Juk yra dar ir pasivaikščiojimai po miestelius, parduotuves, turgus. Kviečia ekskursijos, siūlančios pažintis su istorija, gamta, turkų gyvenimo būdu. Antikos, Bizantijos imperijos paveldo ir musulmoniškos kultūros susipynimas itin būdingas Turkijai, valstybei, kuri viena koja yra Euro-poje, kita – Azijoje. Iš 81 provincijos, į kurias suskirstyta Turkija, tik keturios yra Europoje; tai vadinamoji Trakija, o azijinė dalis – Anatolija.
Keičiu liepą į spalį
Po nepilnų trijų valandų skrydžio iš Vilniaus į Antaliją pirmiausia skubi išsivaduoti iš šiltos striukės – beveik įpusėjęs spalis, o jau aštuntą ryto čia karšta (laikrodžių, atvykus į Turkiją, sukioti nereikia, jie rodo tą patį laiką kaip Lietuvoje). Kol pasieksim už maždaug penkiasdešimties kilometrų esantį Kemerą, dar stipriau pajusime sugrįžimą į vasarą. Nors žaluma jau ne tokia ryški, per ilgą sezoną nuvarginta saulės, bet gatvėse ir kiemuose vis dar ryškiai žydi visokie augalai – oleandrai, raudonžiedžiai vijokliai, „angelo sparnais“ vadinami krūmai, žemyn svarinantys didelius baltus varpus, netikėčiausių spalvų pelargonijos...
Saulės per dieną prišildyti Turkijos Rivjeros miestelių mūrai naktį atiduoda savo šilumą kaip gerai iškūrentos duonkepės. Dar ir po mėnesio lietuviui čia nebūtų šalta maudytis. Lietuvišką vasarą drąsiai galima keisti į vėlyvą turkišką rudenį.
Kemeras – nedidelis, jaukus kurortinis miestelis, esantis 42 km į pietus nuo Antalijos. Tai vienas populiariausių pietų pakrantės kurortų, su promenada palei jūrą ir gražia pėsčiųjų prekybine gatve. Miestuke itin daug viešbučių, gražių vilų su sodeliais ir baseinais. Kai kurios rudenį jau tuščios. Nemažai nekilnojamojo turto čia įsigijo ir turtingi europiečiai, laukdami greitos Turkijos narystės ES. Kemero kraštovaizdis patrauklus – iš vienos pusės miestelį supa pušynais apaugę Tauro kalnai ir apelsinmedžių sodai, iš kitos – paplūdimiai ir labai skaidrus, ištisus metus šiltas Viduržemio jūros vanduo.
Kemeras – vienas didžiausių jachtų uostų Turkijoje. Čia yra patogi 180 vietų puikiai įrengta prieplauka. Pasirinkę iškylą jachta, turistai už 15 dolerių gali visą dieną mėgautis plaukiojimu po jūrą, maudynėmis, vaizdingų laukinių paplūdimių lankymu, į kainą įeina ir pietūs laive. Mes su bičiuliais plaukėme jachta „Jet Star“, kurios jauna sportiška įgula parodė dar ir programą. Vyrukai kaip tarzanai laipiojo jachtos stiebais, žongliravo, o jaunas artistiškas kapitonas, persirengęs moterimi, net puikiai pašoko pilvo šokį. Už tuos pinigus ekskursijos organizatoriai tikrai atidirbo, be to, labai linksmai, mandagiai ir nuoširdžiai.
Mitų ir didingos istorijos pėdsakai
Antikos mitai pasakoja, kad kažkada Tauro (Toroso) kalnuose gyveno baisus padaras Chimera, spjaudantis ugnimi ir nešantis nelaimes. Jis turėjo liūto galvą, ožkos liemenį, gyvatės galva pasibaigiančią uodegą ir iš nugaros augančią trečią – ožkos galvą. Graikų didvyris Belerofontas ant žirgo Pegaso nugalėjo pabaisą, perpjaudamas jai gerklę švino kardu, bet jos ugnies liežuvis iki šiol dega ant vieno iš kalnų.
