„Jeigu sutikčiau kanibalus, tai gali tapti didžiausiu mano gyvenimo nuotykiu...“
Prieš keletą metų perskaičiau užsienio žiniasklaidoje (apie tai rašė ir lietuviški interneto portalai), kad nuošaliose Ramiojo vandenyno salose vietinis gyventojas, klasta įviliojęs vokiečių keliautoją į džiungles, jį užmušė, iškepė ir suvalgė. Ir visa tai įvyko XXI amžiuje. Ši kraupi istorija dar ir tuo įdomi, kad teisėsaugos pareigūnams ilgą laiką nepavyko sugauti šių dienų kanibalo ir tik po atkaklių paieškų pagaliau buvo pagautas vietinis Markizų salų gyventojas, vardu – H. Haitis. Jis prisipažino, kad įvykdė kanibalizmo atvejį, nes taip jam liepė protėvių vėlės ir tikėjo, kad suvalgęs baltaodį, įgaus jo narsą, protą ir išmintį...
Keistai skambės, bet mane labai sudomino ši istorija, nutikusi prieš aštuonetą metų,ir nusprendžiau aplankyti Nuku Hivą salą, kurioje ši „puota“ ir vyko. Jeigu sutikčiau kanibalus, tai gali tapti didžiausiu mano gyvenimo nuotykiu...
Kelionės pradžia
2016 m. vasario mėn. išvykau į Prancūzijos Polinezijai priklausančias Markizų archipelago salas. Teko įveikti apie 24 000 km, kol perskridau Atlanto vandenyną, visą Šiaurės Amerikos žemyną ir po kelių dienų skrydžio nusileidau vidurį Ramiojo vandenyno – Tahičio salos tarptautiniame oro uoste.
Vietinių draugų pagalba (Polinezijoje lankiausi jau ne pirmą kartą) suradau žmones iš Markizų salų pas kuriuos būtų galima apsistoti. Tad nieko nelaukdamas sėdau į vietinių avialinijų lėktuvėlį ir įveikęs papildomus 1700 km nuo Tahičio, nusileidau vienoje iš Markizų archipelagui priklausančių Nuku Hivos saloje. Dėl salos kalnuoto reljefo, oro uostas yra įrengtas visiškai negyvenamoje Nuku Hivos salos dalyje, apie 40 km nuo pagrindinės gyvenvietės.
Man, kaip keliautojui tai tik privalumas, nes važiuodamas iš oro uosto į Taiohae (Nuku Hivo administracinis centras, kuriame gyvena apie 1700 gyventojų) kaimelį galėjau susipažinti su salos peizažais. O jie tikrai įvairūs. Kadangi sala labai kalnuota, tai kelias, kuriuo važiavau vingiavo tarp tarpeklių, skardžių nuo kurių atsiverdavo pasakiško grožio gamta.
Kas labiausiai nustebino, kad aukštai kalnuose pasijutau lyg būčiau Lietuvoje – aplink pušys, lapuočiai panašūs į mūsų liepas ar klevus, šalikelėse ganėsi žalmargės karvės, ožkos ir arkliai. Kad tu randiesi prie pat pusiaujo, išduoda tik tai, kad kalnų apačioje buvo galima išvysti kokoso palmes, citrinmedžių ir bananų plantacijas.
Kanibalų palikuoniai
Taigi, aš jau penkta diena Nuku Hivos saloje ir savo didžiam apmaudui ar džiaugsmui (čia jau kaip pažiūrėsi) nesutikau nei vieno kanibalo :-) . Kiek kalbindavau vietinius gyventojus apie tą įvykį, kai buvo suvalgytas vokietis, daugelis miglotai man atsakydavo: „na taip, buvo čia toks atvejis, bet mes nežinome, kodėl taip įvyko. Tikimės, kad daugiau tai nepasikartos“. O kai paprašydavau, kad mane nuvestų į tą vietą, kur buvo atrasti vargšo europiečio iškepti kūno likučiai, visi sutartinai aiškindavo, kad ta vieta kažkur kalnuose, tikslios vietos nežino ar neatsimena ir panašiai.
