Iš viso pasaulio
Pasak Dainiaus, išvydę jo kolekciją žmonės reaguoja labai įvairiai: alaus atributikos gerbėjai puola apžiūrėti, ieškoti originalesnių skardinių, tokių, kokių jie neturi, kiti pažeria ir praktiškų pastebėjimų: „O, kiek daug aliuminio!“, „Spalvinga, originalu ir sienų dažyti nereikia!“
Kolekcionierius kuklus, tad nemano, kad jo kolekcija išskirtinė, itin gausi: prie garažo sienų pritvirtintose ir mobiliose lentynose sukaupta gerokai daugiau kaip 5 tūkstančiai alaus skardinių iš 104 šalių. Užsienyje, pasirodo, eksponatai skaičiuojami keliomis dešimtimis tūkstančių.
„Pradžioje skardines rinkau chaotiškai ir dėliojau į lentynas be konkrečios tvarkos. Tačiau skardinė – ne pašto ženklas, tad taupydamas vietą ir norėdamas įvesti tvarką surikiavau pagal šalis ir alaus daryklas“, – paaiškina D. Kizla.
Jo kolekcijoje bene daugiausia rusiškų alaus skardinių – per 1000, lenkiškų apie 500, panašiai tiek eksponatų iš Čekijos, su lietuviškais pavadinimais – apie 120. Lentynose galima rasti ir vienetinių, egzotiškų egzempliorių iš Liuksemburgo, Japonijos, Paragvajaus, Šri Lankos. Štai Tailando „Singha“ alaus darykla ant 14 alaus skardinių įamžino visą savo karalių dinastiją, Pietų Afrika išleido seriją su šio krašto gyvūnais, Vokietija – su unikaliais istorinių miestų vaizdais, o JAV šaltojo karo metais garsaus Rusijos ledo ritulio klubo „CSKA“ sportininkus įamžino ant alaus skardinių pavadinimu „The Russian Penguins“.
Unikalūs egzemplioriai
Paklaustas apie unikaliausią ir brangiausią kolekcijos eksponatą D. Kizla sutrinka. „Negaliu pasakyti vienareikšmiškai... Seniausia alaus skardinė mano kolekcijoje iš JAV, datuojama 1954 m. Gal kam bus įdomu žinoti, kad į skardines alus buvo pradėtas pilstyti būtent šioje šalyje prieš 77 metus. Kolekcionierius ištraukia aplankuose saugomus skardinių nominalus. – Tai ant popieriaus lapo prisegta skardinės išklotinė su užsakovo ir gamintojo parašais, planuojamu išleisti produkcijos skaičiumi, svarbiausiais duomenimis – šio standarto turi laikytis kiekvienas partijos gaminys.“
Staiga Dainius pralinksmėja – jo rankose nuotaikingi suvenyrai iš alaus skardinių: degtukinės, radijo imtuvas ir net fotoaparatas – juostelę tereikia įdėti, kad veiktų! Jis turi ir padėkliukų, taurių, kitos alaus atributikos, lig šiol saugo 5 400 lietuviškų alaus etikečių.
Kur dės, kam paliks savo gausią kolekciją? D. Kizla puoselėja mintį apie muziejų – tokių pavyzdžių jis matęs Lenkijoje, Latvijoje, tad kodėl neįsteigus Vievyje? Ir miestiečiams būtų įdomu, ir turistų pritrauktų.
Šeimyninis virusas
Pasirodo, kolekcionavimo virusui jautrūs visi Dainiaus artimieji: tėvukas iš ekskursijų visuomet parsiveždavo metalinių ženkliukų, žmona Edita negali atsispirti taurėms su pilių ir dvarų atvaizdais, dukra Rūta anksčiau rinko skardinių liežuvėlius, o dabar galvą pametusi dėl lietuviškų pašto ženklų, sūnus Rytis kaupia žiebtuvėlius. Gal todėl jie visi puikiai supranta šeimos galvą, kad ir kur nuvyktų, dairosi ne šiaip sau lauktuvių, o naujų eksponatų tėčio kolekcijai.
„Iš Paryžiaus grįžtančiai dukrai skaudžiausia buvo, kai muitininkai atėmė alaus skardines – pirktų ne „Duty Free“ parduotuvėje į lėktuvo saloną įsinešti negalima. Rūta tol įkalbinėjo muitininkus, kol šie leido išpilti alų ir pasiimti skardines. Įsivaizduoju, kaip patiems muitininkams širdį skaudėjo...“ – juokiasi Dainius.
Kolekcionierius eksponatų ieško ir įvairiuose Lietuvos bei užsienio alaus atributikos kolekcininkų renginiuose, biržose (taip vadinami kolekcininkų suvažiavimai) – jis jau 10 m. priklauso alaus klubui „Humulus lupulus“, kurio nariai nuolat susitinka, dažnai išvyksta į alaus renginius užsienyje, aplanko didesnes ir mažesnes alaus daryklas.
„Dukra nepraleido nė vienos kelionės, visur mane lydi. Jai sekasi: tai, ką gaili bendraminčiai man parduoti ar mainyti į konkretų daiktą iš mano atsargų, jai atiduoda vos ne už gražias akis“, – atvirauja D. Kizla.
Alaus atributika socialinio pedagogo diplomą turintis vieviškis susidomėjo jau seniai: pirmi trofėjai atsirado 1992–1993 m., kai paskelbus Nepriklausomybę atsirado galimybė keliauti į užsienį.
„Lenkijos pagrioviuose ir susirinkau pirmą alaus skardinių kolekciją – kaip originalų dekorą apie 300 skardinių išrikiavau virtuvėje net keliose lentynose. Bet žmona neapsikentė: bute trūko vietos, be to, reikia nuo jų ir dulkes valyti. Taigi skardines išmainiau į lietuviško alaus etikečių komplektą. Kai persikraustėme gyventi į nuosavą namą, atsirado galimybė vėl atgaivinti savo pomėgį“, – pasakoja D. Kizla.
