryti ir šokti lauk, o tik suturėti savo baimę).
Na taip, kas vairavo Kretoje, ir kas važinėjo ne paskui turistų autobusus, o pačiais atokiausiais keliukais, kilo į viršukalnėse įsikūrusius vienuolynus, leidosi į giliausius tarpeklius, vinguriavo serpantinais, riedėjo į atokią asiliukų fermą ar turistų nelankomą kaimelio taverną, supras, į kokią avantiūrą leidosi keturios pašėlusios moteriškės. O teisių kopiją išsispausdinti pavyko tik vakarop, kai išnaršiusios Agios Nicolaos miesto turgų ir prisipirkusios nerealaus vietos gamintojų sūrio bei vyno galų gale radome interneto kavinę (čia internetas nėra pirmo būtinumo dalykas, čia mėgaujamasi lėtu laiku ir saule).
Nepasakyčiau, kad visas tris dienas, kurias praleidome ant ratų, buvau absoliučiai rami. Tikrai nesinorėjo pakliūti į rankas policininkams, kurių čia nors vežimu vežk. Stengėmės ginkdie nepažeisti taisyklių, nesustoti neleistinoje vietoje, nors ir norėjosi kas puskilometris stabčioti ir grožėtis atsiveriančiais vaizdais – sugerti jų kuo daugiau ir išsaugoti mūsų laukiantiems ilgiems, šaltiems lietuviškos žiemos vakarams, nors ir magėjo prisirinkti prie kelio prikritusių granatų ar mandarinų, pasiskinti vynuogių – tos gėrybės ten auga tiesiog visur, kur tik bepasisuksi.
Tik visa bėda, kad tos mūsų jaunosios panelės, negalinčios guostis grožio stoka, vis traukė visus vyriškus žvilgsnius. Tad vienoje šalikelės aikštelėje prie mūsų ir sustojo policijos automobilis. Net sustingau iš baimės. Tačiau du jauni vyrukai, pasirodo, tenorėjo pakalbinti merginas, besifotografuojančias ant seno, kadaise nuo kalno nugarmėjusio ir čia įstrigusio automobilio stogo. Mano teisės jiems įdomios nebuvo.
Toks tad mano kelionės nuotykis. Lyg ir nieko labai ypatingo, bet patyrėme daug linksmų akimirkų, o ir prisiminti turime ką.