Supratau, kad Nuku Hivos gyventojai nesididžiuoja šiuo kanibalizmo įvykiu ir stengiasi kuo greičiau užmiršti. O priežasčių tam yra nemažai. Salą atranda vis didesnis keliautojų skaičius. O ir jachtų atplaukia nemažai. Nuku Hivos sala bei kitos Markizų salos yra strategiškai patogioje geografinėje vietoje buriavimo atžvilgiu.
Daugelis buriuotojų, kurie plaukia jachtomis iš vakarinio Amerikos žemyno į Australiją ar pietryčių Aziją, ar Afriką, užsuka į Markizų salas, nes tai pirmas sausumos ruožas tolimoje kelionėje per Ramųjį vandenyną. Markizų salos taip pat yra gera užuovėja laivams nuo uraganų ar siaučiančių ciklonų.
Mano apsilankymo metu Nuku Hivos saloje, kiekvieną dieną matydavau apie 30 jachtų, atplaukusių iš įvairių pasaulio kampelių. Mano žiniomis, net legendinė – lietuviška jachta „Ambersail“ yra apsilankiusi Nuku Hivos saloje. Tad suprantama, kad vietiniams tokia reklama apie kanibalus nėra reikalinga...
Bet apie tolimą praeitį, kada buvo valgomi žmonės, mano nauji bičiuliai noriai pasakojo. Prieš gerus kelis šimtmečius kanibalizmas Markizų salose buvo gan plačiai paplitęs. Markizų gyventojai - tai viena iš nedaugelio Polinezijos tautų, kuri užpuldavo svetimas žemes ar salas ne tam, kad jas kolonizuotų, bet kad paimtų kuo daugiau belaisvių, kuriuos vėliau ritualo metu suvalgytų.
Žmogiena buvo populiari vietinių maisto racione. Daugelis mokslininkų iškėlė hipotezę, kad markiziečiai valgydami žmogieną, kompensuodavo baltymų trūkumą. Mano galva, ši hipotezė nėra visiškai tiksli, nes baltymų galėjo gauti gaudydami žuvį ar medžiodami laukines ožkas. Greičiausiai, vietiniai smaguriavo žmogiena tam, kad paniekintų priešus, perimtų jų narsą ir protą.
Kanibalizmas buvo labai praktikuojamas įvairiose ritualinėse ceremonijose. Ir kaip įrodo istorija, šis genas dar apsireiškia ir iki šių dienų. Kaip ten bebūtų, aš tikiu, kad įvykis su vokiečių keliautoju buvo toks paskutinis kanibalizmo atvejis.
Ua Pou sala
Po viešnagės Nuku Hivos saloje susikroviau savo mantą, sėdau į 10 sėdimų vietų turintį lėktuvėlį ir išskridau į gretimai esančią Ua Puo salą. Skrendant tokiu lėktuvėliu keistas jausmas apima tave – jokių palydovų nėra, lakūnų kabina atvira, gali stebėti, kaip yra valdomas lėktuvas. O ir nusileidimas nestandartinis. Kai mano lėktuvas leidosi, tai nusileidimo takas buvo įrengtas kalno šlaite ir pirmas sekundes lėktuvėliui palietus kietą dangą, lakūnas privalo vėl įjungti variklius visu galingumu, kad įkoptų į kalną, kuriame ir stovi oro uostas. Jausmas panašus važinėjantis amerikietiškais kalneliais.
Ua Pou sala pasitiko panašiu kraštovaizdžiu kaip ir Nuku Hiva – aukšti kalnai, gilūs tarpekliai, stačios uolos neriančios tiesiog į vandenyną. Salos giluma apaugusi miškais, tiksliau - džiunglėmis. Pakrantėse – augalija žymiai skurdesnė. Kaimeliai tvarkingi, žmonių gyvenamosios vietos sutvarkytos. Dvelkia ramuma. Įsivaizduokite, salos plotas du kartus mažesnis už Vilniaus miesto plotą, o gyventojų gyvena tik 2000, iš jų apie 1500 vietinių glaudžiasi pagrindinėje gyvenvietėje – Hakahau. Tad keliaujant po salą, kartais susidaro vaizdas, kad ji visiškai negyvenama.
