Tailandas vasaros išsiilgusius turistus vilioja puikiu oru, nuostabiais paplūdimiais, skaniu maistu ir niekam ne paslaptis – sekso turizmu, apie kurį šalies karalius lyg ir nežino, tačiau sekso ir palydovių paslaugas siūlančių merginų apstu ant kiekvieno kampo, nors tik pajudi iš tarptautinio Bankoko oro uosto.
Sostinėje – 12 milijonų gyventojų
Dar prieš išsiruošiant į tajų šalį juokavau, kad būtų puiku ten ir pasilikti ar pagyventi bent keletą metelių, nes sužavėjo kelionių lankstinukuose užfiksuoti balto smėlio paplūdimiai, visus metus beveik vienodai šiltas klimatas, nors oficialiai Tailande skaičiuojami trys metų laikai, o kai virš Bankoko leidosi mūsų lėktuvas, čia buvo žiema, kaip ir Lietuvoje, tik oro temperatūra dienomis siekė 28 – 37 laipsnius, naktimis nenukrisdavo žemiau 25 šilumos, tad jokių megztinių ar kitų šiltesnių drabužių čia taip ir neprireikė.
Tačiau vos išlipus iš lėktuvo iš karto suabejojau, ar iš tiesų norėčiau čia pasilikti. Mums pasisekė, nes po keliolikos valandų skrydžio teko tik valandą keliauti autobusu iki viešbučio, nes tuo metu Bankoke transporto kamščiai jau buvo pasibaigę. Taip atrodė gidui, tačiau tik ne mums, nes sunku įsivaizduoti, kad gatvės galėtų būti tuščios ar apytuštės 12 milijonų gyventojų turinčiame mieste, kur eismas vyksta penkiais aukštais.
Tik vėliau supratome, kodėl norit pereiti didesnę gatvę reikia ropštis laipteliais ant aukštuminių perėjų, nes stovėti gatvėje, kur eismas vyksta šešiomis juostomis į vieną pusę, greičiausiai būtų beviltiška.
Bankoko gatvės nuolat pilnos žmonių, nesvarbu, ar tai ankstyvas rytas, ar vėlyvas vakaras. Žmonės juda įvairiausiomis transporto priemonėmis – dažniausia motoroleriais, nes daugiamilijoniniame mieste kitaip būtų sunku pasiekti tikslą. Motoroleriais važinėja paties įvairiausio amžiaus žmonės: paaugliais, moterys, senukai. Teko matyti, kaip ant vienos transporto priemonės sėdi keturi ir net penki žmonės.
Gatvėse – su kaukėmis
Tailando sostinės gatvėse netrūksta žmonių vaikštančių ir važinėjančių su medicininėmis kaukėmis ant veido. Iš pradžių pamanėme, gal tai kokia infekcija ar gripo protrūkis, tačiau vėliau paaiškėjo, tad taip vietos gyventojai saugosi nuo smogo, nes vakarėjant mieste darosi sunku kvėpuoti.
Kad išvengtume smogo ir susidarytume geresnę nuomonę apie Bankoką, mums iš kartu buvo pasiūlytas kruizas laivu po naktinį Bankoką.
Lengvas vėjelis, gyvai grojant grupė, maistu nukrauti stalai ir nuostabūs naktinės sostinės vaizdai, atpirko visą kelionės į Tailandą nuovargį.
Tačiau net ir naktis nepaslėpė vandenyje praplaukiančių stambiagabaritinių atliekų, polietileno gabalų, ir didžiulių baržų, kuriomis iki šiol Tailande gabenami kroviniai.
Vieniems istorija, kitiems – egzotika
Sakoma, kad neapsilankęs istorinėse Bankoko vietose, nepajusi tikrosios šalies dvasios, tačiau po kelių apsilankymų beveik vienodo stiliaus šventyklose, viskas galvoje pradėjo painiotis – nebeprisiminėme, kur buvo gulintis, o kur smaragdinis Buda, gal kiek giliau atmintim įsirėžė precizišku tvarkingumu pasitikę Karalių rūmai su išpuoselėtais gėlynais ir želdynais. Visą painiavą galvoje greitai suvertėme laiko pasikeitimui, nes Tailande ir Lietuvoje laikas skiriasi net 5 valandomis.
Kiek atsigavę po istorinių datų ir vaizdų dozės, vėl keliavome prie upės, o iš ten laiveliais į vieną egzotiškiausių sostinės vietų – kvartalą ant vandens. Kadaise visi dabar tik istorijos dalimi tapę ir vis labiau nykstantys namai buvo gausiai apgyvendinti, nes Tailando valdžia skatino žmones gyventi kanaluose ant vandens, nes toks pragyvenimas kainavo daug pigiau, nei tradiciniuose pastatuose ant žemės.
