Susitranzuoti jachtą per Atlantą nusprendusių lietuvių istorija - iš pirmų lūpų

Ar sunku yra išmokti buriuoti? Ar įmanoma būtų tai padaryti per porą savaičių, nebrangiai ir įgyjant pakankamai patirties, kad pavyktų įgula įsidarbinti jachtoje, plaukiančioje per Atlanto vandenyną? Nusprendėme tai išsiaiškinti.

Preliminarus mūsų kelionės planas užgimė prieš dešimtmetį ir rankomis dėl keliavimo kartu sukirtome dar mokyklos laikais. Planu jį pavadinti visgi sunku, nes nebuvo jokių terminų, jokių griežtesnių įsipareigojimų, tiesiog idėja, kuri mums pasirodė verta sukirtimo rankomis.

Tad ir sukirtome, dešimtoj klasėj, per anglų pamoką. Sukirtome ir pamiršome. Diplomų įteikimas buvo paskutinis mūsų susitikimas prieš ilgą nebendravimo pertrauką.

Planą atgaivinome šią vasarą apsikeitę pora žinučių ir vos po kelių savaičių susitikę Londone jau aptarinėjome galimus kelionės būdus ir maršrutus. Iš dalies dėl geopolitinės situacijos, iš dalies dėl Tomo patirties „Mongolijos ralyje“ keliaujant per Aziją ir iš dalies dėl to, kad aptarinėjome viską įlindę į Rimvydo kieme stovėjusią valtį, supratome, kad visai pamiršome apie vieną keliavimo būdą – vandeniu.

Pradėjome strateguoti, kokiu būdu galima būtų vandeniu nukakti iki Japonijos. Darydami jokia patirtimi nepagrįstą prielaidą nusprendėme, kad yra trys keliai: per Sueco kanalą ir Indijos vandenyną, per Rusijos šiaurę ir Arktį arba per Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Artimiausias variantas būtų pirmasis – plaukti per Raudonąją jūrą, bet čia, kaip ir dažnai gamtoje, raudona žymi pavojų – vis dar nepažabotus Somalio, o toliau ir Indijos vandenyno piratų išpuolius.

Tik bėda buvo ta, kad tuo metu dar nieko neišmanėme apie laivybą, o tapti tipiniu kruizinio laivo keleiviais mums buvo nepriimtina – norėjome viską išbandyti savo rankomis ir dar išleisti kuo mažiau pinigų. Pradėjome skaityti apie laivus viską, ką rasdavome internete, klausinėtis buriavusių, plaukiojusių ir plūduriavusių draugų.

Pirmiausia sužinojome apie keliavimą krovininiais laivais, kurie, pasirodo, dažnai ima pakeleivius tam, kad šie praskaidrintų laive dirbančių jūreivių nuotaiką, praplėstų keliautojų laivu kontingentą, o gal net ir šiek tiek užsidirbtų – mat kelionė tokiam krovininio svečiui gali atsieiti 200 ar net 400 litų už dieną – visai kaip nakvynė neblogame viešbutyje. Pasvarstę nutarėme, kad tai nors ir daug egzotiškiau už paprastą kruizą, visgi brangoka ir ne taip autentiška. Greičiausiai net neleistų denio išplauti.

Tuomet pradėjome svarstyti – gal pavyktų tapti įgula kokiame nors laive? Krovininiams laivams reikėtų bent septynių sertifikatų, o tai užtruktų ir daug laiko ir kainuotų apie tūkstantį eurų. Už šiuos kursus galėtų sumokėti laivybos kompanija, bet tuomet greičiausiai tektų pasirašyti ilgalaikę sutartį. Dar prisiklausėme ir siaubo istorijų apie bemieges naktis dirbant už baro keleiviniame kelte.

Galiausiai visgi nusprendėme, kad ko gero geriausias būdas pradėti mokytis yra jachtų mokykloje – tai ir lengva pirma pažintis su laivų pasauliu, ir sąlyginai malonus keliavimo būdas, ir palyginti daug laisvės. Prestižiškiausios jachtų mokyklos yra sertifikuojamos Karališkosios jachtų asociacijos, esančios Didžiojoje Britanijoje, tačiau pačios mokyklos išsibarsčiusios po visą pasaulį ir jų galima rasti praktiškai kiekviename žemyne. Iš pažiūros atrodo, kad buriavimas yra itin brangus malonumas ir dažniausiai pomėgis, kuris yra perduodamas iš kartos į kartą, tačiau mes nutarėme pabandyti sugriauti šį įsitikinimą.

Iš pradžių teko nusivilti, nes net vienų paprasčiausių, kompetentingos įgulos, kursų kaina paprastai yra apie 2000 litų, o mes buvome nutarę išleisti kuo mažiau – juk čia visgi tik kelionės pradžia. Tuomet toptelėjo mintis – juk jau esame šio to pasiekę savo karjerose, turime nemažai universalių įgūdžių – galbūt mokyklos būtų pakankamai avantiūristiškos ir sutiktų mus mokyti mainais į mūsų profesionalias paslaugas.

Ėmėme siuntinėti laiškus visoms, daugiausia pietų Europoje įsikūrusioms mokykloms. Skambinome ir vienai lietuviškai mokyklai, bet išgirdę mūsų planą ir pasiūlymą jie tik gūžčiojo pečiais: „čia klausimas ne į temą“. Visgi po dvidešimties laiškų ir keleto dienų įtempto laukimo pirmoji spengiančią tylą nutraukė Graikijoje įsikūrusios „Aegean Sailing School“ vadovė, tačiau ji dar nebuvo tikra, ko norėtų iš mūsų. Antra susidomėjo mokykla Amsterdame, bet su ja ryšys vėliau nutrūko. Galiausiai džiugiai nustebino „Trafalgar Sailing“ atsiuntę sąrašą darbų: padarykite tai ir kursai jūsų.

Kelionės planai pamažu ėmė nirti iš rūko. Tačiau dar vienas gan svarbus dalykas vis dar skendėjo migloje – kaip nusigauti iki Japonijos. Deja, net turint šiokią tokią kvalifikaciją tai nėra paprasta. Pirmiausia, tai gan nepopuliarus maršrutas plaukiant jachtomis.

Antra, vien pati kelionė užtruktų ilgiau nei porą mėnesių (kas tikriausiai yra ir viena menko populiarumo priežasčių). Nutarėme pradėti nuo mažesnio yrio – perplaukti Atlanto vandenyną, o tada jau spręsti, kur keliausime toliau. Laimei tam sezonas dabar palankus, nes didžiausios audros prasiaučia vasarą ir daug jachtų tarsi paukščiai žiemoti migruoja į Karibus.

Tačiau visi darbai dar buvo priešakyje. Mes vis dar nieko nenutuokėme apie laivus, nemokėjome sumegzti bulinos mazgo, o apie jūros ligą esamė girdėję tik legendose. Bet pagaliau patyrę buriuotojai ėmė sakyti, kad mūsų planai nors ir maksimalistiniai, bet realūs. Ir jau turėjome dvi mokyklas žadančias padėti mums tapti vertiems vandenyno.