Žiloje senovėje Kemeras yra buvęs Romos, vėliau Bizantijos (arba Rytų Romos) imperijos sudėtyje istorinio regiono Likijos pavadinimu. Ši žemė saugo Aleksandro Makedoniečio, Antonijaus ir daugelio istorinių karvedžių pėdsakus. Netoli Kemero išlikę Antikos miestų Olimpo ir Faselio, įkurtų III a. pr. Kr., o vėliau tapusių Viduržemio jūros piratų prieglobsčiu, griuvėsiai. Miesteliai ir šiandien įspūdingi buvusių akvedukų, amfiteatrų, pirčių, bazilikų liekanomis, kurias noriai fotografuoja turistai.
Iš Kemero patogu nuvykti į Kekovos salą, kur galima pamatyti įspūdingas buvusio senovinio miesto liekanas po vandeniu. Tai palieka neišdildomą įspūdį – kaip pasakoje į žydrą jūrą nusileidžia marmuro laiptai; dugne boluoja antikinių kolonų, pamatų likučiai; virš raibuliuojančių bangelių tarsi unikali dekoracija stūkso jau keliolika šimtmečių savo amžių skaičiuojantis sarkofagas...
Myroje labai įdomu apžiūrėti Likijos laikų celes ir kapavietes, išskobtas aukštai uolose. Šis miestas siejamas ir su Kalėdų Senelio prototipu – šv. Mikalojumi. Jis buvo Myros vyskupas, nužudytas 325 metais. Krikščionybę iš tų vietų islamas išstūmė palyginti neseniai – prieš šešis septynis šimtus metų, kai turkai seldžiukai ėmė puldinėti ir jungtis Bizantijos teritorijas. Užkariautos žemės ilgainiui virto galinga musulmoniška Osmanų imperija.
Švelnus islamo variantas
Dar neprašvitus iš mečečių bokštų pasigirsta verianti muedzino giesmė – kvietimas pirmajai maldai. Vėliau per dieną jų nuaidės dar keli, bet jau nebus tokie jaudinantys kaip nuskambėję tyloje ir tamsoje. Kunkuliuojančios buities šurmulyje nuskęs ir ištirps it ledukai kokteilyje... Ar turkai yra labai pamaldūs ir karštai tikintys Alachą? Jau ketvirtą kartą lankausi Turkijoje, bet nė karto neteko matyti, kad čionykščiai žmonės, pasigirdus muedzino balsui, viską mestų, klauptųsi ir muštų kakta į žemę. Musulmonams šventą penktadienį gyvenimas čia irgi nesustoja – negi turistams, iš kurių gyvena visi pajūrio kurortai, valgyti nevirsi, suvenyrų neparduosi, į ekskursijas neveši...
Nuo 1923 metų, kai turkų garbinamas politinis veikėjas Kemalis Atatiurkas ir jo bendražygiai įkūrė pasaulietinę Turkijos Respubliką, čia religija atskirta nuo valstybės. Tokios politikos pasekmės akivaizdžios – islamas Turkijoje nėra toks agresyvus ir griežtai reguliuojantis gyvenimą, kaip ajatolų Irane ar talibų Afganistane.
Ypač europietiškai atrodo turkų pajūrio kurortai. Čia ir turkaičių su bikiniais (gal pasisvečiuoti parvažiavusių emigrančių) pamatysi, ir viešai besibučiuojančių porelių. Tačiau pajūryje ne retenybė išvysti ir tokį vaizdelį – tėtušis turkas su glaudėmis gaivinasi vandenyje, turškiasi ir juodaplaukių vaikučių porelė, o mamytė sėdi ant kranto. Su ilga tamsia suknele, ant jos dar apsivilkusi liemenę, galvą beveik iki antakių apmuturiavusi tamsia didele skara, nors termometras rodo 30 su viršum laipsnių karščio...
