Antano ir Jono Juškų muziejus Vilkijoje, Kauno r., jau skaičiuoja 23-iuosius metus, Vidos ir Arūno Sniečkų sūnus Vykintas – 15-uosius. Sąvokų „namai“ ir „darbas“ šioje šeimoje niekas neskiria, nes muziejus jiems tikrąja žodžio prasme – namai.
Pakvipo pyragais
A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų prieš 22 metus Arūnas pradėjo kurti nuo nulio. Atvažiavo vienas, nemiegodavo naktimis, nes po tarnybos armijoje jau 10 metų kankindavo košmarai.
Į jo rankas pakliuvo etnomuzikologų Evaldo ir Daivos Vyčinų liaudies dainų įrašai. Arūnui tai buvo visiškai naujas muzikos pasaulis: vakare įsijungė paklausyti ir netikėtai... užmigo. Kitą vakarą pakartojo eksperimentą – tikrai dainos veikė raminamai.
Po ketverių metų kartu su dainomis į Vilkiją atkeliavo dar didesnė likimo dovana: pažintis su „Ratilio“ šokėja, dainininke, kultūros centro darbuotoja Vida. Ir Juškų muziejuje pakvipo kriaušių pyragu... Iki šiol firminiu skanėstu vaišinami muziejaus svečiai.
„Kuklios buvo mūsų vestuvės. Visas savo lėšas į muziejų buvau sukišęs. Dėdė davė šimtą litų, nuvažiavau į turgų nuotakai gėlių, o man pinigus iš kišenės ištraukė... Pinigų pasiskolinau, Vidai lelijų puokštę vis tiek nupirkau“, – prisimena Arūnas.
„Šitiek metų muziejuje dirbam ir gyvenam. Kas galėtų tai ištverti? Mes patys pasirenkame savo gyvenimo kelią. Gaila, kad žmonės bėga iš Lietuvos. Nemyli vietiniai Vilkijos, o toks grožis... Kai surengiame parodą muziejuje, vilkijiečius įleidžiame nemokamai, tačiau sulaukiame tik vieno kito. Ko mes atėjome į šį gyvenimą: dirbti, pinigus uždirbti, lakstyti po akropolius ir mirti? Per daug verkšlename. Mūsų protėviai daug sunkiau gyveno, tik mums vis negana, godumas valdo“, – susimąsto Vida Sniečkienė. Vieną sekmadienį ji 37 svečius pavaišinusi vegetariniais kotletais iš kopūstų, morkų ir svogūnų. „Už savo pinigus, kieno dar?“ – nusistebi dėl mano nesupratimo Vida.
Sakrali vieta saugo
„Šitame kambaryje eksponatų tik keli – visi daiktai įsigyti savo lėšomis. Tik nepagalvokite, kad skundžiamės, įpratome ir labai smagu. Kažkada pykdavau, grasindavau, kad išeisiu. „O kas tave pakeis?“ – manęs klausdavo. Pakeis, pilna žmonių, tik viskas būtų kitaip. O dabar čia mano drobė, mano teptukai. Šitas muziejus kaip mano, Viliaus Orvido sodybos ir tėvo Stanislovo pasaulio derinys“, – pasakoja Arūnas.
Jo eksperimentas pasiteisino: ši vieta tokia sakrali, kad pati save saugo. Kai atvažiuoja vaikų ekskursijos, Arūnas susodina juos ir pasakoja valandą, o paskui leidžia laisvai vaikščioti. Per visus tuos metus dingo tik vienas daiktas, bet ir tas ne eksponatas.
Anksčiau su vaikais per ekskursijas muziejaus direktorius žaisdavo slėpynių: troboje taip pasislėpdavo, kad jo nerasdavo. Tuomet buvo mažai eksponatų, tuščia, bet kaip buvo gera vakaroti, visi iškritę kas kur miegodavo. Vieną kartą daugiau kaip pusantro šimto žmonių nakvojo, tai Arūnui liko vieta... po stalu. Tačiau atvažiavo komisija ir medinius gultus išardė.
„Šiemet pirmą kartą neįleidau žmogaus pernakvoti. Pasibeldė vakare, atseit, mašina subyrėjo, nespėjo į autobusą. Jau norėjau sakyti „jokių problemų“, bet viduje kažkas sukirbėjo: „Atleiskite, bet jumis netikiu.“ Kitą dieną pamačiau jį netoli besisukinėjantį įtartinoje kompanijoje. Mano nuojauta neapvylė“, – pasakoja A. Sniečkus.
