Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį autostopu: per Turkiją - Irano link
Irgi nuo vakarinio pakraščio iki rytinio. Šalis ne tokia ir maža – tai jau du tūkstančiai šimtas kilometrų. Išėjo 2012 metų rugsėjo pirmą dieną ir beveik po aštuonių mėnesių, praleistų žingsniuojant kelyje, pasiekė Irano sieną. Susipažinkite: Matt Krause, gimęs Kalifornijoje, JAV. Šiuo metu gyvena Stambule, yra vienas iš „Toastmaster“ klubo įkūrėjų šiame mieste. Rašo knygą apie savo žygį pėsčiomis per Turkiją.
Matas Čikagos universitete studijavo Azijos kalbas ir civilizaciją, po to metus gyveno Kinijoje, studentus mokė savo gimtosios anglų kalbos, o pats mokėsi kinų (mandarinų). Vėliau grįžęs dirbo Amerikoje, plėtojo prekybos ryšius su Azijos šalimis, kol vieną kartą lėktuve į Honkongą sutiko savo svajonių moterį.
Po kiek laiko Matas vedė ir persikėlė gyventi į jos gimtąjį miestą Stambulą. Taip jis atsirado Turkijoje. Gyvena čia jau bene dešimtį metų, užsiima tarptautine prekyba ir verslo mokymais.
Su kuo jums asocijuojasi kelionės į Turkiją? Daugeliui turbūt su tingiu poilsiu prie jūros ir prabangiai įrengtu viešbučiu su baseinais. Jeigu jums tektų atostogauti (o gal jau teko) Turkijos kurorte prie Egėjo jūros, ilsėdamiesi paplūdimyje ir žvelgdami į Vakarus, į jūrą, pagalvokite apie tai, ar užtektų jums ryžto apsisukti į Rytus ir nueiti tuos du tūkstančius šimtą kilometrų pėsčiomis.
Kušadasis – yra toks gražus augantis kurortas įlankoje, maždaug pusiaukelėje tarp Izmiro ir Bodrumo uostų. Būtent iš jo ir pradėjo savo vos ne metus trukusį žygį Matas Krausas. Koks buvo jo kelionės tikslas?
„Kai grįždavau namo, manęs visi klausinėjo, kuo skiriasi ši šalis nuo Amerikos. Klausė apie politinius, religinius, kultūrinius skirtumus, skirtumus tarp lyčių, apie pačius įvairiausius skirtumus, apie kokius tik gali pagalvoti. O aš iš tiesų norėdavau jiems pasakoti, kad žmonės (Turkijoje) iš tiesų yra tokie patys, kad visose žmogiškose situacijose jie elgiasi panašiai.“ – sako Matas. – „Gyvendami mes per daug dėmesio kreipiame į skirtumus ir tai mus verčia labiau bijoti vienas kito, nei iš tiesų kad reikėtų.“
Taigi, norėdamas tai įrodyti, jis nusprendė vienas, be jokios apsaugos pereiti per tikrai nemažą šalį nuo vakarinės pakrantės iki sienos su Iranu rytuose. Kelionėje pasikliauti sutiktais žmonėmis, išgirsti apie jų gyvenimus ir perduoti žinią apie juos visam pasauliui. Matas siekė, kad visi sužinotų apie Turkiją, jos kultūrą, tradicijas ir žmonių kasdienybę. Šiuo netradiciniu būdu jis nusprendė pasidalinti patirtimi, kelionėje kasdien rašė internetinį dienoraštį ir atsakinėjo į komentarus.
Ir perėjo visą Turkiją, metras po metro. Ir darė tai trisdešimt savaičių. Du tūkstančius šimtą kilometrų, šiek tiek pasukdamas į pietus link Adano miesto netoli Viduržemio jūros ir toliau keliaudamas į rytus. Ėjo su maždaug 20 kilogramų sveriančia kuprine ant pečių, nešėsi palapinę ir miegmaišį.
Kartais miegodavo tiesiog šalikelėje, kartais – mečetės kieme ar sutiktų žmonių namuose, netgi autobusų parko aikštelėje, vaikų mokykloje. Pakeliui daug fotografavo. Rašė kelionės dienoraštį internete, susitikdavo su moksleiviais, kurių visa klasė susidomėjusi sekdavo jo maršrutą.
Ėjimas pėsčiomis nėra brangus keliavimo būdas. Tačiau šiek tiek lėšų susirinkti reikėjo: maistui, drabužiams, sveikatos draudimui, nes jis keliavo kaip amerikietis. Savo rėmėjams Matas pažadėjo dovanoti grįžus parašytą knygą. Tačiau ne visi, ką domina pigios kelionės, pasirenka ėjimą pėsčiomis. Matas Krausas matė savotišką keliautojo-piligrimo tikslą. Savo dienoraštyje jis pasiskelbė esąs pagonis piligrimas.
Jis kruopščiai pasiruošė šiai kelionei. Perskaitė nemažai knygų apie ėjimą pėsčiomis, kitų žmonių patirtį. Ištyrinėjo maršrutą, žemėlapius. Vietovės tikrai vaizdingos, kaip ir visa Turkija, su kalnais, tad teko paskaičiuoti ir kilimus-nusileidimus, kur galės nusipirkti maisto, kokį atstumą teks eiti per miestus, o kokį beveik neapgyvendintomis vietomis. Ką pasiimti su savimi, kad galėtų keliauti bet kokiu oru. Tik tiek, kiek paneša ant pečių.
Keliavo Matas vienas ir bendravo su sutiktais žmonėmis, kviesdavo juos prisijungti nors trumpai kelio atkarpai. Užmezgė daug naujų pažinčių, kaip pats sakė, ragavo daug skanaus maisto. Ryte atsikėlęs kiekvieną kelionės dieną jis paskirdavo kokiam savo pažįstamui, ar tiesiog žmonės kurie padėjo, nors ir nepažinojo jo. Užrašydavo jų vardus savo knygutėje ir nufotografuodavo. Tai neleido jam atsipalaiduoti ir primindavo, kad nors ir eina jis vienas, daug žmonių mintyse seka jį.
Nemažai laiko pakeliui jis praleisdavo kalbėdamas su žmonėmis. Eidavo vidutiniškai po keliolika kilometrų per dieną, maždaug po 4 valandas. Kitą laiką vedė pamokas mokyklose (anglų kalba), tiesiog bendraudavo su žmonėmis atsakinėdamas į jų klausimus, pasakojo apie savo kelionę arbatinėse ir klubuose, kur jį pakviesdavo. Jis rinko sutiktų žmonių istorijas, kurias grįžęs sudėjo į knygą. Viso Matas planuoja išleisti keturias knygas: du nuotraukų albumus ir dvi pasakojimų knygas. Pirmąją pasakojimų knygą jis jau baigė rašyti.
Kai galvoji apie pažintines keliones, susimąstai, kad keliavimų gali būti tikrai įvairių. Gali pažinti vietos pastatų ar ištisų miestų istorijas, pažinti supančią gamtą, gali pažinti sutiktus žmonėmis, kaip tai darė Matas Krausas, galiausiai pažinti save keliaujant vienam ar su grupe. Tereikia tik turėti tikslą keliauti.