Ant vandens gyvenantys žmonės Bankoke iki šių dienų turi savo mokyklas, ugniagesių tarnybą, greitąją medicinos pagalbą, parduotuvėles, žinoma visos tarnybos gyventojus pasiekia motorinėmis valtimis.
Plaukiojantis turgus akims paganyti
Kai pagaliau pajudame iš daugiamilijoninio Bankoko, lengviau atsidūstame. Pro autobuso langus pradeda plaukti visai kitokie vaizdai – ryžių laukai kokosų giraitės, ananasų plantacijos – tiesiog atgaiva akims ir sielai.
Mūsų autobusas rieda link Kanchanaburi provincijos, kur teka sraunioji upė Kwai. Pakeliui užsukame į Kokosų fermą, kur susipažįstame su kokosų aliejaus ir cukraus gamybos ypatumais. Pasirodo kokosas – ypatingas vaisius Tailande, iš kurio gamybos procese nelieka jokių atliekų – riešuto plaušai naudojami čiužinių gamyboje, kevalas – suvenyrams, kokosų pienas – konservuojamas ir kitaip naudojamas vaistui, o iš baltosios riešuto dalies išgaunamas aliejus, cukrus ir kokoso riešuto drožlės.
Taip, taip ant vandens. Tai kažkiek primena jau aprašytus Bankoko kanalus, tačiau čia reikia akylai stebėti aplinką, nes kanaluose ir pirkėjų, ir pardavėjų daugybė, tad neįgudusiam valties vairuotojui gresia atsidurti “transporto”, o tiksliau valčių spūstyje.
Turguje ant vandens galima nusipirkti visko, ko tik širdis geidžia – pradedant maistu, garsių pasaulinių firmų prekių ženklų drabužių bei rankinių falsifikatais, ir baigiant tiko medžio baldais. Čia žmonės prekiauja ne tik vaisiais, šviežia ir džiovinta žuvimi, bet ir ant valtyse liepsnojančios ugnies kepa įvairius pyragėlius, bananus tešloje, verda troškinius, sriubas ir dar kažkokius sunkiai atpažįstamus patiekalus.
Šiame turguje gausybė tailandietiškų prieskonių, jų kvapas tiesiog tvyro ore, gniaužia gerklę, kutena nosį.
Pro šalį praplaukiančios prekeivės siūlo paragauti kažin kokių sutrintų žolių ir karštligiškai mojuodamos ryšeliais siūlo juos pirkti, tačiau šviežių prieskonių į Lietuvą juk negabensi, tad geriau nusprendžiame paragauti to, kas mums priimtina ir pažįstama, bananų, kurie čia gal tik 10 – 12 centimetrų dydžio ir be galo saldūs, visai kitokie, nei tie, kurie parduodami Lietuvos prekybos centruose.
Įsidrąsinę ragaujame ir kitų vaisių, kad vėliau žinotume, ką verta pirkti, o ko ne. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė bjauriai dvokiantis, tačiau, pasak tailandiečių labai maistingas durianas, kurio dėl specifinio kvapo ryžosi paragauti ne visi. Jis savo skoniu kažkiek primena kepto svogūno ir grietinėlės mišinį. Šiuos vaisius dėl specifinio kvapo netgi draudžiama į viešbučius neštis, kad pašaliniai kvapais nebūtų sutrikdyta svečių ramybė. O kas nenorėjo mėgautis nežinomais skoniais, galėjo paragauti mažiau egzotiškų duonmedžio vaisių, ananasų, mangų, papajos ir kitko.
Kad turistams būrų patogiau, turgaus prekiautojai vaisius nuvalo ir supakuoja į vienkartines dėžutes, dar ir plastikinę šakutę prie jų prideda.
Perkant papajas, verta prisiminti, kad šis vaisius yra ne tik malonaus skonio, bet turi ir vidurius laisvinančių savybių, tad puikiai tiko tiems, kas po ilgos kelionės lėktuvu turėjo bėdų dėl vidurių užkietėjimo.
Nakvynė džiunglėse be elektros
Palikę egzotiškąjį turgų, kuriame viskas parduodama šiek tiek brangiau, nei ant žemės, keliaujame link upės Kwai nakvoti viešbutyje ant vandens.
Sakoma, kad jei nebuvai Tailando džiunglėse, tai nebuvai ir Tailande. Po posakio esmę įvertinome tik po nakvynės prie sraunios upės,kur pasišviesdami žibalinėmis lempomis, bandėme susitvarkyti savo vienos nakties buitį.