Vidos ir Arūno darbo ir namų sąlygos kuklios: šildymo sistema renovuota vos prieš dvejus metus – dabar jau šiltai gyvena. O anksčiau žiemą viduje vos 7 laipsniai šilumos tebūdavo. Prieš dvejus metus ir valdžia skyrė (o, stebukle!) lėšų stogo remontui. Iki tol – tik pradeda lyti ir bėga vanduo kiaurai, laksto muziejininkai su dubenimis...
Namai tarp eksponatų
Jau penkioliktus savo gyvenimo metus muziejuje gyvena ir Sniečkų sūnus Vykintas. Neseniai su mama keliavęs po Baltarusijos teritorijoje esančias LDK pilis vaikinas apsidžiaugė: „Nors vieną naktį pabūsiu ne eksponatas!“
A. Sniečkus gyvena muziejuje, todėl čia registruotas. „Kai atėjau čia dirbti ir gyventi, sutarėme su valdžia – muziejų kuriu savo lėšomis. Nuoširdžiai tikėjau, kad man išėjus į pensiją valdžia nupirks kokį namelį, kur galėčiau persikelti. Tokių pavyzdžių buvo ir dabar yra. Bet gal durnas buvau. Dabar įsitikinau, kad tikrai taip nebus. Jei subyrėtų mano sveikata, išmestų be jokių sentimentų. Vida – puiki specialistė, išmananti daugybę etnografinių dalykų, tačiau niekas iki šiol šito neįvertino“, – apgailestauja Arūnas.
Pikta, kai muziejininkų darbą bando tikrinti tie žmonės, kurie mažiau išmano. A. Snieč-kus nėra teoretikas, turi daug praktikos.
„Prisimenu vieną seną žmogų – sėdi, rūko, prakalbinti negali. Pamaniau, pakritikuosiu valdžią, tai jį tikrai sudominsiu. O jis dūmą išpūtė ir lėtai sako: „Vaikeli, Aukščiausiojo Teisėjo sostas dar nelaisvas.“ Išmintis, pranokstanti filosofijos traktatus“, – įsitikinęs Arūnas.
Muziejaus direktorius pagaliau prisėda prie didelio stalo. Šiandien priimtos keturios ekskursijos. Grupės didelės. Atvažiuoja dviaukščiai autobusai... Bet kai viskas nurimsta, rodos, laikas namams ir poilsiui?
„Ką jūs! Kas iš to, kad nusiteiki prieš televizorių padrybsoti, kad ir kokį šlamštą pasižiūrėti. Jau girdi – beldžia. Kaip žmogaus neįleisi? Ir po kiemą su chalatu nevaikščiosi – juk muziejus, – juokiasi Arūnas. – Būna, kad lankytojai tualetą užkemša, lėšų mažai, todėl tenka ir tokius darbus padaryti. Lipu į kanalizacijos duobę, krapštau vamzdį. Kaip tyčia, atvažiuoja žmonės ir ieško muziejaus direktoriaus. Sakau, tai aš būsiu. Netiki. „Baikit juokus, direktoriai š... nevalo.“
Dūdmaišiai kamine
Viduryje trobos išlikęs ugniakuras – kaminas, kuriame puiki akustika. Čia Petras Vyšniauskas grodamas dūdmaišiu įrašinėjo kompaktinę plokštelę. Donatas Katkus labai užpyko, kad Vyšniauskas žinojo tokią unikalią vietą, o jam nepasakė.
Dūdmaišių meistras Albertas Martinaitis viename renginyje muziejuje visų akivaizdoje per kelias minutes sukonstravo dūdmaišį iš trijų nendrių stiebų ir tuščio pieno pakelio: pradūrė skylutes, įkišo nendres, siūles užsandarino ir viskas. Arūnas pademonstravo, kad „instrumentas“ tikrai groja.
Kamine padėta Vilniaus dūda, o kambaryje guli Labanoro dūdos kopija. Pasak Arūno, šie instrumentai labai skiriasi nuo airiškų. Tuo labiau nuo škotiškų dūdmaišių – tai jų karo muzikos instrumentai. Kai kas Lietuvoje groja plastikiniais dūdmaišiais. Skambesys gražus, tačiau panašus į airiškų. Arūnui tai netinka – negi svetimą kultūrą propaguosi, kai savo turi? Deja, abu instrumentai dabar sugadinti.
„Pirmą kartą tokia bėda – vaikai, rupūžiokai, ištraukė vamzdelį, matyt, norėjo pasižiūrėti, kas viduje. O ten toks medinis liežuvėlis, labai garsiai švilpia, tai ir pasiėmė. Jam padaryti reikia didelio išmanymo, pats nesugebėsiu“, – apgailestauja A. Sniečkus.