Sykį prieš keletą metų Alanijos paplūdimyje mačiau, kaip juoda „palapine“ vilkinti jauna moteriškė maudėsi jūroje su visais drabužiais. Paskui sėdėjo ant kranto ir džiovino juos ant savęs. Sako, dabar musulmonės imigrantės taip maudosi Vakarų Europos šalių baseinuose, ir dėl „politinio korektiškumo“ pamišę tenykščiai politikai tai toleruoja. Tačiau vakariečiai musulmoniškų šalių paplūdimiuose nei kaitinasi, nei maudosi nuogi. Pabandytų...
Vyrai – gyvenimo druska, moterys – cukrus?
...Vos patekėjus saulei išjungiu naktį kambarį vėsinusį kondicionierių ir vienais naktiniais išeinu į balkoną pasidairyti. Idilė. Kemeras dar miega. Už nugaros – kalnai, priekyje – penkių minučių kelio atstumu Viduržemio jūra. Matau granatmedžių ir apelsinmedžių sodelius, gaubiančius nedideles, jaukias, skoningos architektūros vilas. Kažkur visai šalia gieda gaidys. Kitoje gatvės pusėje esančios vilos terasoje dvi pusamžės turkės jau tvarko stalą pusryčiams, skleidžia skėčius nuo saulės, o netrukus krėsle įsitaiso ir orus senukas su mobiliuoju telefonu prie ausies. Čiulpdami cigaretes, gatvele į darbus – viešbučius, kavines, paplūdimius, prieplaukas, parduotuves – traukia trumparankoviais baltais marškinukais ir juodomis kelnėmis vilkintys jauni vyrai, tarp kurių nemažai uždarbiaujančių studentų.
„Aš studijuoju mediciną, būsiu daktaras. Vasarą dirbu. Žiemą jokių darbų Kemere nėra, žmonės gyvena iš to, ką užsidirba vasarą“, - sako smulkutis, panašus į paauglį Halidas, viešbučio barmenas, indų nurinkėjas ir plovėjas viename asmenyje. Rytais jis sveikinasi lietuviškai, kartais paprašo pavaišinti cigarete. Ar Halidas tikrai būsimasis daktaras, ar giriasi, nežinia.
Turkai moka įtikti ir įtikinti – paplūdimyje paprasti berniokai, nešiojantys poilsiautojams gultus ir alų, nesunkiai užkariauja čia tuntais poilsiaujančias vienišas jaunas rusaites. Galima jas suprasti – aplink spiečiais dūzgiantys vietiniai vyrukai gražių veido bruožų, liekni, sportiški, ne girtuokliai. Jie merginoms nešykšti komplimentų, dėmesio ir nevadina jų „tiolkomis“ (telyčiomis), kaip įprasta prasčiokiškoje rusų vyrų terpėje.
Turkijoje jums valiutą pakeis vyras, prekes parduos, sultis išspaus ir atneš irgi vyras. Vyrai gamina valgį viešbučiuose ir restoranuose, pilsto gėrimus, nurenka nešvarius indus. Jie šluoja gatves ir netgi linksmina turistus pilvo šokiu jachtoje... Galima būtų sakyti: taip yra dėl to, jog pagal statistiką Turkijoje kas dešimtas šalies gyventojas yra bedarbis, todėl darbo vieta atitenka vyrui. Bet tai būtų labai maža dalis tiesos. Nusveria tradicija, suformuota islamo. Musulmonų moterys rūpinasi namais ir vaikais, o šeimą išlaikyti – vyro pareiga.