Iki viešbučio džiunglėse ant upės kranto yra vienintelis kelias – vandeniu motorinėmis valtimis. Motorinių valčių ūžimas, į veidą trykštantys vandens purslai, vos įžiūrimi aukšti pakrančių skardžiai priverčia krūpčioti tamsoje. Kartais atrodo, kad iš tos tamsos ir nebeištrūksime, nes kelią sraunios upės vaga rodo tik menko galingumo prožektorius.
Tačiau švieselės tolumoje priverčia nusiraminti po keliolikos kilometrų plaukimo srauniu vandeniu ir pasijusti saugiau. Prie viešbučio o, tiksliau atskirų namelių durų mus pasitinka darbuotojai su žibalinėmis lempomis, juokaudami, kad dabar teks pratintis prie visai kitokių, nei esame įpratę, sąlygų.
Po vakarienės, kuri nebuvo tik iš džiunglių žolių, kaip juokavome čia keliaudami, turėjome progą pasimėgauti vakaro tyla, kurią laikas nuo laiko perskrosdavo giliai miške klykaujanti fauna.
Tikra palaima tamsoje suptis hamakuose ir tiesiog klausytis tylos.
Kad džiunglėse nereikia nei elektros, nei žadintuvų netrukome įsitikinti paryčiais, nes vos pradėjus aušti, oras prisipildė įvairiausių garsų – paukščių čiulbėjimo, beždžionių išdykavimo, dramblių dejonių ir dar dievai žino ko. Kurį laiką visi mėgavomės šiais garsais, tačiau ilgai mėgautis tuo neteko, nes buvome prikelti tarnautojo barškinančio kažkokiu įrankiu į puodo dangtį.
Dar labiau nustebino visai šalia atsiradęs didžiulis dramblys, kuris, pasak vietinių, ateina čia maisto iš turistų vilioti.
Kai reikėjo šią vietą palikti, labiausiai pergyvenome, kad čia praleidome tiek mažai laiko. Dar viena diena tyloje, be civilizacijos būtų buvusi tikra palaima kūnui ir sielai.
Pataja – ne Palanga
Baigę relakso kursą džiuglėse, pajudame lik Patajos, kuri Tailandui yra lyg Lietuvai Palanga. Iš pradžių nesuvokiame turimos informacijos, kad šiame mieste gyvena 2,5 milijono vietinių gyventojų, Tačiau vos apsistoję viešbučiuose ir vakarėjant išėję į gatvę pajutome, kad gatvėse darosi ankšta, daugėja, motorolerių, automobilių, mobilių virtuvėlių, prekeivių. Vienas po kito duris atveria restoranai, klubai, kazino ir miestas pradeda skęsti įvairiaspalvio apšvietimo ir trankių garsų jūroje.
Prie barų ir barelių, kurių apstu ant kiekvieno kampo būriuojasi besidažančios merginos. Jos tyko savo nakties grobio – meilės ištroškusių vyriškių su netuščiomis piniginėmis. Labiausiai pasiseka toms, kurios vakarėjant jau išdidžiai eina vedinos nuplikusiu ar pilvotu ponu – grobis jau yra ir vakaras nenuėjo veltui.
Tailandas – sekso turizmo šalis, tad vienišiems vyriškiams čia tikras rojus – galima rinktis iš būrių gražuolių, tik svarbu nepataikyti ant transvestito, kuriam nepilnai atlikta lyties keitimo operacija....
Užtat į šviesiaplaukes gražuoles europietes čia niekas nesidairo, priešingai nei Turkijoje ar Egipte.
Patajos pliažai didelio įspūdžio nepaliko, net prie prabangiausių viešbučių jūroje pilna šiukšlių, o kai kur vanduo toks nešvarus, kad baugu į jį lįsti. Norint balto smėlio ir žydro vandens, reikia važiuoti kuo toliau nuo didelių kurortų, ką antroje kelionės dalyje ir padarysime.
Neįkyrūs ir paslaugūs Patajoje gatvės prekeiviai. Jei tik paklausi kainos ir neperki, jie tik maloniai linkčiodami padėkoja ir palydi tave šypsena.
Ramybė ir šypsena - tarsi Tailando vizitinė kortelė, nors žmonių čia daug, nematėme konfliktiškai nusiteikusių.
Spėliojome, ar tai nuo saulėto oro, ar dėl prigimties ar budizmo įtakos, kurį išpažįsta didžioji dalis tajų. Nepaisant, kokia būtų to ramumo priežastis, mums, lietuviams, reikėtų pasimokyti iš tajų ramybės, tolerancijos vienas kitam ir... daugiau šypsotis.
Asta