Archeologija
Būtina pažymėti, kad Markizų salos įžymios ne vien savo kanibalizmo istorijomis. Iki šių dienų yra išlikę daug archeologinių paminklų. Keisčiausiai atrodo akmeninės skulptūros vaizduojančios būtybės su pailgomis galvomis, neproporcingai didelėmis akimis ir mažu kūnu. Pirma, kas šauna į galva – ateivis iš nežemiškos civilizacijos.
Toms skulptūroms nuo 300 iki 1000 metų, tad iš kur galėjo vietiniai žinoti, kaip atrodo mūsų laikų vaizduojamas „ateivis“. Mano bičiuliai aiškino, kad čia ne jokie ateiviai. Taip vaizduojamas dievas Tikis arba senovės karys. Akys didelės, nes turi viską matyti, galva pailga, nes karys – protingas. Nesiveliant į sąmokslo teorijas, reikia tik pritarti markiziečių paaiškinimui.
Žmonės
Kadangi gyvenau vietinių markiziečių šeimose ir teko daug bendrauti su jų šeimos nariais, draugais, pažįstamais, tai galiu atsakingai pareikšti, kad žmonės čia gyvena labai nuoširdūs, draugiški, lengvai bendraujantys. Taip, išvaizda jų gan šiurpoka – daugelį vietinių gyventojų kūnus dengia tatuiruotės su mistiškais ženklais ir piešiniais, bet bendrauti su šiais žmonėmis malonu ir gera.
Prisipažinsiu, kad kartą ir man baisu buvo likti vienam su vietiniais vyrais vidury džiunglių. Buvo kilę įvairių minčių, o ypač baimės jausmą buvo sustiprinę, kai nežinia iš kur išniro dar keletas tatuiruotų, peiliais ginkluotų tipų. Bet viskas baigėsi laimingai, vyrai pasilabino, apsikeitė paskutinėmis naujienomis ir išsiskirstė.
Savo didžiam nustebimui, Markizų salose sutikau nemažai europiečių, kurie salose gyvena jau keletą dešimtmečių. Viena iš tokių šeimų – Rolo ir Frosu. Tai prancūzų pora, kuri į Nuku Hivos salą atvyko prieš dvidešimt metų. Tuo metu Rolo pasirašė darbo sutartį penkeriems metams su vietine ligonine, bet gavosi taip, kad šie žmonės pasiliko saloje visam laikui.
Rolo vis kartodavo man, kad Nuku Hiva – tai jo namai ir jis niekur nežada iš čia keltis. Panaši situacija buvo ir su kita mano sutikta europiečių šeima – bulgaras su prancūze atvyko prieš penkerius metus pagal darbo sutartį, bet saloje žada pasilikti visam laikui. Jų sprendimas yra visiškai suprantamas – klimatas geras, vietiniai labai malonūs žmonės, įsirengti šiuolaikišką būstą pagal europietiškas tradicijas nėra sunku.
O ir vietinė valdžia yra suinteresuota, kad į salą atvyktų kuo daugiau naujakurių. Tam net yra speciali programa sukurta – visiems norintiems apsigyventi Markizų salose suteikiamas žemės sklypas nemokamas. Tereikia pasistatyti namą ir nuspręsti kuom verstis salose. O darbų tikrai yra – labai laukiami gydytojai, mokytojai, inžinieriai.
Tos specialybės žmonėms, net parūpinamas gyvenamas būstas, kad tik pasiliktų čia. O ir alga tokiems specialistams mokama net 30% didesnė, negu jie uždirbtų Europoje (lyginant su lietuviškomis algomis, tai Markizų salose geras specialistas gauna nuo 3000 eur/mėn.). Tad kodėl gi ten neapsigyvenus?
Pabaigai
Praleistas laikas Markizų salose buvo labai šaunus. Turbūt daugelis iš mūsų net neįsivaizduoja, kad „kažkur“ Ramiajame vandenyne šalia ekvatoriaus yra tokios atokios, mistiškos, bet kartu ir labai svetingos salos. Tad visiems keliautojams linkiu neapsiriboti tradiciniais maršrutais, o esant galimybei - patyrinėti ir atokesnius mūsų Žemės kampelius. Galima atrasti tikrai labai įdomių vietovių, kur žmonės gyvena įdomų ir savitą gyvenimą.