Per dešimt dienų, praleistų Kemere, mačiau tik keletą dirbančių moterų. Dvi liesos, nenusakomo amžiaus ypatos – gal trisdešimtmetės, gal penkiasdešimtmetės, buvo viešbučio, kuriame gyvenome, valytojos. Vieną jauną europietiškų manierų turkaitę mačiau „marketo“ – maisto parduotuvės su fiksuotomis kainomis, kasoje. Dar pora moterų buvo parduotuvėlių savininkų žmonos, dukros ar seserys, padedančios prekiauti. O kur kitos? Namuose, nes arba augina būrį mažų vaikų, arba yra nėščios, atšautų Turkijos narystės ES skeptikai.
Jaunų žmonių šalis
71 milijoną gyventojų turinčiai Turkijai negresia senstančių ir nenorinčių daugintis europiečių likimas: beveik 27 procentus tautos sudaro „prieauglis“ – piliečiai iki 14 metų. Gyventojų nuo 15 iki 64 metų yra dauguma – beveik 67 procentai, tad savaime suprantama, kad darbo vietų šalyje visiems neužtenka. O valgyti reikia visiems. Beje, Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais.
Nutukusių turkų neteko matyti. Tačiau negali sakyti, kad jie badmiriauja. Veikiau sveikai ir saikingai maitinasi. Vidurdienį per patį karštį turkų užkandis labai kuklus – balta kukurūzinė duona, dažoma į alyvuogių aliejų, ir pomidorai. Užsigeriama mėtų arba obuoline arbata. Kiaulienos turkai nevalgo, o parduotuvėje matyta veršiena, jautiena, rinktinė aviena nepigi. Daug brangesnis nei Lietuvoje sviestas, nes karvių čia nelabai yra kur ganyti.
Populiariausia mėsa – vištiena, patiekiama su daugybe įvairių troškintų daržovių. Lietuviams, pratusiems prie didelio gabalo „tikros mėsos“, tai nelabai patinka. Dažnai valgomi kiaušiniai (be sviesto ir majonezo), avies ir ožkos sūriai. Turkų desertai ir kepiniai savotiško skonio, nes visi gausiai sulieti tirštu cukraus sirupu ir yra be galo saldūs.
Užtat rudenį, kai prasideda granatų sezonas, galima atsigriebti tiesiog gatvėje ar paplūdimyje skanaujant šviežiai spaustas jų sultis (stiklinaitė kainuoja 2 dolerius). Jos spaudžiamos ne tik iš raudonųjų, bet ir iš saldžių geltonųjų granatų. Sumaišytos abiejų vaisių sultys itin gaivios, gardžios. Be to, sveikos, nes granatai labai gerina kraują. Vaisiai ir daržovės turkams atstoja mūsų pamėgtus papildus ir tabletes. Turkai negirtauja, sveikai maitinasi, todėl, statistikos duomenimis, jų bendra vidutinė gyvenimo trukmė ilgesnė nei lietuvių – vyrai gyvena 70,6 metų, moterys – 75,3.
Vieną vakarą įsijungiu televizorių, nes smalsu, ką rodo turkų kanalai. Eina „Komisaras Reksas“. Rutuliojasi turkiška šeimyninė muilo opera: iš tėvų namų pabėgusi jauna graži mergina ruošiasi šokti nuo uolos į jūrą... Kasdien rodomas kulinarijos ir namų ūkio šou, kuriame dalyvauja ir eilinės namų šeimininkės. Laidų ir visokių šou vedėjos turkės – europietiškai madingai apsirengusios, ryškiai dažytos, drąsiai rodančios savo nuogas kojas, pečius ir gilias iškirptes. Beje, kone visos... šviesiai dažytais plaukais – blondinės arba šviesios šatenės su sruogelėmis. Ant galvų – jokių skarų. Tai užkrečiantis pavyzdys namuose sėdinčioms turkėms ir jų mažoms dukrelėms.
Kas žino, gal po dešimties ar penkiolikos metų lankysimės jau kitokioje Turkijoje? Nebūtinai geresnėje ir įdomesnėje.
Renoldo Bacevičiaus ir Eglės Leonovienės nuotraukos
