Guoda prieš 3 mėnesius grįžo iš šios kelionės. Ir toliau juo „keliauja“ – rengia atvirus susitikimus žmonėms, kuriuos galėtų įkvėpti, padrąsinti šiai kelionei. Sakyčiau, tai savotiškas ir labai gražus „atsidėkojimas“ šiam keliui. Pilnos salės žmonių įrodo kad mus, lietuvius, šis kelias traukia vis labiau. Kodėl?
Apie kelią Guoda sužinojo prieš porą metų iš mėgstančios keliauti draugės. Draugės įspūdžiai nusėdo kažkur į pasąmonę, tačiau iškart nepasėjo Guodai minties leistis į Camino.
„Gyvenime susidėliojo tam tikros aplinkybės ir atėjo toks momentas, kai kažkas galvoje „įsijungė“ – toks ting (suspragsi pirštais), tau laikas išeiti! Tai įvyko po pusantrų metų nuo pokalbio su drauge. Nesu iš žmonių, kuris ruošėsi, galvojo, googlino apie tą kelią. Man buvo laikas tiesiog išeiti“, – nuoširdumu paperka Guoda.
Ilgai negalvojo, tiesiog išėjo
„Man atrodo, kad visi taip turi išeiti. Nereikia daug galvoti, apsisunkinti. Turi jaustis patogiai ir laisvai. Sakyčiau, kad kuo daugiau daiktų pasiimi, tuo daugiau baimių savyje nešiesi. Pilnas krepšys vaistų? Daugybė rūbų, higienos priemonių? Galima gyventi be viso to. Nereikia bijoti savęs. Po mėnesio tokios kelionės, minimalistinio gyvenimo būdo, tai labai „pramuša“ mąstymą ir suvokimą, ko gyvenime reikia, o ko tikrai ne. Į gyvenimą ateina lengvumas!“. Apskritai, ėjimas Guodai yra sakralus, meditacinis veiksmas. Tai neatsiejama jos gyvenimo dalis.
Draugiškumas ir žmogiškumas – tavo „palydovai“ kely
Guoda nuskrido į kelionės pradžios tašką su drauge. Tačiau jau buvo seniai sutarusios, kad keliaus atskirai. Taigi paėjo kelias dienas ir išsiskyrė. Mergina žingsniavo prancūziškuoju keliu (Camino Frances) t. y. tradiciniu keliu į apaštalo miestą. Jis labiausiai išvystytas infrastruktūros prasme, todėl jame tikrai rasi kur apsistoti, kur nusipirkti maisto, o jeigu suplyšo batai, marškiniai, rasi ir juos.Todėl gali koncentruotis tik į ėjimą. Arba gali rinktis kitokį keliavimą.
Guoda įsitikinusi, kad ėjimas prancuziškuoju keliu neatsiejamas nuo bendravimo su žmonėmis .Todėl, pasirinkti šį kelią kaip galimybę pabūti su savimi, būtų ne kokia mintis. O priimti tylos įžadus ir atsisakyti bendrauti su pakeleiviais šiame kelyje, pasak merginos, yra tas pats kaip ir „neiti“.
„Kažkas eina priekyje, kažkas už nugaros, kažkas šalia. Kažkas užkalbina. Čia sužinai daugybę istorijų, ryšys tarp žmonių tampa labai stiprus ir artimas. Draugai, kuriuos įgyjau kelyje, man yra didžiausia dovana, kurią parsivežiau. Ryšys su jais nenutrūko iki šiol. Kelyje Išsitrina visos ribos, dingsta gyvenimo uždėtos kaukės, statusai – ar tu būsi profesorius, medikas, santechnikas, bedarbis ar studentas... Visi lygūs ir svarbiausia, visų pirma, esame žmonės“, – prisiminimais į kelią sugrįžta mergina.
Kiekvienas turi savo priežastį eiti Camino
Dažniausiai pirmas klausimas, kurio klausia nepažįstamieji kelio žmonės – koks tavo vardas? Antrasis – iš kur tu? Ir trečiasis, kulminacinis – kodėl tu eini?
Pasižiūrėjus į Guodą, junti savitą ramumą. Ji pasakoja apie kelią, žmones, potyrius. Jautiesi kaip meditacijoje. Pastebiu, kad „prigaunu“ ir save – pokalbis tikrai ramina. Priežasčių, kodėl žmonės pasirenka eiti šimtus kilometrų, ištrūkti iš savo patogumų, technologijų, daugybė. Kartais jos kelia šypseną, kartais pagarbą, o kartais ir užjaučiantį liūdesį. Kiekvienas turi savo priežastį eiti Camino. Šis klausimas labai intymus.