Gynė piliakalnį
Arūnas ne tik muziejininkas, bet ir kraštotyrininkas, vedantis ekskursijas po unikalias Vilkijos apylinkes. Štai netoli teka Šventupio upelis. Jo vanduo toks švarus ir skanus – net saldus. Viena moteris pasakojo, kad vaikystėje ją močiutė vis ragindavo iš to upelio vandens atnešti, negerdavo iš šulinio.
Įdomus ir kitas šaltinis, kuriame iš žemės veržiasi trys akys – baltos, pilkos ir juodos spalvos. Žmonės pasakoja, kad prasiplovusieji akis tuo vandeniu regėjimą atgaudavo. Pabandė ir Arūnas – vyzdžiai išsiplėtė, mašinos numerį iš tolo pamatė. Po paros tas poveikis dingo.
Iš vieno šaltinio A. Sniečkus išvalė prikritusius lapus ir prikasė puskibirį monetų. Žmonės aukodavo, sugalvoję norą kapeikas, centus įmesdavo... „Sudėjome tuos pinigėlius atgal“, – neslepia muziejininkas.
Su lobių ieškotojais jau yra tekę susidurti. Vienas siūlė „barterį“: už istorinių vietų parodymą dalytis grobį pusiau – jam auksas, o Arūnui varis. „Gal ir naudingas būtų sandėris, jei moralė leistų. Auksas man nerūpi, o žalvario dirbiniai būtų įdomūs“, – svarsto A. Sniečkus ir prisimena vieną istoriją, kuri vos nesibaigė tragiškai.
Prieš 15 metų prie vieno piliakalnio nuvežė škotus, kad parodytų, kur ir jų protėvių kraujas pralietas. Ir mato – kasinėja. Kraštotyrininkas puolė ginti piliakalnio ir gavo su kastuvu į galvą. Škotai, narsiosios širdies palikuonys, vos į kelnes iš baimės nepridėjo. Arūnas atsipeikėjęs apsigynė, bet, išvydęs pistoletą, dėjo į kojas.
„Vėliau pamačiau per televiziją vieną iš tų – teisė baisiausią Lietuvos nusikaltėlį... Tikrai būtų užmušęs“, – neabejoja muziejininkas.
Vida tuomet laukėsi ir Arūnas dėl šeimos ramybės nusprendė, kad jam užteks saugoti tik A. ir J. Juškų namelį.
Dievadirbys su saulute
Arūnas prasitaria kartais labai pasiilgstąs „laisvės“: būtų dievadirbys, ką uždirbtų, tą ir turėtų, bet, svarbiausia, niekas ant galvos nesėdėtų.
„Laukiu kaip išprotėjęs atostogų – visada važiuoju į drožėjų simpoziumus. Ten išgyvenu tokia palaimingą būseną, kad ne gyvenimas, o rojus. Ir čia būtų rojus, kol nesusiduri su valdišku požiūriu“, – atsidūsta.
Arūnas pradėjo drožti nuo... muilo. Dėl stuburo traumos tekdavo daug laiko praleisti ligoninėse, tai iš dyko buvimo prisigalvodavo užsiėmimų. Ypač gražiai atrodydavo dirbiniai iš geltono spygliuočių muilo. Palaikai ant palangės, išblunka, paskui nutepi laku ir neatskirsi nuo dramblio kaulo. „Ligoninėje išmokiau ir vieną kiaulių augintoją, ir kaimo artoją drožti. Net patys stebėjosi, kad sugeba. O kaip sužinosi, jei nė karto nebandei“, – pasakoja drožėjas.
Visuose A. Sniečkaus drožiniuose įamžintas saulės simbolis. Tik neseniai viename simpoziume skulptorius iš Tailando, sanskrito žinovas, pasakė, kad Arūno vardas reiškia „saulė“...
Pomėgis drožti irgi praverčia muziejui. Štai dažnai čia apsilankantis Vytautas V. Landsbergis norėtų atvežti garsų gitaristą, surengti koncertą, tačiau reikia kelių šimtų litų honorarui.
„Ką nors sugalvosiu, išdrošiu kokį suolą“, – mąsto muziejaus direktorius. Kartą jis nupirko ir sode pasodino melsvą puskiparisį – gražu, bet brangu, o reikia tokių daugiau. Staiga užsuka žmogus ir užsako didelį suolą. „Laisvo laiko turiu – išdrožiu. O kai pasiūlo atlygį, paprašau, kad nupirktų devynis tokius medelius. Ir man ramu: niekas neapkaltins, kad nelegaliai užsidirbau pinigų“, – juokiasi Arūnas.