„Žymiai daugiau vaikštau, nebesijaudinu dėl problemų, mažiau stresuoju. Pasikeitė požiūris į daiktus, daiktiškumą. Grįžusi daugybę rūbų atidaviau į Caritą, išdovanojau daug daiktų, ryžausi palikti jaukų būstą, darbą ir leistis į naujas keliones. Per savo prezentacijas pasakoju daugiau ne apie patį kelią, jo įveikimą, o ką jis man kaip žmogui davė. Žmones tai įkvepia. O man gera tuo dalintis ir vėl prisiminti kelią. Jaučiuosi tarsi atiduodama duoklę už tai, ką pati gavau. “, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Artimi ir dar artimesni žmonės
Mergina kely sutiko daugybę žmonių. Vienus prisimena puikiai ir net nepaklausus, pradeda apie juos pasakoti. Kiti jau seniai išnykę iš atminties. Bet taip būna šiame kely, kai kiekvieną dieną sutinki dešimtis skirtingų personažų.
Pradeda pasakoti apie pačią pirmąją dieną sutiktą piligrimą - 80 metų senučiuką iš Kanados. Jis į kelią leidosi su sunkia kuprine. Neapsikentęs suprato, kad ilgai su tokiu svoriu ir savo sveikata nepakovos, todėl rado sprendimą – kelyje veikia savotiškas taksi „servisas“, kuris kasdien nuveža tavo kuprinę į tau reikiamą tašką. Besinaudodamas šia paslauga, žvitrus senukas nužygiavo iki pat Santjago. Antrą kartą jį sutikusi kelionės pabaigoje ir paklausus, kaip sekėsi, Guoda gavo atsakymą: „Niekada savo gyvenime nesu buvęs laimingas tokį ilgą laiko tarpą“.
Domiuosi toliau, kokius dar žmones, galbūt kažką ypatingo, sutiko kely? Guoda nušvinta plačia šypsena pasikeičia net ir jos balso intonacija. Jaučiu, kad tuoj išgirsiu pasakojimą ne apie dar vieną sutiktą žmogų.
Kelyje gali pasijusti kaip šeimoje. Nieko nebestebina, kai kažkas tampa kelio broliu, sese, tėčiu, močiute ir pan. Kitą žmogų Guoda vadina savo „tėčiu“. Tai Polas, kurį ji savo dienoraštyje apibūdino taip:
„Jis aukštas, plačia skrybėle iš kengūros odos ir malonaus, nenusakomos rasės veido. Dar jis turi ilgas kojas ir nuolat visus lenkia, pėdindamas ramiu, vienodu, užtikrintu žingsniu. Ispaniškai nešneka, nors visi jį bando prašnekinti dėl išvaizdos. Pasirodo, ne veltui. Jo gyslomis teka ispaniškas, portugališkas ir netgi ketvirtadalis kiniško kraujo, nors gimęs ir gyvena jis Kanadoje. Polas – matematikos mokytojas, dirbęs visokiose egzotiškose vietose, pavyzdžiui, Nigerijoje ir Šanchajuje. Dar jis turi gražuolę italę žmoną ir 3 dar labiau gražuoles (bet nebe visai itales) dukteris.
Polas yra labai malonus pakeleivis. Pirma, dėl to, kad sunkiais momentais mėgsta traukti iš kišenių keksiukus bei bananus kaip koks fokusininkas. Antra, todėl, kad mūsų vidutinis ėjimo greitis sutampa (5.5 km/h)“.
„Kaip jis pirmą kartą praskriejo pro mane vėjo greičiu, palinkęs į priekį, baltais plaukais ir baltais drabužiais, su piligrimo ženklu – kriaukle, tabaluojančia ant kuprinės, pamaniau, kad turbūt koks šventasis, keliaujantis Keliu mažiausiai 10-tą kartą gyvenime. Bet ne. Filipas yra bebaigiantis savo karjerą architektas iš Stokholmo. Greitas architektas. Kelyje nepraleidžia nei vienos bažnyčios. Patikusias detales dokumentuoja savo eskizų bloknote“.
Dienoraštis sau ir kitiems
Turbūt dažnas, pasirinkęs keliauti šiuo keliu, į kuprinę įsimeta dienoraštį. Guoda irgi. Deja, dienoraštis liko nepanaudotas. Merginos mintys pradėjo gulti visai kitur – į trumpus įrašus sau feisbuke. Tačiau jau po dienos kitos, įrašai ilgėjo. Susidomėjimas jais - irgi.
„Buvau maloniai nustebinta, kad mano mintys kažkam dar, be mano mamos, įdomios! Kiekvieną dieną tokių žmonių vis daugėjo. Daugėjo komentuojančių, drąsinančių. Vienas smagiausių dalykų – žmonės pradėjo dėkoti už tai, kad duodu galimybę eiti drauge! Net jeigu tik virtualiai. Kai kurios merginos rašė privačius sveikinimus, sakydamos, kad esu labai drąsi, pridurdamos, kad norėtų keliauti, bet turbūt niekada tam nesiryš. Šis žmonių gerumas mane skatino rašyti ir bandyti įkvėpti kitus, kad nėra viskas taip jau sunku. Šį kelią gali įveikti kiekvienas, tai tik pasiryžimo ir laiko klausimas“, – kitus, nesiryžtančius drąsina Guoda.
Šis skaitytojų susidomėjimas buvo ir paskatinimas pačiai Guodai, kai ji pasiekė Santjago de Kompostelos katedrą ir nutarė ten pabaigti savo kelionę. Žinodama, jog daug piligrimų renkasi pratęsti kelią iki Finisterra miestelo, esančio Atlanto vandenyno pakrantėje ir iki Amerikos atradimo laikyto „Pasaulio pabaiga“, ji buvo nutarusi toliau nebekeliauti.
„Įrodžiau sau viską, ką norėjau, tad nebeturėjau noro apkrauti kūno papildomais 90 kilometrų. Be to, bendra savijauta, nuovargis darė savo. Tačiau parašius dienoraštyje, kad viskas, sustoju, mano skaitytojai tiesiog „užpuolė“! Ėmė rašyti, raginti, kad keliaučiau toliau. Ką tu sau galvoji? Rask, kur auga tikros kriauklytės, o ne tos, kurias parduoda suvenyrų parduotuvėse. Keliautojai, nuėję iki tos vietos, rašė, kad verta nueiti vien dėl psichologinio efekto, nes jis gali būti žymiai stipresnis nei oficialus galutinis tikslas – Santjago de Kompostelos katedra. Ryžausi nueiti!”, – apie sunkias akimirkas atviravo mergina.
Šitaip paskatinta, po trijų dienų Guoda priėjo Atlanto vandenyną. Nors iki tol nieko pernelyg nesitikėjo, pamačius mėlyną lopinėlį horizonte, "prasimušė" visos emocijos, kurios nepasirodė Santjago katedroje. Norėjosi ir juoktis, ir verkti, ir klykti iš džiaugsmo vienu metu. Leido sau ir iš visos gerklės sušukti "ačiū" keliui ir vandenynui - aplinkui nebuvo jokių žmonių.
Atsisveikinti su kelio broliu Eduardu ir išlydėti jį atgal į Pietų Ameriką Guodai teko likus dar 100 km iki Santjago. Simboliška, bet galiausiai jis taip pat pasiekė Finisterre švyturį. Tiksliau, jo sportbačiai. Išsiskyrusi su draugu, mergina juos įsimetė į kuprinę ir ėjo tol, kol galiausiai pasiekė tikslą – juos įamžino ant paskutinio kelrodžio stulpo.
Užbaigi kelią, pradedi gyvenimą
Nerašyta kelio taisyklė, pasak jau nuėjusių Camino, galiojanti visiems – pradedi tą kelią kaip turistas, baigi kaip piligrimas.
Guoda suskaičiavo, kiek nuėjo: 876 kilometrai ir 500 metrų. Toks jos Camino. Tačiau viduje jis žymiai ilgesnis, platesnis ir spalvingesnis. Išjaustas ir patirtas labai asmeniškai.
Susiradau Guodos dienoraštį. Ir paskutinįjį jo įrašą, kuri ji pradeda tokiais žodžiais:
„Išmokti ispanų kalbą;
Išmokti skraidyti parasparniu;
Išeiti į kalnus;
Apkeliauti aplink pasaulį.
„Mano norų sąrašas pasipildė šiais ir daugybe kitų punktų. Ne, iš tiesų ne pasipildė, o atsinaujino – Kelio dėka prisiminiau viską, apie ką esu kada nors svajojusi nuo pat vaikystės. Visi sluoksniai, per kuriuos jau kurį laiką nebemačiau, kaip iš tiesų noriu gyventi, švariai nusivalė“.
Geresnės kelionės pabaigos ir gyvenimo pradžios nebesugalvoju.
Aplankykite Guodos dienoraštį feisbuke, kuris bus dar viena atskira ir labai asmeniškai papasakota istorija. Rekomenduoju. Ir, žinoma, susipažinkite su Guoda gyvai, kai ji pasakos apie savo Camino:
Vasario 11 d. 19:00 Kaune, Karininkų Ramovės Didžiojoje salėje
Vasario 17 d. 19:00 Vilniuje, bare „Fidel Bar“
Vasario 18 d. 19:00 Klaipėdoje, bare „Raketa“.