Ne Sniečkus, o Visaginas
Arūno medžio dirbtuvės įrengtos po atviru dangumi. Iš trijų pusių apjuostos malkų rietuvėmis. Malkos paprastos, skirtos krosniai kūrenti, bet sudėliotos ornamentais meniškai – suskirstytos pagal formą ir dydį.
Skulptorius tikina, kad lauke dirbti nešalta ir žiemą. Pajuokauti mėgstantis menininkas prisimena vieną kuriozą: „Atvažiuoju į sodybą drožti koplytstulpio, o medis guli apšerkšnijęs. Prieš pradedant darbą norisi pamedituoti, muzikos nėra, tai vietoj jos mėgstu dūmą užtraukti, bet neturiu ugnies. Nueinu į trobą ir paprašau degtukų. Užsimiegojusi mergaitė klausia, kam man degtukai. Sakau, koplytstulpiui atšildyti, apšerkšnijęs. Vaikas akis išpūtė: o jums vienos dėžutės užteks?“ – juokiasi Arūnas.
Ir taip ne kartą. Pasako didžiausią kvailystę rimtu veidu – visi tiki. Jis prisimena šviesios atminties Valentiną Markevičių – lituanistą, antikvarinių knygų kolekcionierių, eruditą. „Jis buvo didelis humoristas, bet kartą pavyko man jį apgauti. Kai jis mane pristatė vienam žmogui „Arūnas Sniečkus“, atsakiau: „Valentinai, tu sumaišei. Mano pavardė visai ne Sniečkus...“ – „O kokia?“ – akimirką sutriko bičiulis. – „Visaginas“. Visai neseniai miesto pavadinimas buvo pakeistas... “
Valentinas išmokė Arūną vandenį taupyti – plauni rankas ar veidą, po čiaupu vonioje kibirą pastatyk, o kai reikia, surinktą vandenį į tualetą nupilk. Ir tai ne taupumas, o atsakingas požiūris į gamtos turtą.
„Mane taip sužavėjo, kad ir aš namuose tokią tvarką įvedžiau, kankinu šeimą iki šiol. Per daugelį metų tiek vandens sutaupiau, kad užtektų kokiai Afrikos šaliai pagirdyti...“ – sako Arūnas.
Knyga iš „Titaniko“
Per ekskursijas daugybę metų A. Sniečkus pasakojo, kaip kunigas Juozas Montvila paėmė Antano Juškos knygą iš Rozalijos Cvirkienės ir pažadėjo nugabenti į Ameriką. Prieš dvejus metus žiūrėdamas dokumentinį filmą apie „Titaniką“, Arūnas prasitarė Vidai: „Gal kur ir Juškos knyga guli...“ Praėjus šimtmečiui po laivo tragedijos, šį pavasarį muziejininkai sužinojo stulbinančią naujieną: tarp daiktų, iškeltų iš „Titaniko“, – A. Juškos knyga. Bibliografinė retenybė, pergyvenusi laiką ir laivo katastrofą... Draugai ragina Arūną dėti visas pastangas, kad knyga grįžtų į Lietuvą.
„Esmė žmogus ir jo palikta dvasia, ne knyga“, – įsitikinęs muziejininkas. Pernai vienas kolekcionierius muziejui atidavė labai retą Jono Juškos knygą, išleistą 1861 m. Arūnui įspūdį padarė ne knyga, o tas žmogus – juk kolekcionieriai pamišę, už tą knygą būtų gavęs didelius pinigus. Nors dar didesnė bibliografinė retenybė yra kita J. Juškos knygelė – graždanka (lietuviškas tekstas parašytas kirilica, – red. past.).
Už ją caras pažadėjo Jonui leisti gyventi Lietuvoje kartu su broliu Antanu. Lietuviai inteligentai masiškai pirko tą knygą ir degino. Neišliko nė viena. J. Juška suvokė savo klaidą, bet jau buvo per vėlu, juodą darbą spėjo atlikti – graždanka buvo sukurta ir turėjo nutautinti lietuvius. „Nepavyko. Ir dabar išsikapstysim“, – teigia A. Sniečkus.
Gera buvo kalbėtis – pro nedidelius langus į kambarį sruveno medžių šešėlių prislopinta šviesa, Arūno žodžiai liejosi kaip meditacija. Tik laikrodžio „bum-m, bum-m“ primindavo, kad eina laikas.
